Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nors kaltės įrodymų nesurinkta...

Ką Medininkų žudynių byloje nutylėjo Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Violeta Ražinskaitė

Gintaras Visockas

Buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas, apie kurio dalyvavimą Medininkų skerdynėse mūsų teisėsauga nėra surinkusi jokių įrodymų, tebėra įkalintas Autoriaus nuotrauka

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Ražinskaitė šių metų lapkričio 26-ąją atmetė buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo-Nikulino bei advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundus dėl griežčiausios kardomosios priemonės (suėmimas) panaikinimo.

Taigi Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvęs OMON milicininkas K. Michailovas praleis dar mažiausiai tris mėnesius. Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti teisėjos V. Ražinskaitės poziciją, čia labai tiktų sakinys iš oficialaus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio: „Suėmimą pratęsęs teismas nepažeidė Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų, nurodančių, jog niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.“

Ir vis dėlto atidžiai perskaičius visą devynių puslapių nutartį kyla rimtų abejonių, ar išties pagrįstai pratęsta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.

Pasak Lietuvos apeliacinio teismo, K. Michailovas kaltinamas tuo, kad dirbdamas SSRS Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas to paties būrio vado Česlavo Mlyniko suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio milicininkais Andrejumi Laktionovu ir Aleksandru Ryžovu tyčia nužudė mūsų pareigūnus, budėjusius Medininkų poste 1991-ųjų liepos 31-ąją. Apeliacinio teismo nutartyje užtektinai smulkiai išvardinta, kada, kaip ir su kuo K. Michailovas važiavo į Medininkus tą lemtingąją naktį, kaip grasino mūsų pareigūnams ir šaudė į juos. Net įvardinta, kiek kulkų buvo paleista. Nutartyje itin smulkiai aprašoma, kokios žaizdos buvo padarytos tuomet Medininkų poste budėjusiems mūsų pareigūnams: Antanui Musteikiui, Stanislovui Orlavičiui, Ričardui Rabavičiui, Algirdui Kazlauskui, Juozui Janoniui, Algimantui Juozakui, Mindaugui Balavakui ir Tomui Šernui.

Neatmestina versija, jog mūsų policininkai, muitininkai ir „Aro“ rinktinės pareigūnai Medininkų poste buvo nužudyti būtent tokiu būdu, kuris smulkiai aprašytas įsiteisėjusioje Apeliacinio teismo nutartyje. Juk nustatyti, iš kokio kalibro ginklų, iš kokios pusės ir kiek kartų šauta, nėra sudėtinga.

Ir vis dėlto kokiais įrodymais remiantis teigiama, jog tose skerdynėse dalyvavo būtent Lukiškių tardymo izoliatoriuje jau trejus metus kalinamas K. Michailovas? Ogi remiamasi Generalinės prokuratūros atstovo Rolando Stankevičiaus ir jo kolegos Sauliaus Versecko versija esą „byloje esantys faktiniai duomenys, įskaitant įvykio vietos apžiūros protokolus, papildomus įvykio vietos apžiūros protokolus, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūros protokolus, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktus, tardymo eksperimento protokolus, liudytojų P. Vasilenko, V. Orlovo, A. Smotkino, V. Chizoveco, A. Bobyliovo, I. Bormontovo, B. Makutinovičiaus, A. Skliaro, A. Zapolskij, A. Tsaplin, M. Zenkevičiaus, S. Zagurskij, G. Chorocho, G. Saulėno, M. Rinkevič, S. Perematko, A. Kuzmino, T. Gudanieco parodymus ir įslaptintų liudininkų parodymus, byloja, jog K. Michailovas galėjo padaryti jam inkriminuojamą veiką“. Žinoma, prokurorų teikiami tvirtinimai skamba įspūdingai, tačiau tokia prokuratūros pozicija neatrodo įtikinama tiems, kurie atidžiai susipažinę su visa bylos medžiaga.

Be abejo, galima netikėti buvusį omonininką ginančių advokatų teiginiais, jog „byloje nesurinkta jokių K. Michailovo kaltę patvirtinančių duomenų, t. y. duomenų jį buvus nusikaltimo vietoje nusikaltimo padarymo metu, duomenų apie kokius nors K. Michailovo veiksmus prieš LR pareigūnus, duomenų apie K. Michailovo veiksmų nusikalstamumą LR įstatymų reikalavimams“. Galima taip pat netikėti ir šiais advokatų teiginiais: „kaltinamajame akte suformuluotų ir išdėstytų kaltinimų K. Michailovui nepatvirtina nė vienas iki šiol (per trejetą metų – G. V. past.) apklaustas liudytojas, nukentėjusysis, jokie bylos duomenys“. Advokatai įsitikinę, jog Apygardos teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, neturėjo jokio pagrindo remtis skundžiamojoje nutartyje išvardintų liudytojų parodymais, nes „liudytojai, davę parodymus, visiškai nieko nekalba apie K. Michailovą“. Žodžiu, visi nutartyje nurodyti liudytojai nepateikė nė menkiausios užuominos, jog K. Michailovas kaip nors gali būti susijęs su kruvinais Medininkų įvykiais.

Skeptikai, tvirtinantys, esą be reikalo stoju buvusio omonininko pusėn, žinoma, abejos ir K. Michailovo pateikiamu alibi. Bet juk Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 28 dienos nutartis patvirtina, jog K. Michailovas 1991 m. liepos 30–31 dienomis buvo Vilniaus OMON bazėje ir tą lemtingąją naktį iš Vilniaus OMON bazės nebuvo niekur išvykęs. O tai reiškia, kad jis vienu ir tuo pačiu metu negalėjo būti dviejose vietose: Vilniaus OMON štabe ir Medininkų poste.

Nuodugniai susipažinau su Medininkų byla ir galiu pasakyti, kad byloje nėra nė vieno K. Michailovo kaltę patvirtinančio įrodymo. Todėl drįstu manyti, kad kaltinamasis K. Michailovas-Nikulinas visiškai teisėtai reikalauja, kad prokurorai nurodytų bent vieną konkretų bylos puslapį su teisiamajam nepalankiais faktais. Dabar jau akivaizdu, kodėl į tokius K. Michailovo ir jo advokatų priekaištus prokurorai atsikirsdavo vien abstrakčiomis frazėmis: „byloje esama užtektinai duomenų, jog K. Michailovas susijęs su Medininkų įvykiais“. Šitaip tvirtindami prokurorai tiesiog gudrauja, nes buvusiam Latvijos omonininkui nepalankių įrodymų Medininkų byloje nėra, todėl ir dangstosi abstrakčiomis frazėmis.

Beje, savo ausimis girdėjau, kaip teisme net 109 liudininkai tvirtai pareiškė nieko nežiną apie K. Michailovo veiklą 1991-ųjų liepos–rugpjūčio mėnesiais ir jo dalyvavimą Medininkų žudynėse. Liudininkai taip pat teigė pirmą kartą matą K. Michailovą. Tuo tarpu teismo posėdžiuose dėl kardomosios priemonės pratęsimo prokurorai juos kažkodėl įvardino būtent kaip K. Michailovo kaltę patvirtinančius liudininkus, o teisėjai neprieštaravo tokiai prokurorų pozicijai. Sakykit, kas tai – neapsižiūrėjimas, žioplumo klaida ar sąmoningas visuomenės klaidinimas?

Apeliacinio teismo nutartyje sakoma: „Pažymėtina, jog duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį“. Taip, pratęsiant griežčiausią kardomąją priemonę tikrai nereikia turėti itin daug duomenų. Tačiau K. Michailovo atveju toks teismo teiginys skamba absurdiškai – juk Medininkų byloje nėra nė vieno fakto, patvirtinančio ar įrodančio K. Michailovo sąsajas su Medininkų nusikaltimu.

Tokia mano nuomonė. Bent jau aš, skaitydamas Medininkų bylą, tokių faktinių duomenų neaptikau. O teisėja V. Ražinskaitė, sprendžiant iš jos lapkričio 26-ąją pasirašytos nutarties, aptiko. Bet jei teisėja aptiko, tai kodėl nenurodė? Kodėl toje nutartyje smulkiai išvardintos aplinkybės, kaip buvo nušauti mūsų pareigūnai (į smilkinį ar į pakaušį), nors ši tema niekaip nesusijusi su K. Michailovo ir jo gynėjų skundu, o štai faktiniai duomenys, leidžiantys kaltinti Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalinamą K. Michailovą, – nepateikti? Nepateikti dėl to, kad užsimiršta, ar nepateikti dėl to, kad jų tiesiog... nėra?

Teisėja V. Ražinskaitė deklaratyvumu kaltina K. Michailovo advokatus („gynėjų skundo teiginys, kad skundžiama nutartis priimta nepaisant elementarios logikos, teisingumo ir protingumo principų, atkartojant ankstesnių nutarčių išvadas bei motyvus, nesilaikant asmenų lygybės prieš įstatymą principo reikalavimo, yra deklaratyvus“). Apeliacinio teismo lapkričio 26-osios nutartyje esama ir daugiau kaltinamojo pobūdžio pareiškimų: „K. Michailovas kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį gresia griežta laisvės atėmimo bausmė“. Tačiau tokio pobūdžio teiginiai ir vėl kažkodėl nepapildomi duomenimis, kuo konkrečiai remiantis buvęs omonininkas kaltinamas padaręs itin sunkų nusikaltimą. Bent jau būtų nurodytas nors vienas vienintelis bylos puslapis, kuriame kalbama apie K. Michailovo dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Kur tau – nenurodytas. Kaip ir nenurodyti konkretūs bent vieno liudininko žodžiai, bylojantys apie K. Michailovo kaltę.

Apeliacinio teismo nutartyje – itin daug keistų pareiškimų. Sakykim, tvirtinama, jog „nors kaltinamasis iki suėmimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą Latvijoje, tačiau teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvoje jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir legalaus pragyvenimo šaltinio, su Lietuva jo nesieja jokie socialiniai ryšiai, jis turi ryšių Rusijoje, kur slapstosi ir kiti inkriminuojamo labai sunkaus nusikaltimo bendrininkai“. Apeliacinio teismo teisėjos V. Ražinskaitės įsitikinimu, „tai leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis, stengdamasis išvengti griežtos bausmės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo“.

Dėl šių argumentų kyla abejonių. O kodėl K. Michailovas privalo turėti kokių nors ryšių Lietuvoje, jei jis – Latvijos gyventojas? Kaip jis gali turėti nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą Lietuvoje, jei jis – Latvijos pilietis, gyvenantis Latvijoje? Ar tokie Apeliacinio teismo reikalavimai nėra absurdiški? Juk Latvija priklauso Europos Sąjungai – kaip ir Lietuva, todėl K. Michailovas blogiausiu atveju Lietuvos teisėsaugai būtų lengvai pasiekiamas.

Sveiku protu sunkiai suvokiamas ir griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimas remiantis žinia, jog K. Michailovas turi pažįstamų Rusijoje. Pirma, Lietuvos – Rusijos valstybinė siena nėra kiauras rėtis, ir per ją pabėgti nėra paprasta. Antra, tikriausiai būtų sunku įvardinti bent vieną Latvijos ar Lietuvos gyventoją, kuris neturėtų tolimų draugų ar pažįstamų Rusijoje. Bet ar tai reiškia, kad tie Rusijoje ar kitose šalyse gyvenantys artimi arba tolimi draugai būtinai priglaus, sakykim, pabėgusį K. Michailovą, kuriam išduotas tarptautinis arešto orderis? Ar teiginiai apie K. Michailovo galimybę slėptis Rusijoje neparemti vien iš piršto laužtais spėliojimais, prielaidomis? Juk Latvijoje K. Michailovas turi šeimą, ten auga jo sūnus. Be to, logiškai mąstant, bet kokie įtarimai privalo būti pagrįsti konkrečiais duomenimis. Tačiau nei prokurorai, nei teismai iki šiol nesugeba nieko konkretaus surasti ir nieko konkretaus nurodyti net apie K. Michailovo pažįstamus ar draugus, gyvenančius Rusijoje.

Be to, K. Michailovas nuo teisėsaugos nesislapstė Latvijoje. Priešingai: jis Latvijos specialiosioms tarnyboms suteikė itin vertingos informacijos apie kai kuriuos nusikaltėlius. Ir Latvijos valstybė, gerbdama bei vertindama K. Michailovo bendradarbiavimą, jį įslaptino, siekdama buvusį omonininką apsaugoti nuo susidorojimo. Štai tada M. Nikulinas ir tapo K. Michailovu. Žodžiu, pavardę jis pakeitė Latvijos teisėsaugos sprendimu. Tačiau šios K. Michailovo gynėjų įvardintos aplinkybės Apeliacinio teismo teisėjai V. Ražinskaitei pasirodė neįtikinamos.

Pagaliau derėtų nepamiršti to paties Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 dieną paskelbtos galutinės ir neskundžiamos nutarties, kuria nustatyta, jog byloje nėra jokių duomenų nei įrodymų, nurodančių ar bent jau leidžiančių daryti prielaidas, kad buvęs Rygos OMON eilinis milicininkas K. Michailovas-Nikulinas 1991 m. liepos 30–31 dienomis savo veiksmais būtų kaip nors talkinęs, padėjęs ar tiesiogiai dalyvavęs nužudant mūsų policijos ir muitinės pareigūnus Medininkų poste.

Daugiau nei trejus metus besitęsiantis K. Michailovo kalinimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje prilygsta pačiai griežčiausiai bausmei be teismo nuosprendžio ir kelia niūrias mintis apie Lietuvoje vykstančius procesus. Visa tai matydamas, net ir neturėdamas jokių simpatijų Vilniaus ar Rygos omonininkams, pradedu suvokti, jog vienintelio Medininkų byloje kaltinamojo advokatai yra absoliučiai teisūs, visais varpais skambindami apie pamatinių Žmogaus teisių nepaisymą mūsų prokuratūroje ir teismuose.

Taigi pateikiu atvirą klausimą visuomenei ir politikams. Ar Žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių Konvencija bei Lietuvos Respublikos Konstitucija mūsų šalies prokuratūroje ir teismuose tėra verta vien pašaipių šypsenų ir sarkastiškų replikų?.. Esama ir dar vieno itin svarbaus klausimo: jei K. Michailovas nedalyvavo Medininkų skerdynėse, vadinasi, mūsų pareigūnus ciniškai ir brutaliai Medininkuose nužudė kažkas kitas. Bet Lietuva, Lukiškių tardymo izoliatoriuje įkalinusi buvusį Rygos omonininką, kitų versijų nė nesvarsto. Kodėl? Nejaugi šie mano klausimai – neverti nė sudilusio skatiko?..

© 2010 „XXI amžius“