Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Apmąstymai Europos vyskupų bendrijos 30-mečio proga

Mindaugas BUIKA

Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas vyskupas Adrianas van Luynas

Istorinės ištakos ir sandara

Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE), kurią sudaro Europos Sąjungos (ES) šalių katalikų nacionalinių episkopatų atstovai, lapkričio 24–26 dienomis rudens sesijoje Briuselyje paminėjo šios institucijos įkūrimo 30-ąsias metines. Susitikime COMECE nueitą kelią ir svarbiausius uždavinius apžvelgė jos vadovas Roterdamo (Olandija) vyskupas Adrianas van Luynas. Jis pažymėjo, kad ši tarptautinė bažnytinė institucija vystėsi lygiagrečiai Europos integracijai, žemyno vyskupams stebint proceso ypatumus ir atsiliepiant partnerystės dialogui su politinių struktūrų (Europos Parlamento, ES komisijos) vadovybe.

Prisimenant istorines ištakas nurodoma, kad jau 1950 metais tuometinis popiežius Pijus XII sveikino vadinamąją Šumano deklaraciją, žymėjusią integracijos pradžią, o 1957 metų Romos sutarčių pasirašymą pavadino „svarbiausiu įvykiu Amžinojo miesto šiuolaikinėje istorijoje“. 1963 metais Briuselyje buvo atidarytas „Katalikų informacijos centras Europai“, teikęs žinias suinteresuotoms bažnytinėms organizacijoms apie kontinento struktūrų veiklą. Ši tarnyba aktyviai bendradarbiavo su 1970 metais Vatikano paskirtu pirmuoju nuncijumi Briuselyje, užmezgė ryšius su nacionalinėmis vyskupų konferencijomis. Po 1979 metais surengtų pirmųjų Europos Parlamento rinkimų buvo nuspręsta steigti COMECE. Po oficialaus įsteigimo 1980 metų kovo 3 dieną, pritariant Šventajam Sostui, ji vystėsi toliau, atsiliepdama į pastoracinius, teisinius, socialinius ir ekumeninius žemyno ganytojų veiklos koordinavimo poreikius.

Dabartinėje COMECE struktūroje, Briuselyje turinčioje savo nuolatinį sekretoriatą, kartu su pirmininku vyskupu A. van Luynu yra išrinkti du vicepirmininkai: Miuncheno arkivyskupas kardinolas Reinhardas Marksas ir Varšuvos arkivyskupo augziliaras vyskupas Piotras Jareckis. COMECE sudaro deleguoti vyskupai iš Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Vokietijos, Graikijos, Anglijos ir Velso, Airijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos (Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila), Maltos, Olandijos, Lenkijos, Portugalijos, Čekijos, Rumunijos, Skandinavijos (šio regiono šalys turi vieną bendrą vyskupų konferenciją), Škotijos, Ispanijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos ir Liuksemburgo episkopatų. Deleguoti vyskupai iš Kroatijos ir Šveicarijos dalyvauja COMECE plenariniuose susitikimuose stebėtojų teisėmis.

Nuveikti darbai ir idėjos

Kiekvienais metais rengiamos dvi – pavasario ir rudens – teminės COMECE sesijos, organizuojami seminarai, simpoziumai ir kongresai įvairiais Bažnyčiai rūpimais europinio gyvenimo klausimais. Periodiškai publikuojami „Europe-Infos“ biuleteniai, taip pat ekspertų grupių ataskaitos apie žemyno socialinę padėtį, finansinius ir administracinius klausimus, bioetikos ir klimato kaitos aktualijas. Šiose srityse ekumeniškai bendradarbiaujama su Briuselyje atstoves turinčiomis Stačiatikių Bažnyčiomis ir protestantų bažnytinėmis bendruomenėmis, svarbiausia žemyno ekumenine organizacija Europos Bažnyčių konferencija. Tarp didžiausių pastarųjų kelerių metų renginių galima paminėti Europos Sąjungos didžiojo išplėtimo (priimant pokomunistines šalis) proga 2004 metais surengtą bendrą žemyno vyskupų piligrimystę į Santjago de Kompostelos šventovę. Minint Romos sutarčių 50-ąsias metines 2007 metų kovą buvo surengtas didelis tarptautinis kongresas, o 2009 metais Gdanske (Lenkija) surengtos „Pirmosios Europos katalikų socialinės dienos“.

Anot vyskupo A. van Luyno, Bažnyčia negali duoti atsakymo ar siūlyti sprendimus kiekvienai Europos Sąjungos gyvenimo problemai. Pagaliau tai ir nėra jos sielovadinės tarnystės uždavinys. „Bet ką ji gali padaryti – nebanalinant padėties rimtumo – tai savo analizėje vadovautis esminiais „paveldėtais“ principais ir noriai juos perduoti“. Kaip tik šie principai gali padėti geriau suvokti iškilusius sunkumus, jų ištakas ir rasti sprendimus. Šių principų ištakose yra ne politinė santvarka ar demokratiniai įstatymai, bet pati žmogaus (sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą) egzistencija. Tai kiekvieno asmens nepažeidžiamas orumas ir bendrojo gėrio prioritetinis siekis su iš jų kylančiomis subsidiarumo ir solidarumo nuostatomis. Šie principai sudaro Bažnyčios socialinio mokymo pagrindą. „Bažnyčios uždavinys yra juos nuolat priminti ir jų šviesoje stebėti bei vertinti Europos Sąjungos ir jos institucijų veiklą“, – aiškino jubiliejiniame susitikime COMECE pirmininkas.

Krikščioniškas įsipareigojimas ir dialogas

Vyskupas A. van Luynas priminė, kaip 1992 metais tuometinis ES Komisijos pirmininkas Žakas Deloras pakvietė kontinento Bažnyčios ir religines bendruomenes dalyvauti Europos integracijos procese: „padėkite mums suteikti Europai sielą – dvasingumą ir prasmę“. COMECE priėmė šį kvietimą, tačiau jo įgyvendinimui reikalingas ir gilesnis savęs pačių apmąstymas. „Patiriamo tikėjimo viešosios reikšmės mažėjimo bei progresuojančio sekuliarizmo akivaizdoje visos Europos Bažnyčios turi padaryti pauzę ir pasvarstyti, kodėl Europos kultūrinis, intelektualinis ir politinis elitas yra, didžiąja dalimi, joms abejingas arba net jas atmeta, – kalbėjo vyskupas A. van Luynas. – Čia iš tikrųjų Bažnyčioms reikia giliau pažvelgti į save ir priimti kritiką, kur ji būtina, – tai yra pirmoji sąlyga partiečio dalyvavimui realiame dialoge. Šis apmąstymas neišvengiamai ves prie kito klausimo, kokį reikšmingiausią įnašą gali krikščionys duoti šiandienos Europai?“

Šis įnašas gali būti vykdomas dviejose sferose – per pilietinį įsipareigojimą ir intelektualinį bei dvasinį dialogą. Todėl reikia gilesnio   procesų bei mechanizmų, kurie susieja Europos Sąjungos politiką, supratimo. „Krikščionybė gali išlikti Europoje tik tuo atveju, jeigu krikščionys rodys norą valingai veikti europinėje formacijoje ir darbuotis dėl mūsų kontinento žmoniškesnės ateities“, – tvirtino COMECE vadovas. Nuolat teigiama, kad teisinga pasaulio santvarka remiasi solidarumu, bet tai yra neįmanoma be religijų ir kultūrų sąveikos, o būtent tuo nepaprastai turtinga Europos istorija. „Todėl Bažnyčia Europoje turi praktikuoti tarpkultūrinį dialogą ir skatinti dialogą tarp religijų“,– sakė vyskupas  A. van Luynas, matyt, turėdamas galvoje ir  islamo stiprėjimą. (Jo vadovaujamos Roterdamo diecezijos teritorijoje musulmonai jau sudaro kone trečdalį gyventojų, ką galės pajusti šiemet ten Taizė bendruomenės rengiamo Naujametinio tarptautinio jaunimo susitikimo dalyviai – M. B.)

Taip pat yra svarbu sutikti su tuo, kad dialogas tarp kultūrų, ideologijų ir religijų turi ne tik teologinę prigimtį, bet ir moralinę ir etinę prasmę. „Šių klausimų žmonės gali vengti savo mintyse, bet ne savo veiksmuose“, ypač kai kalbama apie atsakomybę, apie asmeninę ir tautos dabartį bei ateitį. Bažnyčioms tai tampa imperatyvu siūlyti religinį požiūrį žmogaus gyvenimo sąlygų pasaulyje aiškinimui. „Galutinis tokio dialogo tikslas – pasiekti tokį visuomenės humaniškumą, kuriame skirtingų kultūrinių ir religinių ištakų žmonės galėtų kartu taikiai gyventi Europoje“, – konstatavo Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas vyskupas A. van Luynas.

© 2010 „XXI amžius“