| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Paskutinis Katedros (at)statymas Vincas Tumosa
Kodėl jums patinka šis Miestas, kurio ankstesnio puošnumo jau neliko? Kodėl mums tokie brangūs tie Rūmai, sugriuvę lig pusės, ta Pilis, nuo kalno grasanti užgriūti praeivius ... Kodėl mums dar mieli tie laukai ir pievos su javais ir gėlėmis, o šiandien piktžolėmis ir erškėčiais užžėlę? Todėl, kad tai jūsų protėvių sostinė, čia mes gimėme ir užaugome... (Iš vyskupo Jono Nepomuko-Kosakovskio pamokslų rinkinio Apie meilę Tėvynei, 1790 m.)
Šiame retorikos perlų kupiname pamoksle vyskupas J. N. Kosakovskis apibūdino XVIII amžiaus paskutinio dešimtmečio graudų Vilniaus vaizdą. Tačiau čia nieko nepasakyta apie pagrindinę Vilniaus šventovę Katedrą, kuri jau trečią dešimtmetį stovėjo uždaryta ir buvo rengiamasi ją rekonstruoti. Darbų ir pareigų našta vėliau užgrius šio pamokslininko pečius. Katedra jau merdėjo nuo 1769 m. rudens, kai audra nugriovė pietinio fasado bokštą, kurio griuvenos pramušė skliautą, o po nuolaužomis žuvo šeši koplyčioje meldęsi klierikai. Katedros atstatymo ir rekonstrukcijos darbai pirmiausia atiteko vyskupui Ignui Masalskiui. Jis rūpinosi lėšų kaupimu, paskelbė projekto konkursą, kurį 1786 metais laimėjo vyskupo globojamas architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, mokslus ėjęs Romoje ir Paryžiuje. Savo projekte L. Stuoka-Gucevičius paliko senosios Katedros vidaus sienas, visų trijų navų skliautus ir juos laikančias kolonas. Liko nepakeistos Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios. Tačiau pastatą praplėtė į šonus ir pailgino į vakarų pusę. Dėl simetrijos suprojektavo zakristiją, kuri su šv. Kazimiero koplyčia buvo darniai įjungtos į kompozicinę pastato visumą. Architektas pietų ir šiaurės pusėje išvedė lygiagrečias antrąsias sienas, jomis sujungdamas Katedros šonuose stovėjusias skirtingo dydžio koplyčias. Buvo atsisakyta barokinių bokštų, o suprojektuotas 20 metrų aukščio šešių dorėninių kolonų portikas. Svarbiausioji Vilniaus šventovė prarado ankstesniąją barokinę išvaizdą ir įgijo naujo architektūros stiliaus klasicizmo bruožų: atskirų dalių tarpusavio darną, simetriją, monumentalumą ir didingumą. Vizualiai pastatas pažemėjo, išsiplėtė į šonus. Jeigu senosios Katedros čerpių dangos kraigas buvo daugiau kaip 40 metrų aukštyje, tai naujosios, dengtos skarda, jis siekė 27,5 m. Projektas buvo pradėtas įgyvendinti, tačiau visus darbus nutraukė 1794 metų sukilimas bei Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimas. Sukilėliai Varšuvoje pakorė Vilniaus vyskupą Igną Masalskį, kurio žinioje buvo Katedros atstatymo fondas. Per visus neramumus, vykusius valstybėje ir Vilniuje, dalis sukauptų statybai medžiagų buvo išgrobstyta, kitos sunyko. 1798 m. spalio 14 dieną į Vilniaus vyskupo sostą įžengė ir kapitulai pradėjo vadovauti Jonas Nepomukas-Kosakovskis, ir Katedros atstatymas dabar tapo jo rūpesčiu. Darbų skubiai imtis pareikalavo ir pats Rusijos caras Pavelas I, kuris, 1797 metais lankydamasis Vilniuje, pamatė apleistą statybą ir užgriozdintą gatvę. Valdovas gubernatoriui N. Repninui įsakė pradėtus darbus tęsti ir kuo greičiau užbaigti. O šis savo ruožtu įpareigojo naująjį vyskupą tam tikslui rinkti lėšas. Pirmiausia vyskupas kreipėsi į kapitulos narius, kurie jau anksčiau Katedros atstatymui buvo paaukoję nemažas sumas. Šį kartą jie vėl surinko keliolika tūkstančių zlotų, tačiau jų neužteko net statybai pradėti. J. N. Kosakovskis ėmėsi ieškoti prarastų lėšų, kurias buvo sukaupęs jo pirmtakas velionis vyskupas J. Masalskis. Tuo tikslu jis į teismą padavė J. Masalskio turto paveldėtoją maršalką V. Potockį bei jo žmoną, kilusią iš Masalskių šeimos, ir pateikė beveik milijono zlotų ieškinį. Bylą nagrinėjo Žiežmarių, Trakų teismai ir Vilniaus tribunolas. Tačiau gubernatorius N. Repninas neleido šalims ilgai derėtis, ir teismas nusprendė, kad V. Potockis Vilniaus kapitulai per dvejus metus turi sumokėti dešimt tūkstančių dukatų. Po to kapitula ir vyskupas iš savo pusės panaikino atsakovams visas pretenzijas. Grafas V. Potockis įsipareigojimus vykdė reguliariai mokėjo grynu auksu. Tačiau ir šios sumos neužteko. Kita byla buvo iškelta Kosakovskiams, velionio vyskupo Juozapo Kosakovskio, sukilėlių nubausto mirtimi, turto paveldėtojams. Jiems buvo pateiktas 24.348 zlotų ieškinys už parduotus Vilniaus Katedros perlus ir 66 gryno sidabro grivenas, kurias J. Kosakovskis, dar būdamas prelatas, paėmė ir į Katedros iždą negrąžino. Jonavos teismas priteisė už sidabrą atiduoti vyskupo biblioteką, liturginius reikmenis, drabužius. Netrukus šis turtas iš Kosakovskių dvaro į Vilnių buvo išgabentas šešiais vienkinkiais vežimais. Be to, už 21 tūkstantį zlotų buvo parduoti Kosakovskių mūriniai namai Vilniuje, šv. Mykolo gatvėje. Biblioteka atiteko kapitulai, o liturginiai reikmenys įkainoti 500 zlotų. Visi šitie pinigai papildė Katedros statybos kasą. Prižiūrėti statybos darbus vyskupas J. N. Kosakovskis paskyrė komisiją iš kapitulos narių: A. Kurševskio, I. Zienkevičiaus, kanauninko koadjutoriaus M. Dluskio, o vyskupas D. Pilchovskis tapo jos pirmininku. Šiai komisijai ir architektui L. Stuokai-Gucevičiui buvo pavesta sudaryti būsimos statybos darbų planą ir ją užbaigti neviršijant nurodytos pinigų sumos. Deja, projekto architektui įgyvendinti nepavyko jis mirė 1798 metais. Į jo vietą buvo paskirtas profesorius M. Šulcas. Pagaliau į darbus imta telkti darbininkus. Vyskupas paskelbė, kad jis savo lėšomis samdo dvidešimt statybininkų ir savo pavyzdžiu pakvietė sekti kapitulos narius. Jau kitų metų pavasarį statybos komisijos pirmininkas D. Pilchovskis pranešė, kad statybos darbai vyksta gerai, o dalis medžiagų, reikalingų vidaus apdailai, yra paruoštos. Tačiau lėšos vėl pasibaigė, ir lipdiniams bei figūroms, kurias buvo numatęs L. Stuoka-Gucevičius, jų jau neužteko. Tada vyskupas J. N. Kosakovskis nuvyko į Mogiliovą pas arkivyskupą S. Siestrancevičių ir pateikė jam prašymą: Turiu garbę Maloningajam Ponui pateikti Vilniaus Katedros, kurios vidaus bei išorės apdailos darbai jau beveik baigti, piešinį. Bažnyčios viduje mums lieka dar daug ką padaryti, o statybų lėšos jau prie pabaigos. Dievas teikia vilčių, kad Jo namus visiškai pabaigsime tik tokiu būdu: jeigu Maloningasis Ponas nuspręstų tai esant reikalinga ir atsirastų laiminga proga, prašytume Maloningojo Pono priminti Šviesiausiajam ir Gailestingiausiajam Valdovui apie tą Viešpaties šventovę, kurios statybą Vilniuje pats valdovas teikėsi matyti ir pagirti. (1799 m. gruodžio 6 d. laiškas) Prašymas paveikė carą Pavelą I: jis įsakė skirti 10 tūkstančių sidabrinių rublių. Mažėjant šiai sumai, vyskupas vėl ragino kapitulą organizuoti rinkliavas ir patiems aukoti, pats duodamas pavyzdį. Jis įkalbinėjo prelatus, turinčius altarijas ir turtingas parapijas, kad savo lėšomis išpuoštų šonines koplyčias ir sumokėtų dailininkui Smuglevičiui už freskų ir paveikslų piešimą. Pagaliau Katedros išorė ir vidus buvo papuošti, o šoninės koplyčios baigtos dekoruoti. Artėjo šventovės konsekracijos iškilmės. Jos įvyko 1801 m. rugsėjo 29 dieną. Vyskupas Jonas Nepomukas-Kosakovskis atliko šventinimo apeigas ir iškilmingas pamaldas. (Net 25 metus, kol buvo atstatinėjama pagrindinė Vilniaus šventovė, jos dvasininkai šv. Mišias aukojo Vilniaus akademijos Šv. Jono bažnyčioje.) Katedra nuo šiol vėl ėmė tarnauti tikintiesiems. Kitą dieną kapitulos sesijoje vyskupas dėkojo Apvaizdai, kad leido pabaigti Katedrą ir išreiškė tikėjimą, jog tik tinkamai rūpindamiesi mūsų Katedra, švento pašaukimo ir luomo pareigas atlikdami bei stengdamiesi, kad nuo šiol Aukščiausiojo šlovinimas mūsų bažnyčioje nesiliautų, pagerbsime šią Dievo geradarystę. Katedros Tremtinių (buv. Švč. Mergelės Marijos) koplyčios sienoje įamžintas vyskupo atminimas. Memorialinę lentą pastatė jo broliai. Jos epitafijoje lotynų kalba parašyta: Geriausiajam galingiausiajam Dievui Atminti Jonui Nepomukui Korvinui Kosakovskiui, Vilniaus vyskupui, Aleksandro Neviškio ordino riteriui, mokslo bičiulių karališkosios draugijos Varšuvoje nariui, labdaros draugijos, kurią įkūrė Vilniuje vargšams, našlaičiams, ligoniams šelpti, pirmininkui, pirmajam Lietuvoje kurčiųjų ir nebylių mokyklos steigėjui, vyrui itin godotinam dėl atsidavimo ganytojo pareigoms, malonaus būdo ir krikščioniškųjų dorybių pavyzdžio. Liūdintys broliai Juozapas ir Leonardas pastatė šį broliškos meilės ir prieraišumo paminklą šventovėje, kurios nuostabų pastatą, pradėtą pirmtakų dosnumu ir valdovų dovanomis paremtą, savo pastangomis ir lėšomis užbaigė. Gimęs Krokuvos žemėje 1753 Išganytojo metų 16 dieną (kituose šaltiniuose gimimo data 1755 m. gegužės 16 d.), mirė Badeno gydyklose 1808 spalio 8 dieną. Tegul ilsisi ramybėje. Pagrindinė Vilniaus šventovė Arkikatedra Bazilika jau beveik 210 metų stovi nepakeitusi pavidalo, klasicistinė. Už jos sienų mainėsi pasaulietinės valdžios, įstatymai ir valdovai. O viduje, nors ir skirtingom kalbom, buvo atliekamos bažnytinės apeigos, tačiau Viešpaties balsą čia visi suprato. Šventovės svarbą dvasiniame tautos gyvenime išaukštino Justinas Marcinkevičius dramoje Katedra: Mes esame prie Lietuvos šaknų. Tai buvo pranašiški žodžiai iš sovietmečio gūdumos į artimiausius du dešimtmečius: prie jos sienų 1988 m. vasarą šliejosi pirmieji laisvės šaukliai bado akcijos dalyviai. Čia, netoliese, griuvėsių požemyje, rinkosi Sąjūdžio žmonės ir kūrė planus, kaip prikelti tautą Atgimimui. Aikštėje prie Katedros vyko pirmieji jų surengti mitingai, kurių metu po ilgų draudimo metų buvo išskleista Trispalvė, o rudenį pakylėta į Gedimino pilies bokštą. Spalio 23-ąją prie grąžintos tikintiesiems šventovės durų susirinko didžiulė minia viešai padėkos maldai už Viešpaties malonę. Kardinolo V. Sladkevičiaus žodžiai Aukime ir laukime reiškė kvietimą į dvasinį atgimimą, į išsilaisvinimą iš tos jėgos, kuri ilgus dešimtmečius laikė tautą priespaudoje ir buvo iš jos atėmusi ir išniekinusi svarbiausią istorinę šventovę. Netrukus į Katedrą sugrįžo ir du tremtiniai: vyskupas Julijonas Steponavičius ir šventasis Kazimieras su savo sidabriniu karsteliu. Vyskupas atšventinimo apeigomis 1989 m. vasario 5 dieną prikėlė Katedrą naujam gyvenimui, nutraukęs beveik keturis dešimtmečius trukusį jos pažeminimą, ir atitaisė Bažnyčiai padarytą skriaudą. Aukščiausios pagarbos ir malonės šventovė nusipelnė 1993 m. rugsėjo 4 dieną, kai į ją įžengė ir čia meldėsi popiežius Jonas Paulius II, pradėdamas apaštalinį vizitą po išsilaisvinusią Lietuvą.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |