Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiaus palinkėjimai vadovavimą Europos Sąjungai perimančiai Vengrijai

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI audiencijoje – Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas su žmona Anika ir penkiais vaikais

Vengrijos premjero vizitas į Vatikaną

Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vizitas į Vatikaną buvo surengtas gana svarbių šiai šaliai įvykių išvakarėse: nuo ateinančių metų pradžios Vengrija pirmą kartą perims rotacinį vadovavimą Europos Sąjungai.

Taip pat per balandžio mėnesį vykusius parlamento rinkimus didelę pergalę pasiekusi konservatyvios Fidesz ir krikščionių demokratų partijos (KDPN) koalicija svarsto projektą naujos konstitucijos, kurioje būtų, be kita ko, aiškiau įtvirtinta ir krikščioniškosios nuostatos dėl gyvybės nuo prasidėjimo ir šeimos apsauga. Pagal paskutiniojo gyventojų surašymo duomenis, iš beveik 10 milijonų Vengrijos gyventojų apie 55 proc. yra katalikai, 20 proc. – protestantai, 15 proc. – ateistai, o 10 proc. nenurodė savo religinės priklausomybės.

Po gruodžio 6 dieną Benedikto XVI suteiktos privačios audiencijos premjerui V. Orbanui buvo paskelbtas komunikatas, kuriame pranešama, kad vyriausybės vadovas išsamiai supažindino Šventąjį Tėvą su „dabartine šalies socialine, ekonomine ir politine padėtimi“. Vengrija buvo viena pirmųjų Europos šalių, kurią ištiko sunki krizė ir teko imti dideles paskolas iš Tarptautinio valiutos fondo su griežtomis vidaus priemonėmis biudžeto deficitui likviduoti. Vatikane premjeras V.  Orbanas taip pat susitiko su Popiežiaus valstybės sekretoriumi kardinolu Tarciziju Bertone ir užsienio reikalų sekretoriumi arkivyskupu Dominiku Mamberčiu. Susitikimuose buvo pabrėžta „krikščioniškųjų tradicijų svarba tautos gyvenimui ir Katalikų Bažnyčios vaidmuo jos atnaujinimui.“

Svarstant būsimąjį Vengrijos vadovavimą Europos Sąjungai buvo pripažinta, kad šios šalies ir Šventojo Sosto požiūris į daugelį europinių temų yra panašus. Pagaliau buvo prisiminti kai kurie regioninio bei dvišalio bendradarbiavimo klausimai, kurie Vengrijai yra gana aktualūs. Po Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918), perdalijus Austrijos–Vengrijos (Habsburgų) imperiją, didelės vengrų tautinės grupės liko kaimyninėse šalyse (pavyzdžiui, Slovakijoje vengrai sudaro net 10 proc. vietos gyventojų), todėl neretai iškyla problemų ir bažnytiniame gyvenime. (Pavyzdžiui, dėl liturginės kalbos ypač Slovakijoje.)

Remtis istoriniu krikščionybės paveldu

Popiežius Benediktas XVI valstybės ir Bažnyčios santykių reikalus nagrinėjo sveikindamas naująjį Vengrijos ambasadorių prie Šventojo Sosto Gaborą Djorivalį, kurio skiriamuosius raštus priėmė gruodžio 2 dieną. Vokiškai sakytoje kalboje, kurios tekstą publikavo Vatikano informacinė tarnyba, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad po komunistų režimo žlugimo atkurti diplomatiniai santykiai įgalino pradėti „naują aktyvų ir konstruktyvų dialogą su Katalikų Bažnyčia“. Iki tol beveik 45 metus vyravusi primesta „materialistinė vizija“ paliko gilias žaizdas, kurios palaipsniui užgydomos „taikos, laisvės ir pagarbos žmogiškajam orumui atmosferoje“, – kalbėjo Popiežius.

Jis priminė, jog katalikišku tikėjimu remiasi visa tūkstantmetė Vengrijos istorija, pradedant jaunojo vengrų kunigaikščio Stepono (975–1038) krikštu, kuris 1000-aisiais metais buvo karūnuotas tuometinio popiežiaus Silvestro II atsiųsta karališkąja karūna, vėliau įvardyta, kaip „šventąja“ ir iki šiol laikoma svarbiausiu valstybingumo simboliu. Karalius Steponas I, kurį pakrikštijo lietuviams gerai žinomas tuometinis Prahos arkivyskupas šv. Adalbertas (Vaitiekus) ir kurio asmeniniu draugu buvo kitas prūsų apaštalas šv. Brunonas Kverfurtietis, įkūrė vienuolyną Jeruzalėje, piligrimų centrus Romoje bei Konstantinopolyje ir buvo kanonizuotas 1083 metais. „Dėl savo asmeninio pamaldumo, teisingumo ir žmogiškųjų vertybių šis didysis karalius ir šiandien yra iškalbingas pavyzdys bei atrama tiems, kuriems patikėtos vyriausybinės pareigos ir panaši atsakomybė“, – nurodė popiežius Benediktas XVI.

Ir dabar politika ir krikščioniškasis tikėjimas išlaiko sąsajas, kadangi tikėjimas per susitikimo su gyvuoju Dievu sklaidą apvalo protą bei išplečia mąstymo horizontus. Žinoma, tai nereiškia elgesio normų primetimo netikintiems, bet tik Bažnyčios norą padėti suprasti gėrio ir teisingumo principus, kurie būtų pripažinti ir realizuojami visuomeniniame gyvenime, aiškino Šventasis Tėvas. Priimti ir naudoti turtingą dvasinį ir kultūrinį krikščionybės paveldą kartu intensyviai  išpažįstant tikėjimą Vengrijai tuo labiau svarbu, kai praėjus tik šiek tiek daugiau nei dviem dešimtmečiams po „geležinės sienos“ griuvimo, jai patikėta pirmininkauti Europos Sąjungos taryboje. Benediktas XVI linkėjo Vengrijai sėkmingai įgyvendinti savo „pašaukimą būti tarpininke tarp Rytų ir Vakarų“.

Europa be santuokos nebus Europa

Šventasis Sostas susidomėjęs stebi naujos Vengrijos konstitucijos (tiksliau sakant, esminių jos pataisų) rengimą. Preambulėje siūloma tiesiogiai patvirtinti tautos krikščioniškąjį paveldą ir gyvybės, šeimos bei santuokos apsaugą. Priminęs Bažnyčios mokymą, kad santuoka yra svarbiausia vyro ir moters santykių forma ir esminė bendruomenės ląstelė, Popiežius perspėjo, kad „Europa daugiau nebus Europa, jeigu ši bazinė visuomeninės sandaros ląstelė išnyks ar bus labai iškraipyta“. Jis atkreipė dėmesį į pavojingas tendencijas, kaip „stiprėjanti teisės į skyrybas liberalizacija“, augantis paprotys gyventi poroje be santuokos įstatyminio įforminimo ir apsaugos, pagaliau kitų formų (homoseksualų) sąjungų atsiradimą, kas „neturi pagrindo Europos kultūros bei įstatymų istorijoje“. Bažnyčia negali pateisinti tokių įstatyminių iniciatyvų, kurios įteisintų tradicinei šeimai ir santuokai alternatyvias sugyvenimo formas, nes jos prieštarauja prigimčiai ir silpnina vertybių suvokimą visuomenėje.

Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į savo socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ išryškintą broliškumo vertybę, ypač svarbią vis labiau globalizuotai visuomenei. „Protas yra pajėgus garantuoti lygybę tarp žmonių ir sukurti pilietinį sambūvį, bet galiausiai negali nustatyti broliškumo. Šios vertybės ištakos yra antgamtiniame Dievo pašaukime, kuris sukūrė žmones iš meilės ir mus moko per Jėzų Kristų, kas yra broliška meilė, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Broliškumas tam tikra prasme yra kita laisvės ir lygybės pusė. Ji atveria žmogų altruizmui, pilietiškumo pajautai, rūpinimuisi kitais.“ Taigi, tik įveikęs savanaudiškumą, asmuo gali nukreipti save į solidarumo ir bendruomeniško pašaukimo vykdymą, ko taip reikia šiandienos Vengrijos ir visos Europos visuomenei. Kaip tik tokiu mokymu Bažnyčia prisideda prie moralinio tautos ugdymo, bendradarbiaudama su valstybe švietimo, kultūros ir karitatyvinėje srityse.

© 2010 „XXI amžius“