2010 m. gruodžio 15 d.
Nr. 91
(1876)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kaukės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nuolat svarstoma korupcijos tema. Išties korupcija Lietuvoje didžiulė – pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje esame greta Žaliojo Kyšulio, Seišelių salų, Malaizijos ir kitų tolimų bei egzotiškų valstybių. Kategoriškai teigti, kad kovos su korupcija fronte nieko nauja, tikrai negalima. Jei 2004–2007 metais į teisėsaugos pareigūnų rankas patekdavo tik smulkūs savivaldybių klerkai ir priešgaisrinės apsaugos inspektoriai, tai padėtis šioje srityje per pastaruosius kelerius metus keičiasi – dėl korupcinių nusikaltimų į atsakomybę patraukiami korumpuoti merai, vicemerai, savivaldybių įmonių vadovai, kai kurių atsakingų valstybinių žinybų vadovai. Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas A. Anušauskas teigia: „Negalima nepamatyti to, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba šiuo metu žymiai suaktyvino savo veiklą, kad neliko partinės priedangos korumpuotiems pareigūnams (po įtarimų paskelbimo jie priverčiami trauktis iš postų)“.

Jei korupcijos fronte regimi tam tikri pragiedruliai, tai ekonominis šalies horizontas išlieka apniukęs. Galimo pensijų kėlimo nuo 2011 metų klausimas parodė kelių įtakingų valdančiosios daugumos figūrų – pirmiausia A. Kubiliaus, E. Masiulio ir A. Čapliko nenorą atsižvelgti į tikrai sunkią sumažintas pensijas ir neįgalumo pašalpas gaunančių žmonių padėtį. Kai kurie valdančiajai daugumai priklausantys Seimo nariai bandė nepritarti savo lyderiams, tačiau jiems buvo piktai pagrūmota: „Pritarkite sprendimui nediskutuodami, ir taškas“. Taip, biudžetas tuščias ir surasti jame didesnį rezervą sunku, bet ar bent buvo svarstomi galimi kompromisai – kad ir kelti pensijas nuo ateinančių metų vidurio? Tokie pasiūlymai net nesvarstyti, nors tam reikėtų ne 600, o tik 300 milijonų litų. Taigi valdantieji net nebandė pagelbėti skurdžiai gyvenantiems pensininkams. Tiesa, yra ir pensininkų, kurie gauna kelias pensijas ir jų mėnesinės pajamos siekia nuo 1500 iki 3000 litų. Tačiau dauguma pensininkų gauna skurdžias 600–900 litų pensijas. Tad nepasimokama iš praeities – kai įtakingi valdžios žmonės žarstė milijonus, o kitus ragino veržtis diržus. Štai 2009 metų pradžioje tuometinis finansų ministras A. Šemeta ragino „veržtis diržus“, o pats statėsi dvarus. Kitų metų biudžete vėl kelios dešimtys milijonų litų skirta Valdovų rūmams, negailima pinigų ir premjero rezidencijai, valdžios įstaigų remontams. Bet pensininkai gali palaukti, tarsi jie būtų antrarūšiai piliečiai, „žmonės iš gatvės“, tarsi svarbiau būtų  pasirūpinti savo bičiuliais – oligarchais.

Oligarchų klestėjimo metas buvo 2004–2010-ieji . Jų valdomos monopolinio kapitalizmo struktūros per šį laikotarpį kilo kaip ant mielių – „Dujotekana“, „Rubicon“ korporacija, Gariūnus valdančios bendrovės ,,Jurgena“ ir „Posūkis“, marketavičių imperija, EBSW klanas... Šių korporacijų savininkai  nemato jokios krizės. Per TV kanalus rodomi oligarchų rengiami prabangūs pokyliai, į kuriuos sukviečiama po 100–150 svečių. Liejasi prabangūs gėrimai, vaišinamasi gurmaniškais patiekalais. Vien muzikinė programa kainuoja 40–60 tūkstančių litų. Tai kur čia krizė? O kodėl tie kapitalizmo „rykliai“ taip klesti ir kodėl priimami jiems palankūs įstatymai, o jų įvykdytos aferos netiriamos? Paslaptis paprasta – juk šiuos magnatus sieja glaudūs ryšiai tiek su korumpuotais politikais – kirkilo ir čapliko tipo politiniais vertelgomis, tiek su „teisinės sistemos“ (o faktiškai teisės be teisingumo) architektais – kūrio ir kliunkos tipo veikėjais.

Žvelgdami į šiandieninę Europos padėtį regime didelius kontrastus. Europos Sąjungai (ES) nepriklausančioje Norvegijoje, senosiose ES šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje ir kai kuriose naujosiose ES šalyse – Čekijoje, Vengrijoje ir Slovėnijoje ekonomika kyla, o politinė padėtis pakankamai stabili. Prancūzijoje ir Italijoje nuolat vyksta bruzdėjimai ir triukšmingi mitingai bei demonstracijos. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy ir Italijos premjeras Silvijo Berluskonis pasižymi netoliaregiška politika ir arogantišku elgesiu – jie neatsižvelgia į profsąjungų keliamus reikalavimus, inicijuoja daugumai piliečių nepalankių įstatymų priėmimą (dėl pensinio amžiaus didinimo, dėl socialinių garantijų apkarpymo ir pan.), sprendimus priima tik siaurame rate, nesitardami nei su patyrusiais partijos kolegomis, nei su teisininkais ir ekonomistais iš akademinių sluoksnių. Tironiška N. Sarkozy politika nusivylę kai kurie įtakingi jo partijos nariai gruodžio pradžioje pasitraukė iš partijos. S. Berluskonio veikla apskritai skandalinga – prieš mėnesį teismas priėmė oficialią nutartį, kad premjeras palaiko ryšius su mafija. Šeštadienį ir sekmadienį Romoje ir kituose Italijos miestuose vyko didžiulės demonstracijos, kurių dalyviai reikalavo Berluskonio pasitraukimo iš premjero posto. Lietuva tame kontekste atrodo išvis liūdnai – tarp ES priklausančių valstybių pirmaujame ne tik nužudymų ir savižudybių skaičiumi, bet ir kyšininkavimo mastu. Pagal šiuos rodiklius esame ES dugne – greta Bulgarijos. Ir ekonominiai rezultatai nedžiugina – esame greta Bulgarijos ir ES nepriklausančių – Rusijos, Ukrainos ir Moldovos. Lietuvą ir šias keturias valstybes jungia santvarkos problema – visose šalyse yra įsigalėjusi oligarchinė santvarka, o Rusijos žmones dar engia ir griežtas Kremliaus režimas.

Kultūros raida ir vyraujanti vertybių sistema artimai susijusi su politikos bei ekonomikos raida. Dar 1940–1980 metais šias sąsajas išsamiai nagrinėjo žymūs psichologai Karen Horni, Ėrichas Fromas ir filosofas Karlas Jaspersas. Ė. Fromas rašė: „Žmonių išnaudojimas yra artimai susijęs su represinio kapitalizmo primesta vertybių sistema. Tokioje vertybių sistemoje daiktai dažnai pakeliami aukščiau už žmogų. Žmogus tampa ne asmeniu, o priemone. O įvairūs valdymo sunkumai pirmiausia siejasi su biurokratizacijos problema. Biurokratija vadovauja ir stambioms privataus kapitalo struktūromis, ir valstybinei administracijai. O stambios korporacijos vis dažniau tampa valstybes apraizgančia hidra. Visuomenėje stiprėjantis turto kultas veda į nuosmukį, žmonėms iškyla grėsmės tapti chimeromis“.

Žiaurių tironijų bei išnaudotojų įsigalė jimas, populistinės politikos plėtra ir vartotojiškos bei „mirties kultūros“ srovių plitimas žengia šalia. Ne išimtis ir Lietuva. Geradarių kaukėmis prisidengę korumpuoti politikai vis dažniau atskleidžia tikrąjį veidą – melo skleidėjų ir aferų organizatorių veidą. Jie palaiko ir Lietuvoje klestinčius „kultūrinių reiderių“ klanus. Kėvišo klanas ir kiti „kultūrinių reiderių“ klanai pasisavina kultūros sferai skiriamas dideles valstybės biudžeto lėšas. Ir patyrusiems kūrėjams, menininkams, ir gabiems jauniems menininkams lieka tik trupiniai. Skursta bibliotekos, kultūros namai, žlugdoma krikščioniška spauda. O korumpuoti politikai ir toliau klaidina žmones, skleisdami visokius melagingus paskvilius. Tokios „pasakėlės iš rūsio“ – tai melu ir klasta grįstos manipuliacijos. Smukdant tradicinę krikščionišką kultūrą klesti bulvarinė „akropolių kultūra“. Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad tik tironijų bei išnaudotojų pažabojimas ir atsigręžimas į tikrąsias krikščioniškas vertybes gali padėti šiandienos pasauliui. Aštrios krizės krečiamoje Lietuvoje turime neužmiršti Popiežiaus nurodytų gairių, kad pasuktume tikruoju keliu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija