Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Medininkų byla: desperacija ar įrodymų klastojimas?..

Gintaras Visockas

Rezonansinėje Medininkų byloje – dar vienas keistas prokurorų žingsnis. Sausio 19-ąją oficialiame teismo posėdyje prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas paprašė, kad teisėjai prie bylos medžiagos prijungtų liudininkų Vido Pukenio ir Gedimino Adiklio apklausų protokolus. Šių buvusių Lietuvos policijos operatyvinių įgaliotinių, kadaise dirbusių šalies VRM kriminalinės paieškos valdybos 6-ajame skyriuje (organizuotas nusikalstamumas), apklausų protokolai neva patvirtina ir papildo Medininkų pareigūnų nužudymo byloje esančią labai svarbią pažymą, surašytą dar 1992-ųjų vasario 14-ąją.

Prokurorų prašymas kelia nuostabą – juk ikiteisminis tyrimas Medininkų byloje jau seniai baigtas. Ši byla teismo žinioje nuo 2009 metų pavasario. O buvęs operatyvinis įgaliotinis G. Adiklis, redakcijos žiniomis, prokurorų buvo apklaustas tik šių metų sausio 18-ąją. Taigi apklaustas likus vos parai iki teismo posėdžio, kuriame bus skelbiama nutartis, pratęsti ar sušvelninti kardomąją priemonę – suėmimą – buvusiam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui-Nikulinui. O štai buvęs operatyvinis įgaliotinis V. Pukenis mūsų prokurorų buvo apklaustas pernai metų pabaigoje. Tačiau akivaizdu, kad ir vieno, ir kito pareigūno apklausos yra stipriai pavėluotos. Natūraliai kyla klausimai, kodėl jiedu apklausti tik dabar, t. y. daugiau nei po 19 metų, ir kodėl nebuvo apklausti iki užbaigiant ikiteisminį tyrimą?

1992 metais pasirašyta trijų puslapių pažyma – labai įdomi. Pirma, neaišku, kam ji adresuota. Gal Generalinei prokuratūrai, gal VSD, gal VRM? Taip pat nenurodyta, kodėl pažyma buvo surašyta. Kyla klausimai, kuo ir kaip buvo patikrinti pažymoje nurodyti duomenys. Pagaliau kas ir kaip patvirtino pažymoje pateikiamos informacijos tikrumą ir teisingumą? Byloje, deja, nėra jokių pažymoje išdėstytą informaciją patvirtinančių duomenų. Neaišku, kada, kas ir kieno nurodymu pateikė ją prokurorams ir kaip šis dokumentas atsirado byloje. Ar prieš pateikiant jis neprivalėjo būti patikrintas ir apskritai ar galėjo būti išslaptintas? Nė viename pažymos puslapyje nėra jokių duomenų, kas, kada ir kodėl ją gavo. Nėra jokių pareigūnų parašų ir antspaudų, pažymą ir joje nurodytą informaciją patvirtinančių rezoliucijų. Bet juk Lietuvos įstatymai tokiais atvejais – labai griežti ir konkretūs: pažyma laikoma galiojančia tik tuo atveju, kai nurodytas konkretus gavėjas, kai esama duomenų, jog gavėjui pažyma oficialiai įteikta, o joje nurodyti duomenys yra oficialiai ir neabejotinai patvirtinti.

Be to, sprendžiant iš pažymos turinio, ji yra tik pirminės, t. y. nepatikrintos ir nepatvirtintos informacijos, paprastai vadinamos „operatyvine“, pobūdžio. Tokios pažymos baudžiamojoje byloje neleistinos, todėl nepridedamos. Tokiais atvejais pridedami tik tie pažymoje nurodyti duomenys, kurie yra kruopščiai patikrinti ir patvirtinti oficialiais procesiniais veiksmais. O informacija, kaip žinios buvo gautos, kas su kuo bendradarbiavo ir kas ką išdavė, prie bylos neprijungiama. Jeigu šią pažymą laikome operatyvine, tuomet visai nebeaišku, kaip ji išvis galėjo patekti į baudžiamąją bylą. Be to, pažymoje nurodyti duomenys negalėjo ir negali būti pateikti prokurorams, jei joje nurodomų duomenų oficialiai ir legaliai baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nepatvirtina arba to negali patvirtinti pirminis informacijos šaltinis. Tokia geležinė taisyklė.

Tačiau G. Adiklio ir V. Pukenio 1992-ųjų vasario 14-ąją pasirašytoje pažymoje tikrai esama nei procesiniais, nei operatyviniais būdais nepatvirtintos, todėl vargiai ar galimos net pavadinti „operatyvinio pobūdžio“ informacijos. Joje nurodoma, jog neva susitikta su Rygos tardymo izoliatoriaus operatyvinės dalies darbuotojais, jog ten laikomų buvusių OMON darbuotojų Parfionovo ir Nikulino atžvilgiu vidaus kamerų sekimas nevykdomas. Taigi, priešingai operatyvinei pažymai keliamiems reikalavimams, šie darbuotojai, kaip informacijos šaltiniai, liko neįvardinti. Vadinasi, patikrinti tokios informacijos teisingumą ir jos šaltinius – neįmanoma. O tai – kategoriškai draudžiama.

Bet svarbiausia, kad toje pažymoje nurodoma, jog „per kriminalinės policijos viršininką R. Lapinš organizuotas susitikimas su buvusiu OMON būrio vadu Aleksandru Kuzminu“. Žodžiu, neleistinai pagarsinama pavardė ir vardas asmens, kuris tiek Latvijos, tiek Lietuvos pareigūnams suteikė neva vertingos informacijos apie žmones, galėjusius dalyvauti Medininkų skerdynėse. Skaitant tą pažymą akivaizdu, jog A. Kuzminas įtarimo šešėlį meta ant Rygos OMON pareigūnų. Bet toje pažymoje – ne A. Kuzmino parodymai, o G. Adiklio ir V. Pukenio pasakojimas, kaip jie 1992 m. vasario 4–8 dienomis Latvijos sostinėje buvo susitikę su A. Kuzminu. O šis su jais neva pasidalinęs savo spėjimais, kad Medininkų pareigūnų žudynėse galėjo dalyvauti Rygos OMON DELTA-1 ir DELTA-2 grupės nariai. Mat „1991-ųjų liepos 30-ąją iš ryto OMON vadas Mlynik davė nurodymą abiem grupėm ruoštis kelionei į Vilnių. Buvo įsakyta su savimi pasiimti pilną ekipuotę – neperšaunamą liemenę, ginklus“. Važiuojant buvo paimti automatai, kurie jokiose apskaitose neužfiksuoti. Tie automatai buvo pagrobti iš Rygos policijos akademijos, paskui atiduoti į karinį dalinį. Taip rašoma pažymoje.

Kitą įdomią pastraipą pacituosime ištisai: „1991-07-31 Kuzminas sužinojo apie žudynes Medininkuose. 1991-08-01 ryte atėjęs į bazę sutiko Mlyniką ir jam pasakė, kad Medininkuose blogai sudirbo, nes vienas (būtent vienas – taip pranešė per radiją) muitininkas liko gyvas. Mlynikas pasakė, kad nieko baisaus, kadangi buvo šaudyta į galvas (apie tai dar niekur nebuvo skelbta) ir muitininkas neišgyvens. O jei ir išgyvens, bus kam jį pribaigti. Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti DELTA-1 be vairuotojo, nes jie, jo nuomone, surišti krauju – jie nužudė Krotovą, kiekvienas iššovęs jam į galvą. Kuzminas pasakė, kad Parfionovas užsakinėjo padaryti duslintuvus AKM, jie buvo padaryti iš šviesaus metalo (gamykliniai yra juodo metalo).“

Žinoma, ši informacija iš pirmo žvilgsnio – sensacinga. Mat A. Kuzminas – neišgalvotas personažas. Lietuvos VSD Vilniaus apygardos skyriaus LR generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorui R. Stankevičiui adresuotame dokumente nurodoma, kad Aleksandras Kuzminas  vadinamas „Popadak“. OMON’e jis tarnavo nuo 1989-ųjų gruodžio iki 1991-ųjų rugsėjo mėnesio. Turi Rusijos pilietybę. Palaikė gerus santykius su Rygos OMON vadu Česlavu Mlyniku.

Taigi A. Kuzmino pasakojimas būtų buvęs itin vertingas tyrimui. Tačiau šiuo atveju negalima pamiršti aplinkybių, kurios leidžia abejoti kai kuriais šioje pažymoje išdėstytais teiginiais. Juk A. Kuzminą buvo apklausęs ir mūsų tardytojas Algimantas Astaška. Apklausa surengta  Rygoje 1992 m. sausio 5 dieną. Žodžiu, A. Astaška buvusį Rygos omonininką A. Kuzminą asmeniškai apklausė maždaug mėnesiu anksčiau nei buvę mūsų operatyviniai darbuotojai V. Pukenis ir G. Adiklis susitiko su juo. Duodamas parodymus tardytojui A. Astaškai minėtasis Latvijos omonininkas tvirtino apie Medininkų nužudymo aplinkybes nieko nežinąs. O štai maždaug po mėnesio neva tvirtina, jog Medininkų pareigūnus galbūt nušovė Rygos DELTA-1 ir DELTA-2 milicininkai? Ar gali taip greitai pasikeisti buvusio omonininko nuostatos? O jei pasikeitė – tai kodėl? Galų gale kodėl mūsų prokurorai sulaukę operatyvinių darbuotojų V. Pukenio ir G. Adiklio operatyvinės pažymos nepasirūpino vertingus parodymus duodantį buvusį omonininką dar sykį nuodugniai apklausti tų pačių 1992-ųjų pradžioje ir bent jau patvirtinti operatyvininkams papasakotus duomenis?

1992-ųjų vasario 14-osios pažyma kelia įtarimų dar ir dėl to, kad joje neva konkrečiai spėjama, kas galėjo dalyvauti Medininkų žudynėse. Tačiau, nepaisydama šitokios vertingos informacijos, 1992-ųjų kovo mėnesį Lietuva oficialiai sustabdo, kitais žodžiais tariant, nutraukia aktyvų tyrimą Medininkų byloje. Stabdo tyrimą nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktinų asmenų. Logiškai svarstant, po tokios pažymos, jei joje nurodyti duomenys tikri, tyrimas jokiu būdu negalėjo būti stabdomas. Prokurorai dar 1992 m. vasario mėnesį privalėjo nuodugniai ištirti A. Kuzmino pateiktą versiją. Bet neištyrė. Kodėl? Tad gal duomenys, surašyti operatyvininkų pažymoje, buvo beverčiai arba, kaip aiškėja, niekuo nepatvirtinti?..

Neaiškumų esama ir dar dėl kelių konkrečių pažymos teiginių. Pavyzdžiui, pažymoje sakoma, kad duodamas oficialius parodymus buvęs omonininkas Parfionovas nurodė, esą „1991 m. liepos 28–29 dienomis iš Rygos miesto VRV buvo gautas binoklis – naktinio stebėjimo prietaisas“. Bet juk tuo metu tarp Latvijos policijos ir Rygos OMON buvo atvira konfrontacija. Tad ar galėjo oficialios nepriklausomos Latvijos struktūros Rygos OMON’ui perduoti naktinio matymo prietaisą?

Pažymoje kalbama ir apie tuomet Rygos OMON’e tarnavusį Krotovą, kuris neva nužudytas keturiais šūviais į galvą iš „Margolin“ sistemos pistoleto. Pagrindinė buvusių operatyvininkų pažymos versija – nužudė DELTA grupės milicininkai. Tačiau Latvijos teisėsauga niekada nereiškė jokių pretenzijų, įtarimų ar kaltinimų buvusiems Rygos omonininkams dėl buvusio omonininko Krotovo mirties.

Pažymoje taip pat kalbama apie iš Latvijos pagrobtus šešis Kalašnikovo automatus, kurie galėjo būti panaudoti Medininkų žudynėse. Tačiau, regis, seniai išsiaiškinta, kad tie automatai nebuvo naudojami Medininkuose šaudant į mūsų pareigūnus. Latvijos policija tuos ginklus sugebėjo susigrąžinti. Mūsų prokurorai negalėtų nežinoti šių detalių, jei tikrai rimtai tyrė Medininkų žudynių bylą.

Taigi toji G. Adiklio ir V. Pukenio pasirašyta pažyma kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų. Vienas iš tokių klausimų – ar galima aklai pasitikėti pačiais pažymą pasirašiusiais operatyviniais darbuotojais G. Adikliu ir V. Pukeniu? Šie operatyvininkai patys nėra šventi. Kadaise, regis, tais pačiais 1992 metais jie turėjo rimtų nemalonumų teisme ir buvo nuteisti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis bei neteko tarnybos Lietuvos policijoje. Kol kas redakcija išsamių duomenų neturi, kodėl jiems teko kalėti. Bet spėjama, kad jie sulaukė konkrečios laisvės atėmimo bausmės, kai viename iš policijos komisariatų neaiškiomis aplinkybėmis mirė sulaikytasis. Buvusio Rygos OMON milicininko K. Michailovo-Nikulino advokatai pareikalavo, jog būtų pateikta oficiali informacija apie šių liudininkų teistumą. Teismas šį advokatų prašymą patenkino ir įpareigojo prokurorus pateikti teismui duomenis apie šių prokuratūros liudytojų teistumą ir atliktas bausmes.

Tačiau šių „smulkmenų“ galime ir nesužinoti. Kai kurių žurnalistų žiniomis, artimiausias posėdis Medininkų byloje gali būti uždaras. Neva tokio slaptumo iniciatoriai – valstybės kaltintojai. Ar tikrai prokurorai reikalaus surengti uždarą posėdį buvusiems operatyviniams darbuotojams apklausti, kol kas nėra žinoma. Neaiški šiuo klausimu ir teismo pozicija. Mums belieka viltis, jog visi teismo posėdžiai, kuriuose nagrinėjama skandalingoji Medininkų žudynių byla, ir ateityje bus atviri, o teisingumas nebus vykdomas slapta nuo visuomenės.

© 2011 „XXI amžius“