| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Klaipėdos prijungimo ženklai Dotnuvoje Ignas Meškauskas, Kėdainių P. Lukšio šaulių kuopos vadas, advokatas
Po Pirmojo pasaulinio karo įsigaliojus taikos sutarčiai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos krašto. Antantės vardu kraštą valdyti buvo pavesta Prancūzijai, kuri jį valdyti paskyrė vyriausiąjį komisarą gen. D. Ž. Odrį, kurį vėliau pakeitė vyriausiu komisaru tapęs Z. G. Petisnė. Dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos ir Lietuvos interesai: Lenkija siekė kontroliuoti uostą, eksportuoti produkciją ir daryti įtaką Lietuvai. Palaikomi Prancūzijos lenkai ėmėsi žygių. Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos kaip būtinybę gerai suvokė Lietuvos vyriausybė. Per krašto lietuvninkus įsteigtas konsulatas, lietuvninkų veikėjai E. Simonaitis ir M. Reidys buvo priimti į Klaipėdos direktoriją. Susidarė atrama lietuvninkų terpėje, pradėta aktyviau propaguoti sujungimo su Lietuva idėja, siekta paveikti klaipėdiškių opiniją. Taip pat buvo ruošiamasi Klaipėdos kraštui suteikti laisvosios valstybės statusą. Lietuvos vyriausybė, užsitikrinusi Vokietijos ir sovietų Rusijos paramą, per visuomeninę šaulių organizaciją ir Klaipėdoje įkurtą Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą organizavo karinį prijungimą prie Lietuvos, nes atviras Lietuvos ginkluotų pajėgų įsikišimas būtų suprastas kaip agresija ir komplikuotų santykius su Antantės valstybėmis. Šauliai padėjo įgyvendinti vyriausybės vadovui E. Galvanauskui makiavelišką politinį žingsnį: E. Galvanausko vyriausybė perleido atsakomybę Šaulių sąjungai, pati likdama šešėlyje. Iš tuometinio Šaulių sąjungos vado, sukilimo organizatoriaus rašytojo Krėvės Mickevičiaus kabineto po visą Lietuvą skriejo šifruota telegrama: Pinigus surinkti į vieną vietą. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas kreipėsi į Didžiąją Lietuvą pagalbos. Iš visos Lietuvos traukė šauliai ir civiliai apsirengę kariškiai, kurie peržengę sieną užsirišo žalią sukilėlių raištį ant kairės rankos su raidėmis MLS (Mažosios Lietuvos sukilėlis) ir tapo sukilėliais. Pirmoji auka už Pamarį šaulys gimnazistas Algirdas Jasaitis iš Kauno. Lietuvos vyriausybės atstovas Klaipėdoje, kuris telkė papildomus dalinius pagal susidariusią situaciją, pakvietė Dotnuvos technikumo šaulius, kurie jau buvo pasižymėję kovoje su lenkų eskadronu. Šauliai nerimavo, važinėjo į Kauną pas vadovybę. Pagaliau atvykęs pasiuntinys V. Putvinskis pranešė, kad išvykstame vakare. Septyniasdešimt vienas Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivis su mokytoju V. Ruokiu per parką tyliai išėjo į geležinkelio stotį. Vidurnaktį susėdo į atskirą keleivinį vagoną, vykstantį į Klaipėdą. Išvyko be dainų, triukšmo, palydėti merginų. Per Mažeikius, Kretingą 9 valandą ryto šauliai pasiekė Klaipėdą. Dotnuvos šaulius pasitiko sukilimo komiteto vadovai Jonas Vanagaitis ir Jokūbas Stikliorius. Čia pasigedo vieno šaulio. Nejauki tyla. Kaip vėliau paaiškėjo, Kretingos geležinkelio stotyje, nugirdęs gandus apie sukilėlių kovas ir dideles aukas, jaunuolis dezertyravo ir grįžo į Dotnuvą. Šauliai rikiuote per miestą nužygiavo į Barzdžių mokyklą. Pernakvoję ant grindų dotnuviškiai buvo perskirti į du būrius po 33 vyrus. Vieną būrį paskyrė į sargybą prie prancūzų minininko krantinėje, kur į juos taikėsi atsukti pabūklų vamzdžiai, o antrasis nuvestas į Bachmano dvarą saugoti tiltus per Danės upę. Šauliai visą laiką buvo užimti: sargyba, rikiuotė, šautuvų valymas, kulkosvaidžių ardymas tęsdavosi kelias valandas, o likęs laikas buvo skirtas maisto paieškoms. Kiekvienas sukilėlis dienai gaudavo po du litus, juos pasikeitę į markes pirkdavosi maistą Klaipėdoje ir kaimuose. Gyrėsi, kad ir Dotnuvoje taip nesimaitino pirkdavo net šokolado ir dar sutaupydavo vienam kitam prancūziško konjako buteliui. Kaip paaiškėjo, lėšos išlaikymui buvo suaukotos Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Bankininkas J. Vailokaitis, A. Smetonai tarpininkaujant, Klaipėdos reikalams paaukojo 12.500 dolerių ir pažadėjo, jei reikės, dar paaukoti. Vietos vokiečių, seniokų spėliojimai, kad kariuomenė plėšikaus, nes atvyko pėsti be savų vežimų, be amunicijos, nepasitvirtino. Be to, dalį maisto pristatydavo klaipėdiečiai lietuvninkai ūkininkai. Kai dotnuviškiai atvyko į Klaipėdą, miestas jau buvo sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo užsidarę kareivinėse. Tačiau kai atplaukė šeši Antantės valstybių laivai ir įteikė ultimatumą pasitraukti iš Klaipėdos krašto, prasidėjo sunkiausios nežinios dienos. Dotnuviškiai, kaip ir kiti sukilėliai, ruošėsi duoti atkirtį gerai ginkluotiems, bet nekovingiems pranzūzų jūrininkams. Tik po trijų dienų, kai Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvai, suteikiant autonominį režimą, įtampa atslūgo. Vasario 16-ąją dotnuviečiai šventė išlaisvintoje Klaipėdoje. Žygiavo gatvėmis dainuodami Šėriau žirgelį, Užtrauksim naują giesmę, broliai. Kai karo laivai išplaukė, Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo išformuota ir Dotnuvos šauliai sveiki, gyvi grįžo namo baigti mokslų. Pavasarį žemės ūkio technikumo šauliams kilo idėja įamžinti žygį į Klaipėdą. Dotnuvėlės upelio vagoje jie surado apie 5 tonų akmenį ir pastatė Dotnuvos technikumo parko centre. Kiekvienas sukilėlis aplink tą akmenį pasodino po uosiuką. Kitą pavasarį, surinkus lėšų, buvo pastatytas postamentas ir ant jo užkeltas akmuo su žodžiais: Klaipėda 1923 m. Trūko 500 m. vergovės pančiai, o kitoje pusėje Šaulių sąjungos ženklas ir žalvarinė lenta su 75 pavardėmis. Per Jonines Dotnuvos klebonas paminklą pašventino, atvykęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis (tas pats, kuris Klaipėdoje pasitiko dotnuviškius) įteikė Klaipėdos išvadavimo medalius. 1941 metais, vokiečiams užėmus Lietuvą, žalvarinė lenta paslaptingai dingo. Spėjama, kad tai buvo padaryta saugumo sumetimais kad vokiečiai nesuvedinėtų sąskaitų su šauliais, prof. V. Ruokiu ir kitais. Sovietinės okupacijos metu paminklas liko nenugriautas, nes jis buvo skirtas kovai su vokiečiais. Rajono partijos sekretorius ragino parko valdytoją, direktorių prof. P. Vasinauską paminklą nugriauti, bet rašto nerašė. Raginimą gavo ir direktorius A. Būdvydis, bet ir jis neskubėjo. Kartą apsilankė aukštas Maskvos prievaizdas, su kuriuo A. Būdvytis kalbėjosi, ką reikėtų daryti su paminklu. Svečias supratęs, kad paminklas sovietų valdžiai nepavojingas, paliko jį ramybėje. Ilgus okupacijos metus paminklas buvo apleistas, apaugęs krūmais, apiplėštas, nudaužytais paminklo priekyje esančiais stulpeliais. 1983 metais, kai nuo Klaipėdos sukilimo praėjo 60 metų, vidurinės mokyklos mokytojas Stasys Stašaitis su auklėtiniais prakirto taką per krūmus iki paminklo ir norėjo jį sutvarkyti, tačiau partijos vadovybė išsigando juk ant akmens yra Vyčio ženklas, fašistinis kryžius. Be to, dar viena bėda tarp sukilėlių buvo ir Jono Sadūno, disidentės N. Sadūnaitės tėvo, pavardė. Iš dalies paminklas atnaujintas tik 1989 metais. Ieškota liudytojų, kurie žinotų, kur paslėpta žalvarinė lenta su sukilėlių pavardėmis, buvo iškviesti kariškiai su aparatūra. Deja, rasti nepavyko. Lenta padaryta nauja. Sutvarkius parką paaiškėjo, kad sukilėlių rankomis sodintų uosių liko tik pusė. Po ilgai trunkančių dešimtmečių tylos ir užmaršties paminklo atnaujinimo šventė. Vėl gėlės, prisiminimai, kalbos. Atvykusių sukilėlių dalyvių belikę tik keturios baltos galvos: Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius. Iš patriotinių organizacijų šauliai nukentėjo daugiausia didžioji dalis tapo ginkluoto pasipriešinimo dalyviais, žuvo su ginklu rankose, kiti pateko į lagerius, tremtį.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |