|
Atsipeikėkite, Algirdai Palecki!
Irena Tumavičiūtė
1968-ieji įėjo į pasaulio istoriją gausybe įvairių sąjūdžių: antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt.
Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų. Tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudi Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.
Kuo Vokietijos studentų revoliucija skyrėsi nuo visų kitų? Daugelis istorikų šiandien teigia, kad studentų sąjūdis buvo riksmas, protestas dėl tėvų tylėjimo, dėl vengimo kalbėti apie nacionalsocializmo laikus. Jaunajai kartai atrodė, kad praėjus 23 metams po karo Vokietija yra soti ir labai patenkinta savimi. Dėl silpnos parlamentinės opozicijos studentai, intelektualai ir menininkai įkūrė Neparlamentinę opoziciją. Jos nariai aktyviai reiškėsi vidaus ir užsienio politikos klausimais.
Jaunųjų sąjūdininkų nuomone, visuomeninėje politinėje Vakarų Vokietijos sistemoje ir įstaigose buvo labai daug buvusių nacių veikėjų, todėl jie pradėjo vadinamąjį ilgąjį žygį per valdžios įstaigas, reikalaudami, kad tuos veikėjus pakeistų jaunais žmonėmis iš jų gretų tik tada būsią galima įgyvendinti tikras reformas.
Tos Neparlamentinės opozicijos nariai, vėliau Studentų revoliucijos dalyviai, paskelbė kovą oficialiems autoritetams mokyklose, universitetuose, teismuose, net namie jie reikalavo, kad būtų viešai įvertinta rudoji nacionalsocialistinė praeitis. Kelerius metus Vokietijos spaudoje mirgėjo straipsniai su jaudinančiais pasakojimais, kaip suaugę vaikai ar vaikaičiai, sužinoję tiesą apie nacistinę tėvų ar senelių praeitį, atsisakydavo palikimo ir vykdavo slaugyti koncentracijos stovyklas ar getus išgyvenusių ligotų žmonių.
Vokiškuose portaluose gausu medžiagos pasakojančios apie tai, kaip žymių nacionalsocialistų veikėjų vaikai iki šiol jaučia kaltę už savo tėvus. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra 1946 metais mirties bausme nuteisto buvusio Lenkijos generalinio gubernatoriaus Hanso Franko sūnus Niklas, žinomas žurnalistas ir rašytojas (gim. 1939). Vaikystėje jis žaisdavo Vavelio pilyje, buvo lyg ir mažasis Lenkijos princas. Bet Niklasui Frankui šiandien nėra malonu prisiminti vaikystės aplinką, nes jam gėda dėl to, kas nacių okupacijos metais vyko Lenkijoje. Jo tėvo sąžinę slėgė šešių milijonų lenkų ir žydų žūtis, nors tėvas savo rankomis nežudė nei lenkų, nei žydų. Atvirkščiai, pats buvo žinomo žydų kilmės teisininko Karlo Franko sūnus.
Niklas Frankas 1987 metais parašė romaną Tėvas. Sąskaitų suvedimas, kuriame negailestingai atvirai aprašė nusikalstamą tėvo veiklą. Niklas buvo negailestingas ir motinos atminimui jai skirtoje knygoje Mano vokietė mama.
O kaip Lietuvoje dėl sovietinių kolaborantų nusikalstamos veiklos atgailauja jų vaikaičiai? Neteko girdėti, kad kas nors būtų atsisakęs paveldėto namo ar buto arba būtų nuėjęs slaugyti neįgalių buvusių politinių kalinių. Praėjus dvidešimčiai metų po komunizmo hidros agonijos lietuviško Kvislingo vaikaitis pareiškia, jog didžiuojasi savo seneliu ir neigia 1940-ųjų metų sovietinę okupaciją.
Lietuvoje skleidžiama legenda, kad 1940 m. birželio pabaigoje, supratęs rusų okupantų tikruosius kėslus, J. Paleckis dėl smarkaus nervų sutrikimo buvo izoliuotas Pažaislio viloj. Tačiau tai jam nesutrukdė liepos 5 dieną vykdyti visus Dekanozovo reikalavimus ir paskelbti Liaudies seimo rinkimus, o netrukus pasmerkti tremčiai ir žūčiai aukščiausius Lietuvos pareigūnus.
Vaikaitis gali teisintis, jog tai buvo Stalino laikais, sakyti, kad antrosios sovietų okupacijos pradžioje J. Paleckis skyrė lėšų (iš savo kišenės?) parvežti kelių dešimčių tremtyje žuvusių lietuvių vaikams. Bet jau netrukus į neaprėpiamus Sibiro plotus riedėjo ešelonai su dešimtimis tūkstančių kitų lietuvių vaikų.
Po Stalino mirties daugelis politinių kalinių neturėjo iliuzijų, kad lietuviškieji Maskvos kolaborantai juos pasitiks atgailaudami. Bet miško darbininkais, sielininkais, kolchoznikais tapę ūkininkai buvo naivesni ir manė, kad po Stalino mirties jie Lietuvoje laukiami. Deja...
Matydama Algirdo Paleckio skelbiamą ištikimybę savo seneliui, norėčiau vieno ūkininko šeimos pavyzdžiu parodyti, kaip būtent Justo Paleckio parašu ir po Stalino mirties buvo laužomi tūkstančių patriotų likimai, kaip dešimtys tūkstančių ešelonų vaikų, Chruščiovo laikais ir vėliau grįžę į Lietuvą, pažino savo tėvynę kaip pamotę ir visą gyvenimą su baltu pavydu žiūrėjo į tuos, kurie bet kada galėjo grįžti pasišildyti prie gimtojo židinio, pavaikščioti vaikystės takais.
Turiu galvoje 1957 m. sausio 21 dienos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, patizanams, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą. Pažeidėjams numatyta 5 metų bausmė. Dokumentą pasirašė J. Paleckis ir J. Naujalis.
Esu 1947 metų tremtinė. Mano seneliai buvo ūkininkai, turėjo 24 ha žemės. Bet trėmimo byloje pridurta, jog tremiami kaip buožės ir už banditizmo palaikymą. Turbūt reto ūkininko byloje nebuvo kaltinimo banditizmo palaikymu, tad 1957 metais mūsų šeima, kaip ir daugelis kitų, buvo išbraukta iš specpereselencų sąrašų.
1958 m. žiemą grįžo mama, brolis aštuntokas ir aš, penktokė. Apsigyvenome mamos tėvų nuomojamoje trobelėje Kaunatave. Mamos tėvas, kuriam 1947 metais užteko drąsos palikti didžiulį ūkį, kad išvengtų Sibiro, ir kuris su močiute iki mirties 1972 metais gyveno, nuomodamasis trobelę ar kambarėlį, buvo iš prigimties menininkas (griežė smuiku) ir diplomatas. Broliui reikėjo baigti rusišką mokyklą jį priglaudė Klaipėdoje 6 kvadratinių metrų kambarėlyje su dukra gyvenusi nuo tremties pabėgusi mamos sesuo. Tėvas su savo neįgaliais tėvais pavasarį grįžo į gimtąjį Dirmeikių kaimą prie Tryškių. Atsimenu, koks pasimetęs buvo tėvas, kai grįžęs iš Vilniaus, kur bandė ieškoti teisybės, sužinojo, jog mūsų neregistruoja. Niekada nepamiršiu jo pasakojimo, kaip jis gimtuosiuose Dirmeikiuose bendravo su stribu P. Sodeika nusipirkęs butelį naminės, nuėjo pas tą pagrindinį mūsų skundiką ir pasakė jam: Išgerkem. Žina, dėkov, kad mone yštrėme. Pamačiau svieta, išmuokau rusiška, vo tu če sau smirdi kap smirdiejis.
Tėvas visą gyvenimą mylėjo ir brangino žemę, todėl jam labai skaudėjo širdį dėl jos apleistos, skaudėjo dėl to, kad vėl varomas iš Lietuvos. Beje, dėl žemės jam skaudėjo iki gyvenimo pabaigos.
Tiksliai negalėčiau pasakyti, ar tą, ar kitą naktį tėvas tyliai išslinko į kiemą. Mama netrukus nusekė iš paskos, atplėšė medines lauko tualeto dureles ir dar spėjo nuplėšti tėvo kaklą juosusį diržą ir išgelbėti jį nuo savižudybės.
Po to teko sergėti tėvą mama nenuleisdavo nuo jo akių iki pietų, parėjusi iš mokyklos aš atsisėdusi kieme apsimesdavau skaitanti knygą, o iš tikrųjų pakėlusi akis žvilgsniu sekdavau tėvą. Kraupiausias vaizdas, kaip dabar prisimenu, buvo, kai tėvas, priėjęs prie obels, siekė smakru atsišakojimo, lyg žiūrėtų, ar čia galima būtų pasikarti.
Mamos tėvas per pažįstamus už pinigus padėjo paguldyti tėvą į Kauno klinikas. Per tris mėnesius gydytojai tėvą grąžino gyveniman. Neįgalius jo tėvus geri kaimynai nuvežė į Aukštelkės senelių namus, kuriuose jie iki gyvenimo pabaigos kiekvienas turėjo po geležinę lovą keturviečiuose kambariuose.
Vėliau mamos tėvas per pažintis rado komunistą, kuris už 500 rublių kyšį mus priregistravo Telšiuose (tiek pinigų nebeturėjome, tai buvo tėvo būsimo darbo santechniku septynių mėnesių atlyginimas). Prasidėjo čigoniškas gyvenimas iš pradžių mus tris priėmė tolimi giminės į savo vieno kambario butą, kuriame jie gyveno su dviem savo vaikais, paskui pavyko išsinuomoti atskirą 9 kvadratinių metrų kambarėlį mansardoje (vanduo ir išvietė lauke), kuriame keturių asmenų šeima galėjome pasistatyti dvi lovas, tad ir brolis grįžo iš Klaipėdos.
Po kelerių metų tėvas ėmė važinėti dirbti į Naująją Akmenę. Dirbo su nuteistaisiais, turėjo lovą darbininkų bendrabutyje, o įkopęs į septintą savo gyvenimo dešimtmetį gavo žinybinį dviejų kambarių butą Naujojoje Akmenėje. Visą gyvenimą žavėjausi žodžiais neišsakytu tėvų susitaikymu su prarastu gyvenimu juk vos už kokių 20 kilometrų stovėjo gimtoji tėvo sodyba, bet nė karto apie ją nebuvo užsiminta. Po Nepriklausomybės atkūrimo jos jau nebuvo likę. Dar arčiau buvo mamos vaikystės ir jaunystės namai ši tema taip pat buvo tabu. Mano kartai tenka susitaikyti su tuo, kad iš Vakarų atvažiavę turtingi kitataučiai gauna milijonines kompensacijas už prarastą turtą, o mums, likusiems trims turtingiausio kaimo ūkininko šeimos nariams, po nepriklausomybės atkūrimo buvo atseikėta po 2 tūkst. beverčių rublių.
Tad šių eilučių autorė ir tūkstančiai J. Paleckio ir J. Naujalio įsakymu atstumtųjų nugyvensime gyvenimą su neužgyjančiais randais širdyje nežinodami kelio prie vaikystės takų ir gimtosios trobos slenksčio. Nelinkėčiau nė vienam penktosios kolonos, enkavedisto ar savo tautai nusikaltusio komunistinio veikėjo vaikaičiui patirti bent dalį to širdies skausmo, kurį teko išgyventi tūkstančiams trijų ar dviejų kartų sugrįžėlių, atstumtų ne tremtin pasmerkusių okupantų, o patriotais save laikiusių lietuvių.
Vokietijos jaunimas atsipeikėjo praėjus 23 metams po nacionalsocializmo žlugimo. Lietuvoje po komunizmo žlugimo de jure praėjo dvidešimt metų. Ar ne laikas Algirdo Paleckio tipo mankurtams pasekti vadinamosios 68-ųjų kartos Vokietijoje pavyzdžiu, permąstyti senelio palikimą ir bent kelis mėnesius paslaugyti neįgalų laisvės kovotoją, tremtinį ar partizano našlę?..
P.S. Autorė dėkoja Irenai Stolygienei ir Kauno tremties ir rezistencijos muziejaus darbuotojams už atsiųstas dokumentų kopijas.
© 2011 XXI amžius
|