| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kai Lietuvos teisėsaugoje veikia rinkodaros dėsniai Gintaras Visockas
Per pastaruosius du dešimtmečius susiformavo nuostata, kad žiniasklaida mieliau garsina prokuratūros, teismų bei policijos vadovybės poziciją nei advokatų argumentus. Geriausiu atveju masinės informacijos priemonės gynybos poziciją apibūdina vos keliais trumpais sakiniais. Toks nusistatymas nėra teisingas, nes visuomenei formuojamas iškreiptas paveikslas. Todėl šiandien mes suteikiame tribūną advokatams, kad jie galėtų išdėstyti savo argumentus. Advokatė Ingrida Botyrienė ir advokatas Kristupas Ašmys, sutikę duoti išskirtinį interviu, šiandien dalyvauja sudėtingoje Henriko Daktaro byloje. Advokatės I. Botyrienės ginamasis Rolandas Zaveckas, kuris valstybės kaltintojų ikiteisminio tyrimo medžiagoje įvardinamas kaip vienas iš Henriko Daktaro suburto nusikalstamo susivienijimo narių. O advokato K. Ašmio ginamasis pats Henrikas Daktaras, kurį Lietuvos visuomenė traktuoja vos ne kaip patį pavojingiausią nusikaltėlį, nors nuosprendis byloje dar nepaskelbtas. Priešingai byla dar net neperduota teismui. Advokatė I. Botyrienė mano, kad Lietuvos teisėsauga nūnai pažeista kelių akivaizdžių ydų. Teisėsaugos organų sistema tapo orientuota ne į objektyvios tiesos nustatymą, kiek į gerus išaiškinamumo rodiklius, kas, be abejo, yra siekiamybė, tačiau negali būti iškelta aukščiau baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos baudžiamojo proceso paskirties ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tačiau šiandien pastebimos pavojingos tendencijos, kai baudžiamasis procesas Lietuvoje tampa tarsi savitiksliu reiškiniu. Teisingumo principas, kuris yra pamatinis teisinės sistemos principas, reiškia, kad neturi būti bet kokiomis priemonėmis siekiama, jog patrauktas baudžiamojon atsakomybėn asmuo būtų pripažintas kaltu ir nuteistas. Tačiau Lietuvoje formuojasi ydinga ir visai teisinei sistemai pavojinga praktika, kai asmuo, kuriam prokuratūra pateikia įtarimus ir kurio byla atiduodama į teismą, tampa tarsi paženklintuoju, kurio negalima reabilituoti net tais atvejais, kai visiškai nėra arba akivaizdžiai nepakanka jo kaltės įrodymų. (nukelta į 6 p.) (atkelta iš 1 p.) Todėl ir susidaro įspūdis, kad šiandien bylos į teismus atiduodamos ne tam, kad būtų pripažinti kaltais ir nuteisti tikrieji kaltininkai, o tik tam, kad visuomenei būtų parodytas šaunus teisėsaugos organų darbas. Tokiu būdu tarsi pamirštama, jog tikroji baudžiamojo proceso paskirtis užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų nubaustas teisingai ir nė vienas nekaltas nebūtų nuteistas. Deja, šiandien į Lietuvos teismų rankas atiduodami, advokatės I. Botyrienės žodžiais tariant, asmenys, kuriems pareikšti kaltinimai neretai grindžiami vien spėjimais ar prielaidomis. Tokiais atvejais kaltinamieji tarsi nieko neturėtų bijoti. Remiantis prielaidomis arba gandais žmogaus teisinėje valstybėje nuteisti negalima. Tačiau po to dažniausiai užvedama galinga represinė mašina. Jei kaltinamojo kaltė ir kelia pagrįstų abejonių, teisėsauga, nenorėdama pripažinti savo klaidos, nesitraukia ir neatsiprašo. Netgi priešingai. Tuomet jau bet kokiomis priemonėmis siekiama, kad teismui atiduotas asmuo žūtbūt būtų pripažintas kaltu ir nuteistas. Bet ar tokie teisėsaugos organų veiklos metodai yra tas teisingumas, kurio Lietuvai reikia? retoriškai teiravosi advokatė I. Botyrienė. Jos pastebėjimu, Lietuvos teisėsauga, siekdama savo tikslų teismui perduodamų kaltinamųjų nuteisimo, šiandien noriai naudojasi masinės informacijos priemonių paslaugomis. O tai reiškia, kad nevengiama per žiniasklaidą formuoti išankstinę visuomenės nuomonę apie teismui atiduotų asmenų kaltumą, nors jie dar nenuteisti ir nežinia, ar iš viso bus nuteisti. Advokatės I. Botyrienės tvirtinimu, mes matome akivaizdžiai užsakytų straipsnių, kuriuose puikuojasi kratų metu paimtos nuotraukos ar dokumentai, įvykio vietos apžiūros vaizdo įrašai ir nuotraukos, kurie ikiteisminio tyrimo metu neprieinami net byloje dalyvaujantiems advokatams. Tokiu būdu viešai neskelbtina ikiteisminio tyrimo medžiaga atsiduria laikraščių puslapiuose ar kitose masinėse informavimo priemonėse ir neabejotinai atlieka išankstinės visuomenės nuomonės formavimo funkciją. Žodžiu, neigiama nuomonė apie įtariamąjį ne tik formuojama, bet ir suformuojama. Taip atsitiko ir su vadinamąja daktarų byla. Ilgai, kryptingai lietuviškoje žiniasklaidoje buvo pasakojama, kad H. Daktaras yra nusikaltėlis, o teisėsauga, jį suėmusi, labai profesionaliai pasidarbavo. Tad Lietuvos visuomenė šiandien įsitikinusi, jog nebūna ugnies be dūmų. Panaši padėtis susiklostė ir dėl advokatės I. Botyrienės ginamojo R. Zavecko. Žiniasklaida jį jau pakrikštijo kaip vieną iš artimų H. Daktaro aplinkos žmonių. Nors byla dar neperduota teismui, nors įtariamasis savo kaltės nepripažįsta, nors jam inkriminuoti keli itin sunkūs kaltinimai jau yra panaikinti. Advokatas K. Ašmys neneigė, kad jo ginamąjį H. Daktarą visuomenė, valdžia ir žiniasklaida nūnai pakrikštijo kaip nusikaltėlį Nr. 1. Tačiau tokia tendencija nėra teisinga. Teisininkas įsitikinęs, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje ėmė formuotis kelios rimtos teisėsaugos bėdos, kurių nepašalinę mes negalėsime vadintis teisine valstybe. Pats pirmasis BPK straipsnis byloja, jog visi tyrimai privalo būti atlikti tinkamai, išsamiai, kruopščiai. Tas pats BPK straipsnis reikalauja, kad teisėsauga nenuteistų nė vieno nekalto asmens. O kaltasis pagal BPK privalo būti nuteistas teisingai. Deja, šis principas, advokato K. Ašmio manymu, Lietuvoje dabar jei ne užmirštas, tai bent jau primirštas, dažnai ignoruojamas. Ši Lietuvos teisėsaugos yda labai aiškiai matoma, kai nagrinėjamos rezonansinės bylos. Rezonansinėse bylose mūsų teisėsauga dažnai ieško ne tiesos, o siekia įgyvendinti užsibrėžtą tikslą bet kokia kaina įtariamąjį nuteisti. Net tuo atveju, jei pritrūksta įrodymų. Advokato K. Ašmio tvirtinimu, mes gyvename kapitalistinėje santvarkoje, kur veikia rinkodaros dėsniai. Ir nuo tų dėsnių niekur nepasislėpsi. Tačiau šie dėsniai jokiu būdu neturėtų persimesti į teismų, prokuratūrų, policijos nuovadų kabinetus. Deja, net baudžiamosios bylos jau pradedamos nagrinėti vadovaujantis rinkodaros principais. O juk bent jau baudžiamosiose bylose svarbu viskas net kiekvienas kablelis. Teisėjas turi jausti, kada liudytojas meluoja arba sako ne visą tiesą. Deja, dažnai teisėsauga ieško vien įtariamajam nepalankių faktų. O jei tokių faktų trūksta, bando jų rasti, pavyzdžiui, pradėdama slaptas derybas su kitais įtariamaisiais. Jei tie kiti įtariamieji tokių duomenų neturi, tada jų prašoma sutirštinti spalvas. Advokatas K. Ašmys papasakojo vieną tarsi ir linksmą epizodą. Sykį teisė kalinį, jau atliekantį įkalinimo bausmę. Teisė už tai, kad šis neva nusižengė kalėjime galiojusiai tvarkai. Tačiau teisė remdamiesi vien kito kalinio žodiniais parodymais. Šioje istorijoje advokatui pavyko išsiaiškinti, jog nepalankius parodymus davęs kalinys priklausė vadinamajai nuskriaustųjų kalinių kastai. Tiksliau tariant, skundą sukurpęs kalinys buvo žemesniosios kastos, o tas, kurį jis skundė, priklausė kalėjime didelį autoritetą turėjusiai kalinių grupei. Gynėjas tvirtino, jog ši aplinkybė leidžia manyti, jog skundas tėra iš piršto laužtas primena asmeninį kerštą. Mat akivaizdu, kad skundą rašęs turėjo asmeninių motyvų sakyti netiesą arba bent jau sutirštinti spalvas. Tačiau skundą parašęs kalinys teisme viešai pareiškė, jog po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą šalies kalėjimuose buvo panaikintos visos kastos, ir jis neturįs jokių asmeninių motyvų nekęsti to, kurį apkaltino padarius nusikaltimą. Šie žodžiai sulaukė šypsenų. Visi teismo salėje buvę proceso dalyviai puikiai suvokė, jog ES taisyklė apie kastų panaikinimą egzistuoja tik teoriškai. Tuo tarpu praktika kur kas niūresnė. Tačiau apšmeižtasis kalinys vis tiek buvo nubaustas. Jį nubaudė remiantis teorija, o ne praktika. Pokalbio su advokatais I. Botyriene ir K. Ašmiu metu buvo analizuojamos ir negerovės, kylančios dėl to, kad kai kurie nusikaltėliai, sutikę bendradarbiauti su teisėsauga, teismuose pradeda duoti specialiai, sąmoningai sutirštintus ir konkrečiai situacijai pritaikytus parodymus. Kitaip tariant, pasakoja ne tai, ką žino, o teigia tai, ko jų galbūt paprašė bylą tiriantys pareigūnai. Bendradarbiavimas su teisėsauga arba nuoširdus prisipažinimas nėra blogas dalykas. Atvirkščiai toks nusikaltėlio žingsnis turėtų būti sveikinamas, skatinamas. Nieko nuostabaus ir dėl to, jei nusikaltėliui, kuris talkina teisėsaugai, taikomos lengvatos. Pavyzdžiui, lengvesnės kardomosios priemonės, mažesnės laisvės atėmimo bausmės. Tokiais atvejais svarbiausia, kaip konkrečiai įgyvendinama ši nuostata. O ji kartais realizuojama netinkamai. Bendradarbiauti su teisėsauga nusprendę nusikaltėliai tampa įrankiu teisėsaugos rankose. Jais bandoma manipuliuoti, iš jų stengiamasi išgauti ir nebūtų, tačiau teisėsaugos versiją patvirtinančių liudijimų. Italijoje ar JAV iš tiesų plačiai naudojama praktika, kai įkalintiems mafijos atstovams, bendradarbiaujantiems su policija, suteikiama lengvatų. Tačiau su teisėsauga bendradarbiaujantieji nusikaltėliai turi pasakoti tik tai, ką tiksliai žino, o ne tai, ką jiems pakužda bylą tiriantys pareigūnai. Net ir su teisėsauga bendradarbiaujantiems nevalia pasakoti savo pojūčių, įsivaizdavimų, spėliojimų ar gandų. O teisėsaugai nevalia teisti kitų nusikaltėlių remiantis vien bendradarbiaujančių spėjimais ir įsivaizdavimais, be konkrečių ir objektyvių jų žodžius patvirtinančių įrodymų. Tokiais atvejais byloje privalo būti duomenys, kurie patvirtintų tuos samprotavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra labai aiškiai išaiškinęs: su teisėsauga bendradarbiaujančių nusikaltėlių parodymus teismai turėtų vertinti žymiai atidžiau ir visapusiškai įvertinti tokių asmenų duodamų parodymų patikimumą. Deja, ši nuostata neretai yra ignoruojama. Advokatas K. Ašmys pareiškė, jog niekas šiandien neturėtų nustebti, jei parduotuvėje sutiks, pavyzdžiui, keturias žiaurias žmogžudystes padariusį nusikaltėlį, laukiantį teismo baigties... laisvėje. Mat žmogžudys, pasirodo, sutiko talkinti prokurorams ir sulaukė itin švelnios kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš šalies. Štai tokios padėties, pasak advokato, jis nenorėtų vadinti teisingumu. Tokia praktika greičiau primena lietuviškosios teisėsaugos grimasas. Advokatės I. Botyrienės manymu, Lietuvoje už bendradarbiavimą su teisėsauga nusikaltėliams per lengvai dalijamos nuolaidos ir privilegijos. Mat toks atlaidumas sukuria situaciją, kai nusikaltėlis nebijo plėšti, žudyti ir daryti kitus sunkius nusikaltimus. Jis puikiai žino, jog nuo pelnytos griežtos bausmės išsisuks sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga. Žodžiu, Lietuvos teisėsauga kai kada primena turgų, kuriame vyksta pati tikriausia prekyba. Tik čia prekiaujama ne duona ir dešra, o tikrais nusikaltimais ir kitų žmonių likimais. Advokatas K. Ašmys pastebėjo, jog vieni įtariamieji neturi jokių suvaržymų nei laisvės, nei turtinių, o kitiems taikomos pačios griežčiausios kardomosios priemonės. Sakykim, keli H. Daktaro aplinkos žmonės šiandien sukirto rankomis su prokurorais ir dabar teismo laukia laisvėje. Net jų turtas neareštuotas. O štai H. Daktaras teismo baigties laukia kalėjime ir net jo artimųjų turtas areštuotas. Ir visa tai tik todėl, kad jis atsisakė bičiuliautis su teisėsauga. Paklausus, ar H. Daktaras šiandien teismo baigties irgi lauktų laisvėje, jei būtų sutikęs bendradarbiauti, advokatai K. Ašmys ir I. Botyrienė tvirtino, jog tokios galimybės atmesti nereikėtų. Advokatas K. Ašmys pabrėžė: Jei H. Daktaras būtų sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, galbūt jo aplinkybės dabar būtų žymiai geresnės. Advokatai įsitikinę, jog mūsų baudžiamosiose bylose įsigalėjęs apkaltinamasis, o ne teisminis procesas, kuriame būtų objektyviai ir teisingai pasvertos kaltinamąjį teisinančios ir jį kaltinančios aplinkybės. Tad nereikia stebėtis, kai įtariamieji pasinaudoja teise atsisakyti duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu ar tik pradėjus nagrinėti bylą teisme. Mat vėliau jie gali būti nesunkiai apkaltinti, esą kažką netiksliai pasakę ar kažko neprisiminę ar keičiantys parodymus. Taigi jie nenori būti apšaukti melagiais. O visuomenei atrodo, jog neduodantys parodymų yra prisidirbę iki pat ausų. Advokatui K. Ašmiui nerimą kelia ir tai, jog H. Daktaro gynyba taip ir nežino, ar teismui bus perduota visa bylos medžiaga. Tokie įtarimai kilę dėl to, kad bylos lapai sunumeruoti pieštuku, o kai kur matomos akivaizdžios trynimo žymės. Kai kurie bylos lapai labiau pageltę, kiti mažiau. Ši aplinkybė leidžia įtarti, jog kai kurie dokumentai galbūt buvo įdėti vėliau. Žodžiu, jis šiandien nėra tikras, ar teismui bus pateikta absoliučiai visa medžiaga. Didelė Lietuvos teisėsaugos yda vadinamieji uždari posėdžiai, į kuriuos neįleidžiami žiniasklaidos atstovai. Advokatės I. Botyrienės įsitikinimu, demokratinėse šalyse uždari teismo procesai gali vykti tik išskirtinai retais, ypatingais atvejais. Tuo tarpu mūsų prokurorai labai dažnai siekia uždarų teismo posėdžių. O tai reiškia, kad visuomenei neleidžiama susidaryti savo asmeninės nuomonės, kas meluoja ir kodėl meluoja, kaip keičiasi anksčiau duoti parodymai, kaip pasakodami savo tiesas liudytojai painiojasi. Štai nuo didžiosios Daktarų bylos buvo atskirtas vienas epizodas dėl konkretaus nusikaltimo. Prokurorai čia pat paprašė uždaro teismo posėdžio motyvuodami, kad dar neva nebaigtas ikiteisminis tyrimas pagrindinėje byloje. Toks argumentas, pasak advokatės I.Botyrienės, nėra teisiškai pagrįstas, nes tokio pagrindo uždaram posėdžiui surengti nenumato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Tačiau teismo posėdis buvo surengtas būtent už uždarų durų. Ir šiuo atveju visuomenė neteko galimybės tiesiogiai stebėti teismo procesą ir sužinoti, kokius parodymus davė kiekvienas iš kaltinamųjų, kas, kaip ir dėl kokių priežasčių keitė savo parodymus, kaip buvo manipuliuojama su teisėsauga bendradarbiaujančiais kaltinamaisiais, nužudžiusiais ne vieną žmogų, kokius įrodymus ir argumentus pateikė valstybės kaltintojas ir kokius kontrargumentus pateikė gynėjai. Tokiu būdu iš visuomenės buvo atimta galimybė susidaryti objektyvią nuomonę apie šį teismo procesą, kuris ne už uždarų durų, tikėtina, būtų judėjęs visiškai kita kryptimi. Advokatės I. Botyrienės manymu, Lietuvos teisėsauga dažnai piktnaudžiauja ir įslaptintais liudininkais. Tokių specifinių liudininkų advokatai neturi galimybės deramai apklausti, nes apklausa rengiama už širmos ir pakeičiant balsą. Akivaizdu, kad advokatai neturi galimybės matyti, ar parodymus duodantis liudytojas jaudinasi, ar jis sėdi vienas, ar niekas jam nieko nesufleruoja, ar naudojamasi užrašais. Advokatė I. Botyrienė prisiminė atvejį, kai vienos tokios specifinės apklausos metu visiems proceso dalyviams tapo aišku, jog šalia apklausiamo įslaptinto liudytojo sėdi dar vienas asmuo, kuris jam kažką pasakinėja. Tokie atvejai verčia labai rimtai suabejoti ne tik paties liudytojo patikimumu, bet ir visa baudžiamąja teisine sistema. Tačiau pati didžiausia šiandieninės teisėsaugos bėda yra ta, kad nūnai šalyje galima bet kuo apkaltinti kiekvieną. Įrodymų, faktinių duomenų Lietuvos teisėsaugai reikia vis rečiau ir rečiau. Užtenka atsitiktinio liudininko pareiškimo, esą tas ir tas, jo manymu, yra kaltas. ir apkalbėtas asmuo atsiduria tardymo izoliatoriuje remiantis vien liudininko parodymais, nesivarginant surinkti konkrečių kaltės įrodymų. O visuomenė yra įsitikinusi, kad asmuo į teisėsaugos rankas pakliuvo ne šiaip sau, nes prokurorai kaltų nečiumpa. Advokatas K. Ašmys įsitikinęs, kad šiandien užtektų, jog kas nors parašytų į policiją pareiškimą, esą ką nors matęs gatvėje glostant vaiko galvą, ir tas žmogus jau turėtų rimtų teisinių problemų: čia pat būtų pateikti kaltinimai pedofilija ir net jam, teisininkui, būtų labai sunku apginti apšmeižtąjį. Žodžiu, Lietuvos teisėsauga kartais primena inkviziciją, kuriai užtekdavo liudininkų, tvirtinančių: aš žinau, kad šis asmuo tikrai raganius arba ragana. Jokie objektyvūs įrodymai tokiais atvejais nereikalingi. Nereikia net aplinkybės, kad liudijimai sutaptų su kitų žmonių liudijimais. Užtenka vien pareiškimo. O kad tas pareiškimas sukurtas, pavyzdžiui, asmeniškai suinteresuoto skundiko, niekam nė motais. Advokatas K. Ašmys mano, kad tokią padėtį būtų įmanoma ištaisyti, jei teisėsauga imtų griežčiau reikalauti konkrečių daiktinių įrodymų, o į liudininkų parodymus žvelgtų priekabiau. Tuo tarpu advokatė I. Botyrienė nėra didelė optimistė. Šios negerovės labai giliai įsišaknijusios, o kad padėtis pradėtų keistis, pirmiausia būtina atrasti drąsos jas įvardinti ir pripažinti, kad jos egzistuoja, tvirtino advokatė.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |