Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Prasmingas gailestingosios meilės liudijimas

Mindaugas BUIKA

Savanoriškas sąjūdis „Manos Unidas“ („Sujungtos rankos“) yra Ispanijos katalikų akcija, kovojanti ne tik su duonos, bet ir su kultūros bei Dievo badu

„Manos Unidas“ darbai

Vasario 22 dieną, pristatant šiemetinį popiežiaus Benedikto XVI laišką Gavėniai, Ispanijoje centrą turinčios tarptautinės katalikiškos paramos organizacijos „Manos Unidas“ („Sujungtos rankos“) vadovė Miriam Garsija Abrisketa papasakojo apie šio savanoriško sąjūdžio ištakas ir nuveiktus darbus kovojant su badu ir kitomis socialinėmis problemomis vargingiausiose šalyse. Neseniai 50-metį minėjusio „Manos Unidas“ iniciatorėmis buvo moterys iš Ispanijos katalikų akcijos (ši nevyriausybinė organizacija taip ir išliko „moteriška“), atsiliepdamos į XX amžiaus antroje pusėje smarkiai padidėjusį badą. „Jos negalėjo būti ramios, matydamos kančias žmonių, kurie gyveno ir mirė neturėdami teisės į orumą“, – kalbėjo  M. Abrisketa.

Ji taip pat pabrėžė, kad iš pat pradžių organizacijos narės suprato, kad materialinė ir dvasinė parama turi būti teikiama kartu, nes „reikia kovoti ne tik su duonos badu, bet ir su kultūros bei Dievo badu“. Kaip tik todėl reikia švietėjiškų pastangų, kad visuomenės turtingieji taptų jautresni pasaulio vargams, atsigręžtų į krikščioniškąjį veikimą, „pradedant nuo mažų dalykų savo namų aplinkoje iki tarptautinių organizacijų bendradarbiavimo“. Tuose paramos darbuose visada esminiu lieka gailestingosios meilės bruožas, suvokiant, „kad autentiška pažanga įmanoma tik tada, kai asmuo yra mylimas“. Štai kodėl katalikiška paramos organizacija visada turi likti vienybėje su Bažnyčia, nes ji gimsta iš jos mokymo ir giliame bažnytiniame dvasingume randa savo stiprybę ir veiklos prasmingumą.

Apaštališkosios ir socialinės tarnystės organizacijos „Manos Unidas“, vienijančios beveik 5 tūkstančius atsidavusių savanorių bei daugiau kaip 85 tūkstančius narių ir rėmėjų, pasiekimai tikrai dideli. Per savo veiklos penkis dešimtmečius organizacija parėmė ir įgyvendino apie 25 tūkstančius projektų 64 Azijos, Afrikos ir ypač Ispanijai artimos kultūros Lotynų Amerikos šalyse. Tai daugiausia žemdirbystės, socialiniai, švietėjiški ir kultūriniai projektai, susiję su moterų sveikatos apsaugos stiprinimu ir jų teisių gynimu. Pavyzdžiui, „Manos Unidas“, kaip svarbi tarptautinė nevyriausybinė organizacija, aktyviai bendradarbiauja Jungtinių Tautų Tūkstantmečio pažangos programoje, kuria siekiama mažinti gimdyvių mirtingumą vargingose šalyse.

Kartu su konkrečių socialinių projektų finansavimu organizacija stengiasi skleisti krikščioniškas vertybes. Šiam tikslui „Manos Unidas“ publikuoja ir siuntinėja švietėjišką medžiagą į mokyklas ir viešąsias institucijas, rengia tarptautinius forumus ir konferencijas. Kartu su Pasaulio banku ir Tarptautiniu valiutos fondu rengiami susitikimai ir diskusijos, kuriose atkreipiamas dėmesys į neturtingų šalių užsienio įsiskolinimus, siūlant palengvinti skolų naštą. Plataus tarptautinio dėmesio susilaukė praėjusiais metais minint „Manos Unidas“ įkūrimo 50-ąsias metines Sevilijoje surengta konferencija tema „Kova su badu yra visų projektas“. Kasmetinėse organizacijos ataskaitose pabrėžiama, kad tris ketvirtadalius jos surenkamų lėšų sudaro privatūs rėmėjai ir apie ketvirtadalį – viešųjų institucijų parama. Iš kasmet suaukojamų maždaug 55 milijonų eurų daugiau kaip 90 proc. yra nukreipiama paramos projektų finansavimui visame pasaulyje.

Savanorystės ir Krikšto malonė

Nurodydama į popiežiaus Benedikto XVI šiemetinio laiško Gavėniai temą pagal apaštalo šv. Pauliaus mintis – „Su Kristumi esat palaidoti krikšte, su Juo esate ir prisikėlę“ (plg. Kol 2, 12) – M. Abrisketa pabrėžė, kad jos vadovaujama organizacija gali vystyti tokią plačią  humanitarinę veiklą tik dėl Krikšto malonės. „Iš krikšto šaltinio ištrykšta gailestingosios meilės – tuo pačiu dėkingos ir atsidavusios meilės – vanduo, per kurį tiek daug Bažnyčios karitatyvinių organizacijų dalija dovanas ir gėrybes teisingumo siekiantiems viso pasaulio vargingiesiems“, – kalbėjo „Manos Unidas“ vadovė. Kaip tik Krikštu paliestas Dievo vaikas skatina meilės dovanojimą tiems, kurie yra šalia mūsų ar vargsta kitose pasaulio dalyse. „Manos Unidas“ organizuoja ir temines rinkliavas tikinčiųjų parapijose, mokyklose, taip net mažiausiais gestais skatindama krikščioniškąjį dosnumą asmenų, kurie, kaip ta Evangelijos našlė (plg. Mk 12, 41–42), pasirengę „atiduoti viską, ką turi, ir ta mažiausia auka Jėzui yra brangiausia“.

M. Abrisketa taip pat iškėlė savanoriškos tarnystės svarbą, primindama, kad 2011-ieji Europos Sąjungoje dedikuoti savanoriams. (Jie buvo paskelbti prisimenant Savanorių metus, kuriuos prieš dešimt metų buvo paskelbusi Jungtinių Tautų Organizacija.) Nors „Manos Unidas“ dirba ir profesionalai, bet tai iš principo iš savanorių sudaryta institucija, kurioje pasauliečiai tikintieji su aukos dvasia įgyvendina jiems patikėtą misiją, bendradarbiaudami su misionieriais, vienuolijomis bei kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis. „Iš tikrųjų džiugu yra žinoti, kad visose parapijose ir diecezijose yra savanorių, kurie pagal savo gebėjimus ir galimybes skiria savo laiką, žinias ir atsidavimą geriems darbams“, – kalbėjo M. Abrisketa. Taip pat yra svarbu stiprinti savanorių dvasingumą, kad jie būtų tikri „dar didesnės meilės, Dievo meilės žmonėms liudytojai“.

Iš Krikšto malonės gimusi gailestingosios meilės tarnystė nepraranda polėkio ir dar labiau tampa Dievo mokinio džiaugsmingu ir entuziastingu nuotykiu, aiškino „Manos Unidas“ vadovė, pasiremdama popiežiaus Benedikto XVI mokymu. Mūsų darbai neturi kito tikslo, kaip padėti šiandienos žmonėms susitikti su Kristumi, mirusiu ir prisikėlusiu, kad jie atrastų pilnatvę, kiekvienas savo situacijoje, nepriklausomai nuo rasės, lyties, spalvos, kultūros, amžiaus ar formacijos, ir suvoktų, jog yra pašaukti gyventi Kristaus gyvenimą“, – taip apibrėžė M. Abrisketa krikščioniškosios savanorystės esmę. Tokiu savęs atsisakymu, tarnyste, dosnumu, troškimu pagelbėti savo artimui žmogaus širdyje yra skatinamas „atsižadėjimas to gyvenimo, kuris buvo palaidotas su Krikštu, kuris yra nuodėmės ir pasitenkinimo savimi gyvenimas“.

Baigdama savo kalbą M. Abrisketa reiškė padėką Šventajam Tėvui už jo mokymą, „kuris padeda mums sudėti visus dalykus į savo vietas“ ir iš naujo gaivinti evangelinį gyvenimą su visu reikiamu paprastumu ir nuolankumu, dosnumu ir nesavanaudiškumu. Ypač popiežiaus Benedikto XVI pastaroji socialinė enciklika „Caritas in Veritate“ aiškiai skatina siekti integralios žmogaus pažangos, kuriant geresnį pasaulį, kuriame būtų akivaizdus Kristaus dalyvavimas. „Aš sudedu Viešpačiui mūsų sujungtas rankas ir širdis, mūsų visų darbus, kurie yra gailestingosios meilės tarnystė“, – sakė „Manos Unidas“ vadovė.

© 2011 „XXI amžius“