Kultūros zona

Atmintis 

Eik, eik, tik nepamesk Pareigos raktų!

Marija MACIJAUSKIENĖ

Justinas Marcinkevičius. 1980 m. Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

Paskutinis realus pasimatymas. Kaunas, 2001 09 08

1949-ųjų rudenį 50 jaunų žmonių iš kaimų, iš palaukių, iš nedidelių miestelių peržengėme Vilniaus universiteto Istorijos-filosofijos fakulteto slenkstį. Buvome pasiryžę neleisti mūsų turtingos kalbos ir Lietuvos iš pasaulio žemėlapio ištrinti. Atsinešėme iš tėvų namų pareigą ir meilę, pagarbą ir ištikimybę ir tai padėjo siekti tikslo. Tame studentų būryje buvo vaikinas, su peleninio atspalvio plaukų sruoga, užkritusia ant aukštos kaktos, šviesos pripiltomis spindinčiomis akimis, milo švarkeliu. Tai buvo Justinas Marcinkevičius. Per pirmąją rusų kalbos paskaitą (dėstytoja, regis, Volčkova) susipažinome vieni su kitais. Kiekvienas atsistodavo ir prisistatydavo. Staiga iš galo auditorijos išgirdom storoką, dusloką balsą: „Ja, Justinas Marcinkevičius, buduščij poet.“ Nustėrę atsigręžėm. Tokia drąsa! Bet tada mes gerai nemokėjom rusų kalbos ir tikriausiai jis norėjo pasakyti, kad nori tapti poetu. Justinas buvo ir tada, ir visą gyvenimą labai kuklus.

Pamažu įsitraukėme į studijas. Stiprybę mums teikė Mikalojaus Daukšos šventi „Postilės“ žodžiai apie kalbą, Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ prologas:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Martyno Mažvydo žodžiai: „Broliai ir seserys, imkiet mane ir skaitykit…“ Mus augino ne tik gelminė pažintis su mūsų kultūros istorija, jos tradicijomis, literatūra, tautosakos perlais, bet ir mūsų dėstytojai ir profesoriai – Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Balčikonis, Jurgis Lebedys, Kostas Korsakas, Vanda Zaborskaitė, Zigmas Zinkevičius, Jonas Palionis, Adolfas Sprindis… Mes buvome giliai įsisąmoninę, kad turime kibti į mokslus neatidėdami nei dienai, nei valandai – ir kibome idant galėtume dešimteriopai atsiteisti Tėvynei už tuos, kurie žuvo ir buvo nužudyti, ištremti, taip pat ir už esančius, už save ir gyvenančius šalia. Svarbu buvo iš tautos moralinių vertybių gerai supinti tvorą, kad nepatektų į mūsų sielas nusikaltimas.

Justinas buvo mažakalbis. Visada gyveno apmąstydamas tai, kas vyksta aplink ir ką turime nuveikti. Ir, žinoma, kūrybinis procesas jame pulsavo nesustodamas. Pokalbio metu jo šykšti šypsena ir nuoširdumu švytinčios akys daugiau pasakydavo. Ir tylint būdavo iškalbingos, ir buvo lengva vienas kitą suprasti. Gal kad gyvenimiška patirtis artima…

Palaiminimas

Mano kurso lituanistai, 1954 metais baigę studijas Vilniaus universitete, pirmą kartą susirinko universiteto Sarbievijaus kiemely po beržu (vėliau, po „Dvidešimtojo pavasario“ pasirodymo, jau Justino beržu) po dvejų metų, vėliau kas penkeri metai. Tik aš, po darbų muziejuje sunkiai susirgus, jau ten nevažiuoju, bet pasiunčiu laišką paštu, o dažniausiai per savo sesers Gražinos Gadeikienės, taip pat studijavusios tame pačiame kurse, rankas. Kursas buvo nuostabus: jokių apkalbų, įdavinėjimų, apšmeižimų. O kaip mūsų vyrai dainuodavo per pertraukas prie 34 auditorijos! Mes tada ir nežinojom, kad daugumos tekstus parašė J. Marcinkevičius, galvojom, kad tai liaudies dainos, vyrų dainos. Jų tyras nuoširdumas žavėjo įvairių kursų ir greta esančių teisės ir ekonomikos fakultetų merginas. Tame pat koridoriuje buvo kabinamas ir mūsų fakulteto 3 metrų ilgio sienlaikraštis. Pamenu, 1953-ųjų pavasarį visų dėmesį patraukė ten pasirodžiusi keliasdešimties strofų Justino Marcinkevičiaus baladė „Laukinė kriaušė“. Buvo „pastebėta“ ir… patys suprantat, bet tai neužgesino įvairių fakultetų studentų ir dėstytojų susidomėjimo. Sienlaikraščio vyr. redaktorius mūsų bendrakursis Vytautas Kažukauskas pasakojo: „Kai tik pasirodė baladė, pavasario sesijoje laikėme egzaminą pas filosofą ir mūsų fakulteto dekaną Eugenijų Meškauską. Baigus man atsakinėti, dekanas pasidžiaugė: „Tai puikų kūrinį atspausdinote…“ „Laukinė kriaušė“ simbolizavo Lietuvą, kitaip jos ir negalima buvo pavaizduoti… Maždaug panašiu metu į mano būsimos žmonos tėvų namus užėjo chemikas profesorius Kazys Daukšas ir Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorius ir bibliotekininkystės katedros vedėjas Levas Vladimirovas (Šarūnė, Vytauto žmona, studijavo bibliotekininkystę – M. M.). Tai abu kartu prašneko apie „Laukinę kriaušę“ – mūsų tautos simbolį – ir talentingą jauną poetą Justiną Marcinkevičių. Sakė visi studentai, chemikai, bėgo perskaityti. O Justinas man tada dovanojo savo nuotrauką ir įrašė: „Vytui, sienlaikraščio vyriausiam redaktoriui, pradėjusiam skelbti mano „kūrybą“. 1953.V. Su dideliu dėkingumu Justinas“

Jau vėliau, kai išėjo jo pirmasis rinkinys „Prašau žodžio“, tuos pačius įrašė. O apie Mažvydą ir jo vaidmenį mūsų kultūros istorijoje, pamenu, jau pirmame kurse, vaikščiodami Liejyklos gatve kalbėjomės. Tik reikėjo laiko, kol „priaugo“ idėja ir pateko į knygą jau kaip trijų dalių giesmė.

Klaipėdos dramos teatras pirmasis „Mažvydą“ pastatė. Gastroliuojant Kaune mūsų muziejuje jų apsilankymas sukėlė tokią euforiją, žodžiai „Lietuva, Lietuva…“ skambėjo taip, kad buvo girdėti ir už jo ribų.

Kai šventėme Justino Marcinkevičiaus 50-metį, į jo kūrybos vakarą, vykusį Lietuvių literatūros muziejuje, salėje, koridoriuose netilpo norintys jį pamatyti ir išgirsti. Todėl pravėrėme langus į kiemą, kur taip pat stovėjo Justino Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai, skambėjo ne tik žodžiai iš „Mažvydo“, bet ir salę užliejo Maironio žodžiai „Lietuva brangi, mano tėvyne“. Vakarą rodė ir per televiziją. Bet… po kiek laiko man paskambino iš televizijos, iš Vilniaus ir pranešė, kad laidos nekartos, ji uždrausta rodyti ir uždrausta Justino Marcinkevičiaus pavardę minėti pusę metų, o mano pavardės visai negalima minėti. Toks buvo laikas.

Lankėsi ir Vilniaus akademinio dramos teatro aktoriai drauge su Genovaite ir Justinu Marcinkevičiumi po „Mindaugo“ pastatymo.

Ak! Justinas sekė mano darbus ir gyvenime, man nepastebint. Tada dar dažnai nuvažiuodavau pasitarti, o paskui, sunkiai susirgus, Vilniaus pasiekti jau negalėjau – liko telefonas ir laiškai.

„2004 03 12

Maryte, sesula mano!  Atleisk, kad vėluoju sveikindamas Tave su Gimtadieniu. Nebent mano radikulitas galėtų mane šiek tiek pateisinti: prilenkė, prispaudė – jau gera savaitė nieko nenoriu, nei skaityti, nei rašyti. Bet galvoti galiu, tad ir galvoju apie Tave, apie Tavo gyvenimą (kiek aš jį žinau). Labiausiai patinka prisiminti mūsų jaunystę. Viešpatie, kokia švari, kokia drovi ji buvo! Skurdi, bet išdidi, svajojusi kalnus nuversti. Tai va: Tu gali drąsiai žvelgti į akis visiems, nes tikrai ir tikrus kalnus nuvertei. Iš pačių didžiausių kalnų, į kuriuos Tu įkopei, aš rodyčiau į Tavo sukurtą muziejų. Nepaliauju stebėjęsis – iš kur ėmei tiek jėgų, ištvermės, pasišventimo, išmanymo? Geriausios mūsų XX a. pirmos pusės kultūrininkų tradicijos. Nesvarbu, kad kažkiek pasikeitė muziejaus ekspozicijos – liko Tavo dvasia, liko Tavo kūryba, liko Tavo principas, už kurį dėkodamas žemai lenkiuosi.

Man atrodo, kad muziejaus statybą Tu tęsi savo knygomis, rinkdama, kaupdama medžiagą, eksponuodama ją knygose. Vertinčiau jas kaip mūsų kultūros istorijos metraštį, kurį vartys, semsis iš jo ne viena lietuvaičių karta (jeigu dar bus neišėjusių į Europą…). Tikėkim, kad dar bus. Pensininkų, senių, radikulito susuktų – čia aš apie save.

Gyvenkim, sesule, kol dar gyvenasi. Ištverdami netektis (visai neseniai buvau palaidojus dukrą – M. M.), apverkdami artimųjų atminimą, prisimindami tuos, kurie dar gyvi. Ir, kiek jėgos leidžia, dirbdami. Man atrodo, kad tokių darbo ir kūrybos fanatikų vargu ar bus daugiau. Duokdie, kad būtų.

Apkabinu Tave, ir užsimerkęs matau mus šokančius, girdžiu dainuojančius, su pasitikėjimu ir pasiryžimu žvelgiančius į gyvenimą. Manau, kad palikome savo pėdsakus jame. Tavo pėdsakai – vieni giliausių, toli siekiantys, neištrinami, neužpustomi. Ačiū už juos! Justinas“

Ir paskutinis mudviejų pokalbis telefonu (Genutė visad mielai prie telefono Justiną pakviesdavo) 2010-ųjų lapkričio mėnesį. Pasidžiaugiau, kad Mokslų akademijos salėje buvo jo vakaras, turėjęs didelį atgarsį savo šviesa, ir papriekaištavau, kad taip ir nesulaukiau jo laiško (mat laiškas man tolygus knygai, o kartais ir labiau, stipriau). Jis pasakė: „Matai, aš jau tinginukas, man jau sunku laišką parašyti, neprisiruošiu.“ Ir čia pat, tarsi kažkur skubėtų, ėmė kalbėti apie mano eilėraščius, pasirodžiusius „Literatūroje ir mene“, kad aš jau visai kitaip rašanti. Justinas kalbėjo, kad turiu imtis lyrikos… Skubėjo, gal nujausdamas, kad tai paskutinis mudviejų pokalbis, sakė, kad neturiu teisės padėti lyrikės plunksnos. Tai buvo tarsi Jo broliškas palaiminimas.

Bet, Justinai, esi man savo laiku pasakęs: tas ne poetas, kuris nesugeba parašyti soneto. Baiminuosi, kad aš gal pora parašiau ir tai nedrįsau niekam rodyti… Matai!

Malda į Lietuvą

Po kelių mėnesių delsimo atėjo leidimas pagal iškvietimą vykti į Ameriką pas tetą. Nenorėjau palikti mamos su mažamečiais vaikais, savo žemės, savo Lietuvos, nenorėjau vykti ten, kur viskas svetima. Tai nieko daugiau neįsimečiau, tik Justino Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“. Tarsi maldaknygę, kuri mane apsaugos. Tarsi gimtojo žodžio dovaną okupantų nublokštiems į Vakarus. Herojinę poemą… O kokie ten monologai. Kokie portretai moters ir motinos. Juk tai pati Lietuva, kurią, kaip mažą Dzūkijos kaimą, apsupo ir padegė.

Jau degė visas kaimas. Trobose
Gyvieji duso, veržėsi pro lankus –
Ir už langų juos tykojo mirtis.
Jų kelias į nemirtingumą ėjo
Tiktai per mirtį...

Skaičiau Santa Monicoje ir San Franciske, Čikagoje ir Niujorke. Ir visi buvo pasiilgę lietuviško žodžio, Lietuvos. Pamenu, kai skaičiau Niujorke, Ievos Mizarienės namuose, Motinos paveikslą, vienas jaunas vyras pašokęs suriko: „Eik tu po velnių!“ – Ir krestelėjęs ant kėdės pratęsė: „Skaityk!“

Ši Justino Marcinkevičiaus knyga jiems, kaip ir mums, ją skaitantiems, buvo ir yra kaip maldaknygė. Malda į Lietuvą.

Gal tai Viešpaties įspėjimas…

Nežinau, ar tai sutapimas, bet vis jų pasitaiko mano gyvenime. 1977-aisiais po sudėtingo Lietuvos literatūros muziejaus rūmų ir ekspozicijos atidarymo buvau paguldyta į Druskininkų „Dainavos“ sanatoriją. Čia jau išvykdama iš vyr. gydytojos E. Kriaučiūnaitės sužinojau, kad Justinas šioje sanatorijoje per 12 dienų parašė dramą „Mindaugas“. Sako, dirbęs neatsitraukdamas, pagautas bangos ar įkvėpimo (pareiga?!). Kai jau po truputį atgavau amą, ėmiau siuvinėti ir vieną pavakarę staiga prisiminiau Justiną Marcinkevičių, pirmakursį… Jau buvo ruduo… Tas prisiminimas atnešė eilėraštį, tilpusį mano pirmajame pavėluotame rinkiny „Kaip laukiantis medis“.

Tik pradėję studijas mudu su Justinu išsiaiškinome, kad esame gimę tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tik jis – diena vyresnis, todėl dažnai laiškuose ar dedikacijose kreipdavosi „Sesula…“

2011-ųjų vasario 16 dieną, Lietuvos nepriklausomybės ir Jono Basanavičiaus mirties dieną, anksti ryte užgeso mano geriausio kurso draugo gyvybė. Televizijos laidoje literatūrologė prof. V. Daujotytė sakė girdėjusi, kad J. Marcinkevičius, atgavęs sąmonę, paklausęs: „Ar greit bus Vasario 16-oji?..“ ir, matyt, būdamas ištiktas komos organizmas stengėsi palaikyti trapią gyvybės liepsną iki tos mūsų tautai šventos dienos. Juk tai galėjo tik labai stiprios dvasios asmenybė, mylinti asmenybė. Sutapimai?! O gal tai ženklai?! Viešpaties atversta knyga: „Susirūpinkit Lietuva, nes savo poelgiais visą laiką susipriešinat! Susirūpinkit mūsų gimtosios kalbos likimu, mūsų kultūros, mūsų kultūrinės atminties išsaugojimu, mūsų Valstybės likimu!“

Justinas Marcinkevičius, kaip ir Jonas Basanavičius, gyveno Lietuva, jos kultūrinių vertybių ir kalbos išsaugojimu, ir savo asmeniniu pavyzdžiu, savo darbais ir poelgiais tai patvirtino.

Siurprizas

Jau sunkiai sirgdama nutariau pabandyti atgaivinti savyje lyriką. Sudarius rinkinuką „Einu namo“ nusiunčiau į „Vagos“ leidyklą. O ji padelsus atsiuntė man rankraštį su vidine recenzija. Tais laikais be palankios vidinės recenzijos ir negalvok, kad knyga bus išleista. Taigi. Vidinė recenzija. Ir kaip nustebau: ją parašė mano kurso draugas Justinas Marcinkevičius. Apie šį siurprizą taip vėliau jis man papasakojo. „Naktį, jau gana vėlai, atlėkė pas mane Kazys Ambrasas (tada buvo „Vagos“ leidyklos vyr. redaktorius – M. M.) su tavo knygos rankraščiu ir sako: „Parašyk Marytės knygos recenziją…“

Sakau, nedera, kaip atrodys, kad rašysiu savo kurso draugės knygos vidinę recenziją… Bet Kazys nutraukė: „Jei neparašysi iki ryt ryto, knyga neišeis, nes redakcijos vedėjas nori ją atmesti.“

Recenzija palanki, bet ji, kaip ir daug kas iš mano namų, dingo. Tik, pamenu, be vienos kitos pastabos, reikalavo, kad pakeisčiau knygos pavadinimą, nes jis tarsi kalbąs apie mirtį. O eilėraštį „Žemaitės kiemas“ taip įvertino: „Ir aš taip norėčiau parašyti.“ Rinkinukas „Aguonų miestai“ pasirodė sulysęs, eilėraščiai po kelis sugrūsti į puslapį, įrišimas labai prastas ir be eilėraščio „Žemaitės kiemas“. Vėliau, jau 2000-aisiais, jį įdėjau į rinktinę „Kaip riksmas, prabėgantis medžių viršūnėm“.

Taip, kad su Justino Marcinkevičiaus „patepimu“ pradėjau, įsikibdama į gyvybės krantą, rašyti, įsidrąsinau, ėmiau pasitikėti savo jėgomis (nors esu labai savikritiška).

Kam aš atbėgus pasiguosiu?!

Pamenu, kai mane atleido iš kelių redakcijų, traumuojama asmeninio gyvenimo problemų sunkiai pasiligojau, o vaikai – dar mokinukai, reikia galvoti apie duoną jiems. Ir staiga nesuvokiu, iš kur sužinojęs, Justinas man skambina: „Maryte, aš tau nedaug galiu… Gal kokius 500 rublių…“ Bijodamas mane įžeisti (žinojo, kad tokioj situacijoj galiu būti labai jautri), jis kalbėjo atsargiai. Priėmė dirbti LTSR Literatūros muziejus vyresniąja moksline bendradarbe (mėnesinė alga – 75 rubliai). Paskui, kai jau muziejinio darbo netekau, paskambino, kad sumokėjęs ir užsakęs raštus (žinojo, kad jau nebūčiau įpirkus)… Jo gerumas buvo neapsakomas.

1972 metais į Literatūros muziejų užėjęs gana jaunas žmogus papasakojo savo brolio Boleslovo Mačionio, buvusio tremtinio, istoriją. Jis rašė eilėraščius ir slėpė juos po žeme pieno bidonuose. Jis paprašė pagalbos sutvarkyti tuos rankraščius. Delsti nebuvo ko – į kabinetą galėjo užeiti nepageidaujami elementai ir supratę sunaikinti, o ir visas lauknešėlis su rankraščiais reikalauja labai skubios pagalbos. Surizikavau ir parašiau raštą Vilniuje į restauracines dirbtuves puikiai restauratorei Gražinai Drėmaitei, prašydama išgelbėti rankraščius. Rizikavau, nors nežinojau, ar jie į muziejų sugrįš. Gražina Drėmaitė „prikėlė“ tuos eilėraščius. Tada V. Mačionis kreipėsi į poetą, pagarsėjusį geranoriškumu. O čia iš Justino Marcinkevičiaus juodraštinio (jo kopiją kartu su išėjusia brolio knyga man atsiuntė V. Mačionis) paliudijimo: „Peržiūrėjome tik nedidelę jo kūrybos dalį, atrinkom eilėraščius, liudijančius žmogaus gyvenimą, dramatišką, socialinių ir politinių įvykių sulaužytą likimą. Čia yra eilėraščių, išdainuotų dar prieš karą, išverktų tremtyje, išmąstytų grįžus į tėvynę. Gal, žiūrint pro šių dienų poezijos langą, vienam jie pasirodys pernelyg paprasti ir naivūs, kitas gal įžvelgs populiarių to meto poetų įtaką… Bet niekas neužginčys B. Mačionio eilėraščių autentiškumo. Daug iškentęs žmogus rasdavo juose ir atgaivą, ir paguodą“. Justinas padėdavo ne tik saviesiems: „Juk tėvų namas sudegė, tai už pirmųjų knygelių honorarą ir pastačiau naują ten, kur tu ir lankeisi…“ Justinas visad pastebėdavo, kuriam kurso draugui reikia pagalbos… Juk ir geras žodis yra sidabro (man jis svarbesnis už auksą) vertės, nes jis būdavo nuoširdus ir tikras.

Paprastai jau kelinti metai, baigdama pokalbį telefonu, pasakydavau: „Tai laikykimės!“ O dabar, Justinėli, kur Tave surasiu… Neparašysi man, neišgirsiu Tavo balso, kuris atskleisdavo visas spalvas, žinodavau, kad ir kalbėdamas šypsaisi ir atsiliepus Tavo balsas nušvisdavo…

Rašiau apie tave ir mūsų kursą laikraščiuose, žurnaluose ir knygose, ir apie Tavąsias mylimiausias ir mylinčias moteris. Tavo anksti mirusią Mamą, Genutę, Ramunę ir Jurgą. Pamenu, kaip jomis didžiuodavaisi. O anūkai – Justinas (turbūt Tavo garbei) ir Salomėja (tai jau mylimos Poetės atspindys)…

Tu viską fiksavai savyje – ir rugio gimimą, ir medžių kalbą, ir sutikto žmogaus vidinį grožį, jo taurumą, nes tai buvo ir yra – kaip ir Tu savo darbais, poelgiais ir buvimu – Lietuva.  Ir abiem širdį skaudėjo ir skauda ypač dėl gimtosios kalbos… juk rašėm, kalbėjom ir kalbam ne kartą…

2011 m. vasario 16–20 d.

© 2011 „XXI amžius“