|
Įvaizdis ar rezultatas
Gintaras Visockas
Sovietinės vokietės prisiminimai
Buvusios sovietų žvalgės Rutos Verner prisiminimų knygos Sonios raportas, išleistos 1981 metais tuomet populiarioje serijoje Drąsiųjų keliai, neketinau skaityti atidžiai ruošiausi tik perversti, paskaitinėdamas įdomiausias vietas. Tačiau netikėtai knyga, pasakojanti, kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietiniai žvalgai dirbo Kinijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Šveicarijoje, užkabino. Knyga atidžiai perskaičiau visą. Be abejo, memuarai surašyti būtent taip, kaip ir priklauso vokietei, visą laiką šventai tikėjusiai socializmo, komunizmo idėjomis bei visą savo brandų gyvenimą garbinusiai Sovietų Sąjungą. Todėl tose vietose, kur dedamas pliuso ženklas, dažniausiai reikia omenyje turėti minusą, ir atvirkščiai. Tačiau šiuose prisiminimuose esama momentų, kurie leidžia susidaryti nuomonę apie sovietinių žvalgų darbo specifiką. Be abejo, skaitant tokią literatūrą visada kyla klausimas, kiek galima pasitikėti skelbiamais faktais.
Dėmesį patraukė vienas principas, kuriuo, pasak R. Verner, sovietiniai žvalgai visą laiką vadovavosi: svarbiausia ne tai, kaip aš atrodysiu, atlikdamas užduotį, o tai, ar bus įgyvendinta užduotis. Demokratinėje valstybėje tokiu principu vadovautis labai sunku. Taigi demokratiją vertybe laikančioje santvarkoje neįmanoma pasiekti rimtesnio susiklausymo, vieningumo bei pasiaukojimo. Tačiau viena iš Lietuvos valstybės bėdų yra ta, kad mums per daug dažnai pradėjo rūpėti ne galutinis tikslas, o tik tai, kaip kas atrodo spaudos konferencijoje, seminare ar mitinge. Kad į spaudos konferenciją atėjo vos keli žurnalistai, kad kalbų beveik niekas neišgirdo, nesvarbu. Svarbiausia, kad buvo leista paplepėti ir aš bet kada galėsiu pasigirti surengęs vos ne pasaulinės reikšmės susitikimą su žurnalistais... pustuštėje salėje. Kad mano parašyta knyga liks dulkėti bibliotekų ir knygynų lentynose irgi nesvarbu. Svarbiausia, kad aš bet kada galėsiu pasigirti, kaip rimtai dirbu Lietuvos labui.
Rašytojas Jonas Mikelinskas: Bet ar kas nors išgirs mūsų kalbas?
Tokių pavyzdžių šiandien galiu pateikti labai daug. Viename renginyje, kuriame buvo gilinamasi į aplinkybes, kodėl Eglę Kusaitę ir lietuvių saugumas, ir Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) atstovai tarsi susitarę kaltina terorizmu, kalbėjo rašytojas Jonas Mikelinskas. Jis taikliai pastebėjo: šis mūsų susirinkimas neabejotinai svarbus, bet ar kas nors išgirs mūsų kalbas, ir ką turėtume daryti, kad mūsų nerimą išgirstų plačioji visuomenė? Deja, šis rašytojo J. Mikelinsko klausimas taip ir liko be atsako.
Tačiau jeigu kalbėtojai nori kuo platesnio atgarsio, pirmiausiai turėtų pasirūpinti, kad į jų renginį atėjusiems žurnalistams būtų įteiktos bent jau šnekėjusiųjų oratorių kalbos. Tada žiniasklaidos atstovams būtų labai paprasta operatyviai paskelbti bent jau pagrindines ištraukas iš jų kalbų. Deja, tokio elgesio pastaruoju metu labai pasigendu. Štai kad ir politologo Alvydo Medalinsko forumas, neseniai surengtas Lietuvos mokslų akademijoje. Kalbėta, ginčytasi, diskutuota itin aktualia tema: mūsų aukštosios mokyklos ir universitetai verčiami tapti pelno siekiančiomis firmomis, kurioms terūpi pritraukti kuo daugiau turtingų studentų, o į žinias nusispjauti. O tai reiškia, kad Lietuvoje kaskart mažėja rimtą universitetinį išsilavinimą turinčių lietuvių. Žodžiu, Lietuva menkiau išsilavinusi, mažiau konkurencinga, nepajėgi susigaudyti šiandieniniuose globaliniuose procesuose.
Ar gali būti kas nors svarbiau už šią temą? Deja, dauguma kalbėjusiųjų neturėjo pranešimų. Tik poetas Marcelijus Martinaitis mielai pateikė savo kalbą, tvarkingai surašytą popieriuje. O štai itin įdomiai kalbėjęs filosofas Vytautas Radžvilas žurnalistams nepadalino raštiško savo kalbos varianto, nes neturėjo. Todėl jo kalba internetinėje erdvėje ir vėlavo pasirodyti. Nejaugi filosofui V. Radžvilui, skambinančiam pavojaus varpais dėl specialiai naikinamos lietuvybės, nesvarbu, kad jo įžvalgas ir pastebėjimus operatyviai paskelbtų kuo daugiau leidinių? Nesuvokiu, kaip galima eiti į viešą diskusiją, iš tribūnos rėžti kalbą ir neturėti tos kalbos raštiško varianto? Tai maždaug tas pats, jei žurnalistas ateitų daryti interviu nepasiėmęs nei diktofono, nei fotoaparato...
Pilėnų gynėjų negalima vadinti bailiais
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje jau pasirodo pranešimų, girdi, mūsų Pilėnų gynėjai, kurių žygdarbiu mes visada didžiavomės ir iki šiol didžiuojamės, nebuvo nei didvyriai, nei drąsuoliai. Pilėnų gynėjai esą tiesiog bijojo kautis su kryžiuočiais, todėl ir nusižudė, puldami į liepsnas. Kad šiandieniniai liberalai ir globalistai tyčiojasi iš visko, kas lietuviška, tautiška, nenuostabu. Nuostabą kelia tai, kaip mes priešinamės tokiems niekinimams. O priešinamės neišradingai, primityviai. Mes rašome išsamias, istorines apžvalgas apie Pilėnų mūšį, nors puikiai žinome, kad labai ilgų tekstų šiandien niekas neskaito. Be to, tuose ilguose pasakojimuose nėra pagrindinio akcento: kaip galima šiandienines nuostatas apie žmogaus gyvybės vertę permesti į viduramžių laikus? Be to, mūsų priekaištai Pilėnų niekintojams skelbiami tuose leidiniuose, kuriuos skaito tik tie, kurie gerbia Pilėnų žygdarbį. Žodžiu, Pilėnų žygdarbio gerbėjai pagarbias odes apie Pilėnus rašo... saviškiams. O jaunimas, kuris žavisi liberalizmo ir globalizmo idėjomis, kuriam nesvarbu, ištirps lietuviai ar išsaugos savo tapatybę, skaito kitus laikraščius, kitus internetinius portalus, žiūri kitas televizijos laidas. Todėl tas mūsų aiškinimas dėl Pilėnų žygdarbio tarsi ir beprasmis. Jis beveik nepasiekia mūsų oponentų ausų. Liūdniausia, kad mes net nesvarstome, ką reikėtų daryti, kad mūsų pagarba Pilėnams atsispindėtų tuose mums priešiškuose leidiniuose. Mes net nediskutuojame, kaip turėtume elgtis, jei norime, jog mūsų tautiškus, patriotiškus leidinius skaitytų ir liberalusis jaunimas. Perfrazuojant Sonios raportą, mums, deja, svarbiausia pats procesas, o ne galutinis rezultatas. Taigi nenuostabu, kad vadovaudamiesi šia nuostata nieko konkretaus nenuveikiame.
Ar Vilniui būtina dainininko Vladimiro Vysockio skulptūra
Esu rusų dainininko Vladimiro Vysockio gerbėjas, todėl nematau nieko blogo, jei Vilniuje atsirastų paminklas šiam dainininkui. Tačiau ne bet kokia kaina. Idėją, jog Vilnius negali išsiversti be dainininko V.Vysockio skulptūros, iškėlė Lietuvoje gyvenantys rusai, susibūrę į įvairias politines ir visuomenines organizacijas. Apie šią idėją mūsų žiniasklaidoje jau daug rašyta. Bet lietuvių kalba išeinantys leidiniai kažkodėl neiškėlė, mano supratimu, svarbiausio klausimo: o ką mums rusai už tai duos mainais?
Kitaip tariant, mes Vilniuje leidžiame statyti paminklą V. Vysockiui, o kokį paminklą lietuviams bus leista pastatyti Kaliningrade, Maskvoje ar Sankt Peterburge? Toks klausimas net neiškeltas. Žodžiu, lietuviška gera valia nesulaukia tokios pačios geros valios iš Rusijos. O nesulaukia todėl, kad lietuviai nesielgia principingai ir atkakliai. Rusai žada naikinti Tolminkiemį, menantį mūsų klasiko Kristijono Donelaičio žingsnius. O mes, regis, nieko rimto nedarome, kad bent jau Tolminkiemis dabartinėje Kaliningrado srityje netaptų rusiška cerkve. Apie įspūdingus paminklus Herkui Mantui, Mažvydui, Vydūnui ar Kristijonui Donelaičiui Kaliningrado senamiesčio centre mes nedrįstame net svajoti. Taigi pats laikas iškelti abipusiai naudingą bendradarbiavimo idėją: mes jums, jūs mums. Juolab kad po rusiško pasiūlymo statyti paminklą dainininkui V. Vysockiui greičiausiai pasipils naujų reikalavimų. Juk kai kurie Lietuvos rusai net svarstė galimybę Vilniuje pastatyti paminklą Petrui I, kuris yra mirtinas lietuvių priešas.
Esama ir nelojalių tautinių mažumų
Apie galimą kai kurių rusakalbių nelojalumą ne kartą viešai yra prasitaręs ir Tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininkas Mahiras Gamzajevas. Štai dienraštyje 15 minučių jis tvirtina, jog Lietuva, nesiimdama rimtų veiksmų, gali pralaimėti kaip 19391940 metais. Valstybėje gyvenančios tautinės mažumos turi žengti pirmąjį žingsnį, kad jų integracija būtų sklandi, įsitikinęs M. Gamzajevas. Tačiau pašnekovas perspėja, kad valstybė privalo rodyti pakankamą dėmesį tautinėms mažumoms, kitaip gali prarasti joms įtaką. Pilkoji zona niekada tuščia nebūna, žaibiškai atsiranda noras ją užpildyti. Šiuo metu tam vyksta tos pilkos zonos užpildymo procesas ir užpildymo šaltiniai, deja, yra už Lietuvos ribų, pastebi visuomenininkas. Pasak M. Gamzajevo, mūsų šalyje aktyviai veikia rusiškos organizacijos, kurių tikslas ne populiarinti šios šalies kultūrą, bet diegti imperinę ideologiją.
Žodžiu, ar nūnai nėra kurpiama itin gudri intriga? Galbūt kai kurie rusakalbiai, planuodami Lietuvos sostinėje regėti V. Vysockio skulptūrą, iš tiesų svajoja apie paminklą carui Petrui I, prakirtusiam langą į Europą?
Drąsus žurnalisto Ričardo Čekučio žingsnis
Tačiau Lietuvoje regiu ir gražių iniciatyvų. Omenyje turiu kad ir drąsų žurnalisto Ričardo Čekučio žingsnį. Praėjusį sekmadienį jis dalyvavo rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybę. Šiuose rinkimuose R. Čekutis atstovavo Jaunosios Lietuvos partijai. Labai svarbu, kad R. Čekutis šį žingsnį žengė nebijodamas prarasti darbą. Jis puikiai žinojo, kad toks jo pasirinkimas greičiausiai nepatiks darbdavei Seimo narei Daliai Kuodytei, priklausančiai visai kitokio sukirpimo politinei jėgai. Ir vis dėlto nepabijojo, kaip ir nepabijojo surengti ELTA salėje spaudos konferencijos, kurioje viešai prabilo apie politinio persekiojimo faktus ir apgailestavo, kad Lietuvoje formuojamoje politinės konjunktūros erdvėje žurnalistas laisvai kalbėti apie savo politinius įsitikinimus gali tik praradęs darbą. Taigi žurnalistas R. Čekutis viešai prisipažino, kad, pasukęs politiko keliu, nė negalėjo įsivaizduoti, kad kaip sovietiniais laikais bus persekiojamas ir gujamas iš darbo, kad negalės laisvai reikšti savo politinių įsitikinimų.
Šį kartą pasielgta, mano supratimu, principingai, galvojant ne apie savo įvaizdį, gerovę, o apie galutinį rezultatą. Todėl nieko kito nebelieka, kaip remti kolegos žurnalisto R. Čekučio pasirinkimą, ir viltis, jog tokių drąsių išsišokimų Lietuvoje bus ir daugiau. Vien dairydamiesi į šalis ir drebindami kinkas neapginsime Lietuvos nei nuo kosmopolitų, nei nuo liberalų, nei nuo globalistų, nei nuo nelojalių tautinių mažumų.
© 2011 XXI amžius
|