Kultūros zona

Skaitykla

Ko nežinojau, ko dar nežinau

Elena Ramoškaitė-Dekaminavičienė

Perskaičiau prof. Viktorijos Daujotytės monografiją  „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius, 2010. 437 psl.).

Monografiją sudaro penkios dalys: I. Gyvenimas: žvilgsnių sankirta,  II. Apie poeziją ir buvimą: kas matyta – mąstyta, III. Kintantys  patirties ir kalbos pavidalai, IV. Nuo prologo  iki epilogo ir V. Išsiskleidžiančios  ir susijungiančios linijos.

Jau įžanginio straipsnelio pavadinimas „Ko nežinojau ir nežinau“ byloja, kad skaitytojas daug ko nežinojo ir netgi perskaitęs išsamiai, įdomiai, skrupulingai paruoštą monografiją dar daug ko nesužinos. Žmogus išeidamas į amžinybę nusineša visas paslaptis. Nors lieka  dienoraščiai, rankraščiai, išleistos knygos, interviu su žurnalistais, likę artimieji ir kolegos, tačiau žmogus – tai neįminta mįslė, kurios iki galo dar niekas nėra įminęs. Prof. V. Daujotytė prisipažįsta daug ko nežinojusi: kas yra geležinė varlė, ką reiškia luokinti žuvis, kokios tulpės gali žydėti palei ežerą, kas yra sidabrinis avinėlis...

Įžanga baigiama Sigito žodžiais, pasakytais apie Šarūną Šimulyną: „Ilgainiui jo kūrybinis palikimas bus suvoktas, jis pats atsistos į vietą, kurią pats „pasidarė“, genamas savojo pašaukimo“.

Pirmoje dalyje „Gyvenimas: žvilgsnių sankirta“ autorė apmąsto, kas yra meilės laukas. „Laukas – ypatingas lietuvių kalbos žodis, gražaus  skambesio, senakilmis, indoeuropietinio  palikimo: sanskritas šios šaknies žodžiu žymi  ne tik atvirą vietą, bet ir visatos erdvę pasaulį. Pagrindinė šaknies reikšmė: šviesti, matyti“ (Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. Vilnius, 1990, 49 p.).

S. Gedos gyvenimas ir kūryba prasidėjo nuo trobelės prie ežero. Gimtieji namai, ežeras – visa tai kas davė peno poeto kūrybai. Jis pats šiame gyvenime jautėsi  tarytum atvirame lauke. Visatos erdvėje, indoeuropiečių  kalboje, papročiuose, kultūroje ieškojo savo šaknų.

Jau pirmasis  S. Gedos  eilėraštis gimė kaime, žiūrint, kaip tėvas aria dirvą. Poetas prisimena trobelę prie ežero, išplaukimą valtimi žvejoti arba žiemą luokinti (mušti per skaidrų ežero ledą) žuvis.

„Nerinkau atsiminimų, netikslinau. Ką išgirdau, išgirdau. Žiūrėjau tik į tai, ką mačiau, suvokiau. Vienasmenė ir atsakomybė, nors ir pasirėmiau tuo, kas viešai kitų pasakyta. Jei ką suvokiau ne taip parašiau ar aprašiau, kalta tik pačiam poetui. Mano rašymą veikia atsiminimai , nevengiau jų“.

Prisiminimai, eilėraščių interpretacijos, biografijos kai kurie epizodai, pamąstymai apie žmogaus gyvenimą, kūrybą, poeto kūrybines aukštumas ir nuopuolius. Tragiškasis poeto laukas, prasidėjęs prie Teiraus ežero, plėtėsi, vėrėsi, pasiekdamas aukštumas, skverbdamasis į Visatą, grimzdamas į pragarą (kaip Dantė), kviesdamas skverbtis  gilyn, ieškoti naujų kūrybos formų, rašyti, versti poeziją  kitų autorių (nemokant kitų kalbų) į lietuvių kalbą, nelikti abejingam kolegų išleistoms knygoms, būti visur,  nors ir draudžiama, nors ir esi nepageidaujamas arba sekamas.

Poetas – daugiausia, ką galima pasakyti apie S. Gedą. Poetas, kuris tapo svarbus ne tik poezijai, bet  ir dailei bei muzikai. Poetas – iš Dievo (ar Gamtos) malonės. Visa kita – po to.  Po to, ką veikė ir ko neveikė, ką rašė ir ko nerašė. Už ką buvo giriamas, apdovanojamas, už ką skundžiamas, teisiamas. Ką padarė gero ir ką – neišvengiamai blogo. Savo motinos ir savo tėvo vaikas, visad gražiai juos prisimindavęs, keturių seserų brolis, iš trijų brolių jau nė vieno nėra šioje žemėje. Išėjęs iš mažos trobelytės ant Teiraus ežero kranto prie Veisėjų, iš tų, kurie žino skurdo skonį“ (Ten pat, p. 31).

„Sigitas Geda  buvo lyg koks savo gimtosios  kalbos įgaliotinis, jos perimtas, persmelktas iki tolimiausių pakraščių, tad aišku, kad gerai (laisvam bendravimui) negalėjo mokėti jokios kitos kalbos. Tai netrukdė jam versti, gal net padėjo – kaip filologinės sąmonės žmogus, jis atidžiai dirbo su žodynais, vertimais į kitas kalbas, tekstų aiškinimais, komentarais, netgi pažodiniais vertimais. Bet tarsi juto, kad žmogus per amžius kalba ta pačia kalba: gyvybės, meilės, mirties“ (Ten pat, p. 36).

Skaitydamas monografiją apie poetą S. Gedą pagalvoji,  kad kai kurie jo gyvenimo vaizdeliai kažkur skaityti, juos galima sugretinti, palyginti su kitų poetų gyvenimais. Bet kur? Iš kur tas jausmas, kad poetas S. Geda – tai kažkieno persikūnijimas. Vytautas Mačernis. Pamėgimas vaikščioti, vizijos, kurios duodavo peno kūrybai, nenuspėjamas charakteris, vertimas iš kitų kalbų į lietuvių kalbą.

„Pamėgimas eiti, vaikščioti – nuo vaikystės iki pabaigos, kad ir labai skaudančiomis kojomis. Grįžęs iš Vilniaus į savo kaimą, į namus  apeidavo  gimtinės laukus, ežerus. <...> Dažniausia tai būna žvyrkeliai. Balti, išlyti, gurgždantys, vinguriuojantys, prapuolantys, dingstantys čia, pat už pirmo posūkio, žaliose ūkanose. Jie traukte traukia žmogų eit. Vasaromis. Net nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad žada mums tai, ką esam praradę – nežinomybę. Paslapties, slėpinio troškulį. Neišsipildymus visus iki vieno. Tiesūs „civilizuoti“ keliai tėra „susisiekimo priemonė“, transporto išmonė“ (Ten pat, p. 42).

Pamėgimas vaikščioti, kai gamtoje gali realizuoti savo vidinį kunkuliuojantį, o kartais ir neprognozuojamą charakterį. S. Geda – permainingas, nenuspėjamas. Jo vidinis ego kartais išsiverždavo tartum vulkanas: čia jis ramus, susikaupęs, apmąstantis  kiekvieną žodį, čia pratrūkstantis ir besiplūstantis bei neprognozuojantis savo veiksmų.

Konfliktas su dukra galėjo būti vidinės juodumos prasiveržimas, kai plūsdavo savo artimus žmones arba kolegas. Pokario metų kartos žmonės. Juos užaugino kaimas, sunkus darbas, mažas užmokestis, klasių kova, kai atėję į trobą liepdavo duoti samanės. Jeigu neturi, tai atidavei banditams, jeigu turi pasidaręs samagono, sėsk su jais gerti ir ant stalo kad būtų  lašinių ir svogūno. Partorgas, brigadininkas, agronomas, revizorius – su visais reikia gerti, visiems įtikti, nes kaime šeimos didelės, daug vaikų, o karvutę galima laikyti tik vieną ir prieauglį. Samagonas, kurį mokėjo pasigaminti kiekvienas kolūkietis, ir matė tai vaikai. Ne tik  matė, bet ir padėjo gaminti, ir „pirmuosius lašus“ paragauti. Ir gėrė vyrai ir paaugliai, kad greičiau pasirodytų tikrais vyrais.

„Ar gailėjosi kada dėl to – galbūt, galbūt ir dėl to vis labiau pasidavė juodai alkoholio traukai. Bet ir čia – tamsus pokario šleifas. Gėrė tėvas, kaimynai, giminės, gėrė brolis, liūdnai užbaigęs gyvenimą. Kas perspėjo, kas įspėjo trylikos–penkiolikos metų „vyrus“: nelieskite briaunotos stiklinaitės su samagonu, nekelkite prie lūpų – bus blogai, pražūsite. Visuotinis gūdus Lietuvos pokario kaimo gėrimas įtraukė tuo laiku brendusius berniukus. (Ten pat, p. 62).

Prof. V. Daujotytė prisipažįsta, kad buvę su S. Geda taip pat nesutarimų, buvo įskaudinta ir nenorėjusi bendrauti, tačiau juk tenka „nuryti“ kai kurias nuoskaudas. Monografijoje, be poeto S. Gedos biografijos ir kūrybos akcentų, galima rasti  ištraukų iš jo rašytų esė, pokalbių su žurnalistais, minčių iš dienoraščių. Užsiminta ir apie kūrybą vaikams.

„Mano jaunystės Dievas buvo gamtoj, – man gamta labai daug reiškė, visos jos formos, tarkim augalų formos, gyvūnų formos <...> Ko gamtoj yra: tylos, ramumo, bet gamtoje  esama ir labai daug siaubo, rijimo, ir tamsos yra, kovos už būvį, baisaus negailestingumo. Tai kelia baisią įtampą“ (Sigitas Geda. Man gražiausaias klebonas – varnėnas. P. 67 – 68).

Autorė savo eseistiniame veikale aprėpia labai platų poeto S. Gedos  gyvenimo, kūrybos kelią. Tai kruopštus darbas, kuriame daug archyvinės medžiagos, bendravimo su autoriumi. Apie šį veikalą galima daug rašyti, nagrinėti kiekvieną skyrių, cituoti ištraukas iš knygos, kurios labai įdomios, kartais net intriguojančios, klaidžioti tartum labirintuose. Knygoje nėra autobiografijos – poeto portretas, jo gyvenimo štrichai pateikti tartum mozaika, surinkta iš smulkiausių įvairiaspalvių stiklo gabalėlių, šukių, kurios žeidė poeto sielą, papuoštas raudonomis tulpėmis žydinčiomis palei ežerą. Ir tai skatina susimąstyti apie žmogaus egzistenciją, jo vietą šioje žemėje, akmenuotą kelią (žvyrkelį), kurį teko nueiti poetui.

Skaitytojas, perskaitęs šią monografiją sužinos, ko nežinojo, o ko dar  nežino nei skaitytojas, nei autorė, tikriausia jau niekas nepasakys. Nėra žmogaus, bet liko jo darbai: knygos, recenzijos, interviu, nuopelnai lietuvių literatūrai. Tikriausia autorė sulauks įvairių atsiliepimų, komentarų, pastabų, galbūt net pasipiktinimo. Tačiau monografija verta didžiulio dėmesio ir toks kruopštu titaniškas darbas verta padėkos ir susižavėjimo.

© 2011 „XXI amžius“