Kultūros zona

Skaitykla

Apie gyvenimo kelią

Saulutė Genovaitė Markauskaitė

Švenčių proga dovanų gavau Vytauto Nezgados knygą „Gyvenimo kelyje“. Ji prikaustė dėmesį: skaičiau ne tik vakarais, bet ir naktimis, kas retai pasitaiko. Su didžia nuostaba susipažinau su profesoriaus vaikyste. Jo gimtasis kaimas Rėčiūnai – vos trys kilometrai nuo Vištyčio miestelio. Pro Rėčiūnus ėjo pasienio vieškelis Vištytis–Kybartai. Ten karo metais virė tikras pragaras, fronto linija ėjo iš abiejų pusių. Daug teko išgyventi dešimtmečiui vaikui. Gimė Vytautas 1930 m. vasario 16 dieną – jau pati gimimo data užprogramuoja nepriklausomybės ir laisvės troškimui. Tėvelio netektis, karas, pasienio zonoje vykstančios nuožmios kovos tarp vokiečių ir sovietų armijų... Pačią pirmąją karo dieną brolį Leoną su draugais kulkų suvarpytus rado pas kaimynus. „Mus, tris vaikus – dvi vyresnes sesutes ir mane – gąsdino nenutrūkstama mamytės rauda. Nors ir mums riedėjo ašaros, bet mes bijojome, kad kas nors iš tos širdgėlos mamai neatsitiktų, kad ji nenumirtų. Ką tada mes darytume!?“

Paaugliui broliui Jonui susišaudymo metu buvo peršauta ranka. Ir jį su visais kaimo vyrais įsodinę į mirtininkų mašiną nuvežė į Vokietiją. Ten, kaip vėliau paaiškėjo, liepė nelaimėliams išsikasti duobę ir visus sušaudė. Slapta egzekuciją stebėjęs vokietis negalėjo pamiršti Dievo pagalbos besišaukiančio penkių mažamečių vaikų tėvo ir aprišta ranka Jonuko beviltiško verksmo. Nerasdamas ramybės po kiek laiko vokietis slapta atvyko į kaimą ir papasakojo apie nelaimę.

Mane stebino, kaip visi tie karo žiaurumai nepalaužė vaiko, tokios nuoširdžios, jautrios sielos. Atjauta artimiesiems, meilė motinai, gamtos grožio pajautimas, vidinis subtilumas, drovumas pakerėjo mane. Ir pirmoji meilė knygoje tokia tikroviška ir nuostabi. Tai tikriausia prigimtinė aukšto intelekto savybė, kai viskas išplaukia iš tyros vidinės būsenos. Net ir tada, kai Vytautas Nezgada kopė į mokslo aukštumas, nebuvo lengva: priekabių ieškojo ir Maskvos, ir Leningrado funkcionieriai. Net ir savi bijojo gabaus, protingo, darbštaus konkurento, tačiau su Apvaizdos pagalba jis pasiekė savo tikslą.

Autorius per prisiminimų prizmę perleidžia visą istoriją: prūsų tautos sunaikinimas, Antrojo pasaulinio karo mūšiai, lenkų invazija. Apie Kuršių nerijoje baigiantis karui vykdytas sovietų egzekucijas belaisviams ir vietiniams gyventojams nieko nežinojau. Štai citata iš knygos: „Pasibaigus mūšiams, buvo kruopščiai iššukuota visa Kuršių nerijos teritorija, ypač gyvenvietės (gyvenamos ir negyvenamos), ieškant pasislėpusiųjų (žeminėse, slėptuvėse). Čia rasti sužeisti vokiečių kariai, vienur kitur pasitaikantys pasilikę civiliai buvo iš karto nušaunami. Kiti civiliai (daugiausia moterys su kūdikiais ant rankų ir vaikais bei seneliai) buvo išvaromi iš namų ant Kuršmarių ledo. Tai buvo daroma organizuotai vieną gūdžią žiemos naktį. Kai buvo suvaryti visi civiliai, jie iš pradžių buvo apsupti ginkluotų karių, kurie prigrasino, kad tie, kurie bandys iš šio būrio bėgti, bus iš karto nušauti. Toliau vyko kulminacinis sumanyto žiaurumo etapas. Minią apjuosė prieštankinių minų žiedu, kurios viena po kitos buvo detonuojamos, kol palyginti nestoras ledas sutrūkinėjo ir ant jo buvusius žmones pasiglemžė Kuršmarių vandenys. Sunku nusakyti šių nelaimėlių siaubą žvelgiant mirčiai į akis. Rauda, viltį praradusių moterų ir vaikų verksmas ir klyksmai nesuminkštino budelių širdžių. Jie, stovėdami netoliese, šaltakraujiškai stebėjo egzekucijos eigą ir palaukę, kol paskutinės nelaimingųjų galvelės panirs vandenyje, nuėjo raportuoti apie savo „neeilinį žygdarbį“. Jų sąžinės, matyt, buvo ramios: juk vadų iš anksto buvo pasakyta, jog po svarbesnio mūšio jiems bus leista „atsipalaiduoti“...“

Prasidėjus tautiniam Atgimimui profesorius Vytautas Nezgada įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku jam teko būti pačiu sunkiausiu laikotarpiu 1992–1994 metais. Po to įkurta Kauno „Santara“, vienijanti vienuolika organizacijų. 1993 metais Vytautas Nezgada pakviestas į paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komitetą. Ir visur jis dirbo pasiaukojančiai, jausdamas pareigą ir atsakomybę.

Profesorius knygoje svarsto, koks turi būti mokslininkas kaip žmogus ir asmenybė. Autorius plačiai aprašė mūsų tautos globėjus, išdėstė, kas yra tikroji Tėvynės meilė: „Kita mūsų visų motina yra Motina Tėvynė, kuri apima visa, kas mums brangiausia: Lietuvos istoriją, paveldą, kalbą, papročius, tikrąsias ir amžinąsias vertybes – praeitį, dabartį ir ateitį. Motina Tėvynė priglaudžia visus paklydusius, išvykusius ir vėl sugrįžusius savo vaikus. Jiems suteikia galimybę čia vėl pritapti, išgyventi – pradėti naują gyvenimą (bent taip turėtų būti).“

Autorius Motina vadina ir Žemę maitintoją, kuri teikia visas gėrybes. Dėkingi jai turime būti už nepaprastą „gamtos grožį, erdvę, pripildytą įvairios gyvūnijos ir augmenijos. Už visa tai iš mūsų reikalaujama labai nedaug – kad ją mylėtume ir iš jos imtume tik tiek, kiek leista.“

Skyrelyje „Gyvenimas, skirtas ieškojimams“ Vytautas Nezgada sako: „būčiau neteisus, jeigu sakyčiau, kad gyvenimas praėjo veltui, ir jis manęs nepamokė, kad nepasisėmiau iš to gėlo šaltinio tokio reikalingo sielos atgaivai nepaprastai tyro vandens“.  Autorius nėra visiškai patenkintas nuveiktais darbais, bet džiaugiasi išlikęs ištikimas Tėvynei Lietuvai, jos istorijai, kalbai. Šios vertybės profesoriui yra svarbiausios.

© 2011 „XXI amžius“