Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Rinkimus pralaimėjo ir konservatoriai, ir socialdemokratai

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys Autoriaus nuotrauka

„XXI amžius“ skelbia išskirtinį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio interviu. Svečias išsako savo kritišką požiūrį į ką tik praėjusius rinkimus ir svarsto, kodėl konservatoriai gavo balsų daugiau, nei tikėjosi, o opozicija pasirodė silpniau.

Kas laimėjo rinkimus į savivaldybių tarybas? Džiaugiasi ir konservatoriai, džiaugiasi ir socdemai. O gal jų džiaugsmas netikras, apsimestinis?

Tuoj po rinkimų, dar nebaigus iki galo skaičiuoti balsų, kilo ganėtinai aštri diskusija – kas laimėjo ir kas pralaimėjo. Į šį ginčą įsivėlė valdančioji Tėvynės sąjunga ir opozicijoje esantys socialdemokratai. Įdomiausia, kad ir vieni, ir kiti tvirtino esantys patenkinti rinkimų rezultatais. Konservatoriai sakė, kad rinkimus laimėjo jie, socdemai šaukė, kad rinkėjai buvo palankesni jiems. Bet ar gali susiklostyti tokia situacija, kai laimi ir pozicija, ir opozicija? Vargu. Tiesiog vieni rezultatus skaičiuoja nuo vieno atskaitos taško, kiti – nuo kito. Aš atkreipčiau dėmesį į ne itin džiugią aplinkybę: už socialdemokratus balsavo vos 6,9 proc. teisę balsuoti turėjusių rinkėjų, už konservatorius ir krikščionis demokratus – vos 6,2 proc. registruotų rinkėjų. Bet kokiu atveju rezultatai labai prasti. Mano supratimu, džiūgauti priežasčių neturi nei vieni, nei kiti. Po tokių apverktinų rezultatų tiesiog nepadoru kalbėti apie laimėjimą. Mano nuomone, šiuose rinkimuose pralaimėjo visi.

Akivaizdu, kad Tėvynės sąjunga gavo daugiau balsų nei tikėjosi. Ekonominė krizė ir nepopuliarūs ekonominiai sprendimai, kuriuos buvo priversta žengti premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė, tarsi bylojo, jog rinkėjai bus labiau supykę ant konservatorių ir krikščionių demokratų. Tačiau atsitiko kitaip. Aš svarstau, kodėl rinkėjai nebuvo įsiutę ant valdančiųjų. Juk kainos už šildymą – didelės, konservatoriai neįgyvendino stambesnių, rimtesnių projektų (apie juos tik daug kalba), nėra rimto pagrindo džiūgauti omenyje turint ir masinę emigraciją. Ir vis dėlto rinkėjai tarsi pareiškė, jog valdantieji dėl visų šalies vargų tikrai nėra kalti. Štai iš kur tas tegul ir sąlyginis palankumas.

Mano supratimu, konservatoriai palankumo arba atlaidumo sulaukė dėl dviejų svarbių aplinkybių. Pirma, silpnoka buvo pati opozicija, neturėjusi nei konkretesnės, nei aštresnės programos, nei itin aršiai siekusi nuversti valdančiuosius. Žvelgiant į dabartinę opoziciją susidarydavo įspūdis, kad ji tik imituoja, jog nori versti premjerą. Mano įsitikinimu, opozicija dažnai elgdavosi taip, tarsi bijotų prisiimti atsakomybę. Jei manęs staiga užsienio žurnalistas paklaustų, kokius sprendimus perša opozicija, aš nieko konkretaus nepasakyčiau. O juk per ankstesniąsias kadencijas opozicija būdavo žymiai kietesnė, atkaklesnė, triukšmingesnė.

Antroji priežastis – prezidentės Dalios Grybauskaitės palaikymas. Kad ir demonstruodama savo griežtumą, kad ir pabardama kai kuriuos ministrus, D. Grybauskaitė vis dėlto palaiko A. Kubiliaus vyriausybę ir nekritikuoja paties premjero. Prezidentė kiekviena proga tarsi sako: taip, padėtis nėra lengva, konservatoriai su krikščionimis demokratais padaro klaidų, bet šiomis sąlygomis jie iš esmės eina teisingu keliu. Šiuo atveju prezidentės D. Grybauskaitės palaikymas yra labai svarbus. Juk ja pasitiki dauguma šalies gyventojų.

Mano supratimu, įdomus ir šiandieninės Seimo pirmininkės Irenos Degutienės fenomenas. Nors ji priklauso konservatoriams – krikščionims demokratams, nors stovi labai arti nepopuliariojo premjero, jos reitingai irgi stebėtinai aukšti. Šis reitingas – iškalbingas. Konservatoriais daug kas nepasitiki, bet kai kuriais valdančiosios partijos nariais vis dėlto tiki.

Kaip, Jūsų nuomone, šiuose rinkimuose pasirodė nepartiniai visuomeniniai judėjimai?

Šie rinkimai į savivaldybių tarybas buvo tuo įdomūs, kad juose dalyvavo nepriklausomi kandidatai, atstovaujantys visuomeniniams, nepartiniams judėjimams. Kalbant atvirai, maniau, kad visuomenininkai laimės daugiau mandatų – juk tradicinės politinės partijos labai nepopuliarios. Todėl atrodė, kad nepriklausomi kandidatai turėtų būti populiaresni. Sausio mėnesio apklausos rodė, kad už nepartinius visuomenininkus turėtų balsuoti apie 20 proc. rinkėjų. Realiai balsavo kiek mažiau – 13 proc. O tai reiškia, kad jie gavo apie 5 proc. mandatų. Tie 5 procentai nėra mažai. Bet mandatai išsibarstę po skirtingas parapijas ir išrinktieji neturės rimtesnės įtakos. Žodžiu, ko nors stulbinačio nepriklausomi visuomenininkai nepasiekė. Tik Vilniuje ir Kaune jie rimčiau paerzino tradicines partijas.

Į klausimą, kodėl jie gavo balsų mažiau, nei tikėjosi, atsakyti nėra lengva. Žinoma, galima manyti, esą mūsų rinkėjas per pastaruosius metus subrendo ir suvokė, jog be politinių partijų išsiversti neįmanoma, jog partijos vis dėlto reikalingos. Tačiau šia versija nesu linkęs tikėti. Dar prieš keletą metų Lietuvos žmonės rinkosi visiškai naujas, visai nepažįstamas partijas. Vargu ar jų sąmonėje per tokią trumpą laiko atkarpą galėjo subręsti rimti pasikeitimai. Neteisingai mano ir tie, kurie rinkimuose dalyvaujančius nepartinius visuomenininkus laikė nusikaltėliais ar nepraustaburniais. Atvirkščiai – tarp jų būta užtektinai solidžių, puikų išsilavinimą turinčių žmonių. Čia įžvelgčiau kitas rimtas priežastis. Tiesiog apie nepartinius visuomenininkus rinkėjams trūko informacijos. Šį kartą trūko žinių ir apie valdančiąsias partijas, ir apie visuomenininkus. Anksčiau rinkimai būdavę spalvingesni, su intrigos, sensacijų elementais. Ankstesnieji rinkimai net panašėdavo į karnavalą, kai visur plaikstosi specialūs agitaciniai plakatai, spaudoje skelbiami oponentus demaskuojantys straipsniai, o televizijose skamba aršūs debatai. Šiandien viso to nebuvo. Šie rinkimai buvo nuobodūs ir apatiški. Pavyzdžiui, aš domiuosi politika – kad ir dėl savo darbo specifikos. Bet ir man buvo sunku ką nors sužinoti apie nepartinius visuomenininkus.

Prisiminkime 2007-ųjų rinkimus į savivaldybes. Tąsyk vieni kandidatai šaukė, jog Vilniuje būtina statyti metro, kiti – tramvajaus linijas. Abi pusės šalį įvėlė į abejotinas diskusijas, bet diskusijų būta. Taigi ankstesni rinkimai man asocijuojasi su diskusijomis apie metro ir tramvajų. O ką mes prisiminsime apie 2011-ųjų rinkimus į miestų tarybas? Bijau, kad neprisiminsime nieko konkretaus.

Nepaisant šios aplinkybės, nepartinių visuomenininkų dalyvavimas rinkimuose – sveikintinas ir toleruotinas dalykas. Jei anksčiau partijos buvo uzurpavusios visą mūšio lauką, jas visuomenė traktavo kaip sustabarėjusius darinius, šiandien nepartiniai visuomenininkai sukūrė intrigą. Kad ir kas ką sakytų, vadinamosios tradicinės partijos šiandien jau nėra monopolistės.

Į kokias aplinkybes didžiausią dėmesį rinkėjai kreipė šį kartą? Kas juos labiausiai domino: kandidatų praeitis, turtai, moralinės savybės?

Specialių tyrimų mes nesame atlikę. Tačiau intuicija kužda, jog čia daug reikšmės turėjo asmeninės simpatijos ir antipatijos. Ypač rinkimuose į savivaldybes. Nepamirškime, kad rinkėjai labai nori pažiūrėti kandidatams į akis, juos pačiupinėti. Jei kandidatas į rinkėjus žvelgia iš aukšto, pasipūtęs, jei rodo, kad jam tolimos, nesuprantamos eilinių piliečių bėdos, toks kandidatas nesulauks palankumo net ir žadėdamas aukso kalnus ar pateikdamas itin protingą programą. Rinkėjui dažnai svarbu ne tai, ką kandidatas žada, o kaip žada, kaip su juo kalbasi. Jei tik rinkėjas supras, kad kandidatas yra vienas iš jų, nė nesvarstydamas balsuos už tokį politiką.

Štai Viktoro Uspaskicho fenomenas. Jis visada ir visur demonstruoja, kad jis supranta paprastų rinkėjų lūkesčius. Visur ir visada V. Uspaskichas su rinkėjais kalbasi paprastai, liaudiškai, nevengia pabrėžti, jog kadaise buvo eilinis suvirintojas, esant reikalui, nesigėdina pagroti armonika.

Už Artūrą Zuoką balsuoja liberalesnė, išsilavinusi, turtingesnė auditorija. A. Zuoką remia jauni, kūrybiškai nusiteikę, ambicijų turintys liberalai. Jiems labai svarbios A. Zuoko iniciatyvos. Svarbiausia, kad A. Zuokas siūlo, nebijo suklysti. Kad ir dėl tų oranžinių dviračių. Tegul šis sumanymas ir neįgyvendintas, tačiau politikas įsiminė rinkėjams ir tarsi viešai pademonstravo ieškąs naujovių. Populiarumo A. Zuokui norom nenorom pridėjo ir po jo Vilniui vadovavę merai. Sutikite, pasitraukus A. Zuokui sostinės gyvenimas tarsi apmirė – niekas nieko nei statė, nei remontavo. O A. Zuoko dangoraižiai išliko, tegul ir pašiepiami kaip „naujieji Vasiukai“. Ir centrinė sostinės gatvė nutiesta A. Zuoko. Tokių dalykų rinkėjai ilgai nepamiršta.

Į klausimą, kodėl Lenkų rinkimų akcija pasiekė puikių rezultatų, atsakyčiau taip: čia būta akivaizdžios mobilizacijos. Akivaizdu, jog Lietuvos lenkai šį kartą susivienijo arba kažkokie dalykai juos suvienijo. Jie rado tai, kas juos vienija.

Koks buvo žiniasklaidos vaidmuo? Kas daro didžiausią įtaką rinkėjams – televizijos laidos, internetinės svetainės, radijo laidos?

Didžiausios įtakos rinkimams turi televizija. Nors nuo praėjusių metų ant kulnų televizijoms pradėjo lipti internetas. Internetas tampa antrąja žiniasklaidos priemone, kuria naudojasi potencialūs rinkėjai. Esama net duomenų, kad 18–25 metų jaunimas nežiūri televizijos, neskaito laikraščių, o tik naršo internete. Tad tie, kurie siekia patraukti jaunimą, privalėtų dėmesį koncentruoti būtent į internetines svetaines, portalus ir tinklaraščius.

Ar sutiksite, kad šie rinkimai buvo labai vangūs, be menkiausios intrigos?

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, jog šių rinkimų metu nenuskambėjo nė viena sensacija, nekilo jokių skandalų. Be abejo, esant sunkiai ekonominei padėčiai trūksta lėšų. Ir vis dėlto tai – pirmieji tokie tylūs, nuobodūs, ramūs rinkimai. Šie rinkimai taip pat parodė, kad lyderiauja keturios–penkios partijos.

Artėja rinkimai į Seimą. Ar jie taip pat bus tylūs, ramūs, be intrigų?

Manau, kad būsimieji Seimo rinkimai bus įdomesni, nes juose, spėju, dar aktyviau dalyvaus nepartiniai visuomenininkai. Tačiau šį kartą jie jau turės daugiau patirties. Galimybė, jog šį kartą jie gali atimti daug balsų iš valdančiųjų partijų, realūs. Tačiau labai svarbu, kad visuomeniniai dariniai turėtų charizmatišką lyderį. Net nesvarbu, kokių sąvybių jis turės. Svarbu, kad būtų charizmatiškas. Čia vieno vienintelio populiarumo recepto negali būti. Rusijoje kadaise buvo labai populiarus Borisas Jelcinas, mėgęs ir išgerti, ir patriukšmauti, ir tvirtai kumščiu į stalą trenkti. Bet atėjo metas, kai Rusijoje tapo itin populiarus jo antipodas – liesas, negeriantis, sportuojantis Vladimiras Putinas. Lietuvoje taip pat esama daug populiarumo variantų. Štai Algirdas Brazauskas, aistringas medžiotojas, nebijojęs pasirodyti arimo varžybose, mielai šienaujantis savo sodyboje, kaip lygus su lygiu besišnekučiuojantis su darbininku ar ūkininku. O paskui į populiarumo viršūnes prasiveržė Vladas Adamkus, intelektualas, amerikonas, sportinio sudėjimo – visai nepanašus į A. Brazauską. Tokiais atvejais labai svarbu, kad lyderis turėtų kokių nors išsiskiriančių pasiekimų ne tik politikoje. Pavyzdžiui, prezidentei Daliai Grybauskaitei labai praverčia tai, kad ji – rimta kovinės sporto šakos atstovė, išsikovojusi juodąjį diržą. V. Adamkui iškopti į populiariausius lyderius padėjo žinia, jog Amerikoje jis nuo užteršimo išvalė gigantiškus Mičigano ežerus.

Tačiau visuomeniniai judėjimai neturi pamiršti, jog konservatoriai ir socialdemokratai turi savo ištikimųjų rinkėjų ratą. Tokius rinkėjus prisivilioti – nedėkingas, titaniškas, neperspektyvus darbas. Žodžiu, tas elektoratas nesikeičia beveik dvidešimt metų. Visos kitos partijos negali pasigirti turinčios ištikimų rinkėjų. Štai į tuos neapsisprendusius ir galima sutelkti visą dėmesį. Neapsisprendusių rinkėjų procentas Lietuvoje ne toks jau mažas. Tačiau tikroji kova rinkimų metu vyksta būtent dėl neapsisprendusiųjų. Jei visuomeniniai judėjimai sugebės burtis, o ne skaidytis, jei nepamirš interneto, jie galės įsitvirtinti Seime. Nes kai kurios apklausos byloja, jog lietuviai ištroškę visuomeninės, politinės, kultūrinės veiklos. Tos apklausos byloja ir tai, kad lietuviai dažnai sutinka imtis visuomeninių pareigų visai be jokio finansinio atlygio.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Gintaras Visockas

© 2011 „XXI amžius“