Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Jėzaus atsimainymas –  tai mūsų atsinaujinimas

Kun. Vytenis Vaškelis

„Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia, kiti juo labiau jos nesuprato. Šiame kontekste įvyksta paslaptingas Jėzaus atsimainymas ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31)“ – tokia ištrauka pateikiama Katalikų katekizme, kuri yra įvadas į šio sekmadienio Evangeliją.  

Kai žmogus susiduria su kančia, jo prigimtis natūraliai priešinasi, nes kiekvienas kentėjimas jai teikia ne džiaugsmą, o skausmą. Tačiau jei asmuo leidžia savyje veikti dieviškajai malonei, tada keičiasi vidinės jo nuostatos bei įsitikinimai ir jis suvokia, kad dėl gimtosios kaltės pasekmių visi laikinojo gyvenimo džiaugsmai yra persipynę su kentėjimais ir kad didžiausias vidinis džiaugsmas – Kristaus Prisikėlimo paslapties šventimas yra neatskiriamai suaugęs su Jo pasiaukojančios meilės giliausia šaknimi – Jo auka ant kryžiaus.    

Štai kodėl Jėzus prabilęs apie savo neišvengiamą kančią Jeruzalėje ir dėl to nuliūdinęs mokinius panoro trim iš jų ant Taboro kalno atskleisti transcendentinės širmos kraštelį, idant jie patys, neįtikėtinai žėrinčių Jo spindulių prisigėrę ir grįžę pas kitus apaštalus, galėtų trumpai liudyti: „Ką mes išgyvenome, tai – dabar žodžiais nenusakomi ir stulbinantys įspūdžiai, kuriais pasidalinsime kada nors vėliau...“    

Reikėjo, kad atviraširdis Petras, „užburtas“ Mokytojo atsimainymo, drąsiai pareikštų pasigėrėjimą visam gyvenimui įsimintinu reginiu ir, norėdamas sulaikyti tas iš Dangaus atsklidusias džiaugsmo kibirkštėles, sumanytų jas sudėti į... palapines (Mt 17, 4). Galbūt jis sau galvojo: „Jei spinduliuojantis Kristus bus uždaroje vietoje, tai tada tuo Jo nežemišku švytėjimu galėsiu ilgiau gėrėtis“. Tąsyk Petras, tarsi apsvaigęs nuo vyno, norėjo ne besąlygiškai visur ir visada Mokytojo valią vykdyti, bet kuo ilgiau mėgautis jo sielą į dieviškos palaimos aukštumas keliančiu potyriu. Tai nesvetima ir mums: visi mes norime jaustis laimingi čia ir dabar.

Tačiau visus Petro planus akimirksniu į šipulius sudaužė ir atnaujintą gyvenimo Dieve laisvės perspektyvą nubrėžė iš debesies prabilęs Pats Tėvas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Klausykite Jo!“ (Mt 17, 5). Kitaip sakant, Viešpats Dievas Petrui ir visiems visų laikų Jo Sūnaus sekėjams galėjo ir šitaip tarti: „Žinau ir matau, kad nuolat trokštate gėrėtis žėrinčiu saule mano Sūnumi. Tačiau šią laimę tik tada patirsite, kai Jį mylėdami Jo net mažiausius paliepimus laisvai vykdysite!“

Visur ir visada klausyti Jėzaus, tai yra pažinti ir vykdyti Jo visus priesakus bei nurodymus ir nors trumpai pasvarstyti, o kaip šioje ar kitoje situacijoje pasielgtų Jis Pats, nėra lengva užduotis. Todėl neatsitiktinai Atpirkėjas prieš nusivesdamas apaštalus ant Atsimainymo kalno juos pirmiausia mokė nusigręžti nuo savojo egocentrizmo, kuriam pataikaujant rizikuojama net gyvybės netekti (Mt 16, 25).  

Žinome, kad šis savęs atsisakymas dėl Kristaus reikalauja vidinės kovos. Net apaštalas Paulius skundėsi, jog blogis jį gali paversti nuodėmės belaisviu (Rom 7, 23). Bet jis visus lūkesčius sudėjo į Visagalio rankas ir tiktai per Jėzų Kristų tikėjosi susilauksiąs išganingos pagalbos (Rom 7, 25). Ačiū Dievui, kad šv. Paulius išbandymų akivaizdoje išgyvendamas asmeninį silpnumą nenukreipė vidinio žvilgsnio nuo Viešpaties Jėzaus ir iki pat savo kankinystės liko ištikimas Jam.   

Mokinys nėra didesnis už savo mokytoją. Kaip Dievo Sūnus tapo klusnus net iki kryžiaus mirties (Ef 2, 8), taip ir mes, būdami klusnūs Dievui, pajėgsime ne tik atsižadėti savęs, kad be pataikavimo savo žmogiškos prigimties užmačioms (Jo malonės veikime) tinkamai mylėsime Jį, save ir artimą, bet taip pat mokėsime priešintis velniui, ir jis bėgs tekinas nuo mūsų (Jok 4, 7).

Senas piligrimas per baisius žiemos šalčius keliavo į Himalajų kalnus. Staiga prapliupo lietus. Užeigos namų šeimininkas nustebo: „Kaip per tokią bjaurastį sugebėjai čia atsirasti, gerasis žmogau?“ Senukas linksmai atsakė: „Širdis keliavo pirma, todėl likusiai mano daliai buvo lengva paskui ją eiti.“  

Taigi kai mūsų širdis vis įdėmiau klausys Jėzaus, ji labiau priklausys Jam. Tada kiekvienam iš mūsų nebus sunku daryti tai, ką Jis lieps, nes Jis eis pirma mūsų, ir mums patiks Jo ėjimas, mes neatsiliksime nuo Jo ir džiugiai keliausime kartu. 

© 2011 „XXI amžius“