|
Naujajai evangelizacijai reikia naujų kunigų
Kunigų kongregacijos prefekto laiškas Gavėnios proga
Mindaugas BUIKA
Gerojo Ganytojo atvaizdas
Dabar celebruojamas Gavėnios liturginis laikotarpis savo dvasiniu intensyvumu yra išskirtinai svarbus kiekvienam Bažnyčios nariui, ypač dėl raginimo į prasmingą atsivertimą. Tai liečia ir pačius sielovadininkus, kadangi atsivertimas mums, kunigams, pirmiausia reiškia dar artimesnį mūsų gyvenimo derinimą su tuo, ką mes kasdien skelbiame tikintiesiems, kad tuo būdu taptume tikraisiais gyvosios Evangelijos puslapiais, kuriuos kiekvienas galėtų skaityti ir priimti, rašo Kunigų kongregacijos prefektas italas kardinolas Mauras Pjačenza laiške pasaulio kunigams. Tradiciniame dokumente Gavėniai jis primena, kad kunigams šis atsinaujinimas reiškia savojo tapatumo praktinį išgyvenimą: mes turime atsiversti į tai, kuo esame.
Šiame kelyje kunigas savo širdimi, mintimis ir elgesiu vis labiau panašėja į Kristaus, Gerojo Ganytojo, atvaizdą, kuris sakramentiškai buvo įspaustas per kunigystės šventimus. Tas tapatumas yra sutvirtinamas per tikėjimo slėpinį, ypač Švč. Sakramento celebravimą, nes būtent Eucharistijoje kunigas atranda savo tikrąjį tapatumą. Šis atsinaujinimas labai svarbus dabartiniu metu, kai kalbama apie nukrikščionėjusio pasaulio naująją evangelizaciją, kadangi naujajai evangelizacijai reikia naujų kunigų, pabrėžia 66 metų kardinolas M. Pjačenza. Sekuliarizuotą visuomenę sugrąžinti į tikėjimą sunkiai seksis dvasininkams, kurie paviršutiniškai priima savąją kunigystę ir stengiasi sekti greitai besikeičiančiomis madomis. Atvirkščiai tam reikia neatidėliotino atsivertimo iš triukšmo į tylą, iš nerimastingo siekio daryti į troškimą pasilikti su Jėzumi, vis sąmoningiau dalyvaujant Jo būtyje, rašo Vatikano dikasterijos vadovas.
Atgailaujančios adoracijos svarba
Kreipdamasis į pasaulio katalikų kunigus, kurių yra daugiau kaip 400 tūkstančių, kardinolas M. Pjačenza aiškino, jog Gavėnios atsivertimo pastangose reikia iš naujo apmąstyti, kas iš tikrųjų yra kunigų bendrystė su Dievu, bendrystė su Bažnyčia bei bendrystė vienų su kitais. Akcentuodamas bažnytinės bendrystės svarbą jis pabrėžė, jog Bažnyčia visuomet yra ta pati ir reikia tai sąmoningai išgyventi, kaip tą patį magisteriumą, tą pačią tradiciją ir tą pačią šventų žmonių istoriją. Tai padės geriau atsiliepti į žmonių lūkesčius jų žemiškoje kelionėje, kurie į savo ganytoją žvelgia, kaip į garantuotą pavyzdį, tikėdamiesi iš jo atnaujinto ir šviesaus liudijimo. Atnaujinanti bendrystė su Kristumi pasiekiama kiekvienose šv. Mišiose, kunigui giliai atveriant savo širdį Švenčiausiosios Jėzaus, Kunigo ir Gerojo Ganytojo, Širdies meilei.
Atsinaujinimas yra pasiekiamas ir kasdieniu dalyvavimu Kristaus kryžiaus aukoje. Kiekvienas kunigas, kaip alter Christus (kitas Kristus), yra pašauktas tarnauti broliams ir sesėms ištikimoje Susitaikinimo sakramento (išpažinties) celebracijoje. Kardinolas M. Pjačenza, kalbėdamas apie didžiųjų šventųjų pavyzdį ir, matyt, turėdamas galvoje Arso kleboną šv. Joną Vianėjų, kuris nuolat atgailavo už penitentus, sakė, jog kunigai turi aukoti savo gyvenimus Viešpačiui, kaip atsiteisimą už pasaulio nuodėmes. Kunigai, kurie nuoširdžiai atgailauja priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, sugeba nešti evangelinės bei bažnytinės išminties šviesą nūdienos sąlygomis, kurios meta rimtą iššūkį tikėjimui. Tuo būdu, pateikdami pasauliui kitą realų iššūkį Evangeliją, kuri kviečia mus į atsivertimą, jie tampa autentiškais pranašais, aiškino Kunigų kongregacijos prefektas.
Jis pripažino, jog kartais kunigai jaučia didelį nuovargį, patirdami, jog pagal Bažnyčios poreikius jų yra per mažai. (Kaip rodo bažnytinė statistika, kunigystės pašaukimų skaičius pasaulyje auga, tačiau gerokai lėčiau nei gausėja tikinčiųjų, todėl sielovadinis krūvis vidutiniškai vienam kunigui tampa vis didesnis.) Tačiau jeigu mes neatsiversime, tai mūsų visada bus mažai, nes tik atsinaujinęs ir atsivertęs kunigas gali tapti įrankiu, per kurį Šventoji Dvasia pašaukia kitus naujus kunigus, tvirtino kardinolas M. Pjačenza.
© 2011 XXI amžius
|