Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ruoškimės naujai kovai

Mons. Alfonsas Svarinskas kalba pagerbiant partizanus Dauguose

Mons. Alfonsas Svarinskas kalba atėjusiems jį pasveikinti 85-mečio proga

Šiuos du skaudžius laiškus-kreipimusis, įvertinančius šiemečius dviejų tautai svarbių datų minėjimus, redakcijai atsiuntė mons. Alfonsas Svarinskas. Tai žmogus, per ilgus okupacijos metus patyręs daug pažeminimų, bet visada išsakydavęs aiškią, nuoseklią patriotinę idėją – tauta turi būti laisva ir nepriklausoma. Dėl tos idėjos jis ėjo per visą savo gyvenimą. Jaunystės pradžioje, kuria džiaugtis jam teko labai trumpai, garbingasis kunigas matė ir tremiamus tautiečius, ir kovos lauke ant jo rankų akis amžiams užmerkusius jaunystės draugus, ne vienas jo artimas žmogus buvo ištremtas į tolimąjį Sibirą. Daug pažeminimų, patyčių, vargų ir skausmų jis patyrė per tris savo kalinimus (22 metai lageriuose). Bet dar jautriau jis priima skaudžias patirtis nepriklausomybės metais – ir laidodamas vis išeinančius retėjančius kovos bičiulius (kuriems jis didelėmis pastangomis išrūpina valstybinius apdovanojimus), ir iškęsdamas kai kurių anksčiau buvusių bendražygių nejautrumą (priešų patyčias jis drąsiai atlaiko), ir visa savo siela išgyvendamas dėl pamirštamų ir net niekinamų Laisvės kovotojų jau nepriklausomoje Lietuvoje. Du mėnesius gulėdamas ligos patale (susižeidė slidžioje gatvėje grįždamas iš Sausio 13-osios paminėjimo Raseiniuose), priverstinai atitrauktas nuo jam įprastos visuomeninės veiklos (joks patriotinis renginys Vilniuje ar kitose Lietuvos vietovėse nepraeina jam nedalyvaujant), Monsinjoras jautė didžiulį dvasinį skausmą. Su savo bendražygiais kovojęs už tautos nepriklausomybę ir tikėjimo laisvę, jis aukštai vertina mūsų didžiąsias tautines ir valstybines datas ir nori, kad iš tautos nebūtų atimta teisė jas deramai pagerbti – net ilgais nelaisvės metais lageriuose jis visada paminėdavo svarbiąsias Tautos ir Bažnyčios šventes. Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji yra ypač svarbios datos Tautai ir Valstybei, jos negali būti užgožtos kitų įvykių, – įsitikinęs mons. A. Svarinskas.

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
ir blaškomą it rudenio lapus:
į naują vieškelį, į naują būtį,
kur niekad šiaurės vėjas neužpūs.

 (B. Brazdžionis)

Neseniai jau 93-ią kartą šventėme didžiąją tautos šventę – Vasario 16-ąją. Noriu išsakyti Lietuvos partizanų – žuvusių, nukankintų ir saujelės dar gyvų, ryšininkų, rėmėjų, visų Laisvės kovotojų, ūkininkų, kurie dalinosi su kovotojais duona ir leido savo sodybose išsikasti bunkerius, vardu. Mename daug didingų kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, užsiliko brangūs ir šventi vardai kiekvieno tauraus lietuvio širdžiai – Saulė, Durbė, Žalgiris ir kiti. O kovos buvo tikrai žiaurios ir kruvinos. Istorikai tvirtina, kad iš Žalgirio mūšio grįžo tik pusė Vytauto Didžiojo karių.

Noriu pasidalinti skausmu, kurį šiais metais išgyveno lietuvių patriotai per Vasario 16-ąją. Mes, Laisvės kovotojai, pasipriešinimo kovų dalyviai, buvome priblokšti ir neturėjome progos greitai reaguoti – neturime spaudos, radijo ir televizijos, esame svetimų nustumti už gyvenimo ribos. Ir vadinamoji valstybinė televizija, išlaikoma valstybės lėšomis, netarnauja Lietuvai, o griauna jos dvasią. Per šventes po pamaldų Katedroje televizija ir kitos masinės priemonės eterį skiria tik sportui ar kasdieniams tolkučkės reikalams. Ir nė žodžio apie Lietuvos ir Bažnyčios kovas – tarsi jų nė nebūtų buvę. O juk okupacijos metais pogrindyje, sunkiai įsivaizduojamomis ir pavojingomis sąlygomis ėjo net 25 leidiniai. Tarp jų ir visam pasauliui žinoma „LKB kronika“. Per televiziją nebegiedamas Lietuvos himnas, masinių informacijų priemonių vadovai nori įtikinti visus, kad lietuviai, kaip ir senovės romėnai, nori tik duonos ir žaidimų. Bet ir duonos neduodama visiems pakankamai. Nes, kaip tvirtina statistika, net 20–25 proc. žmonių yra žemiau skurdo ribos. Ne veltui daugelis meldžia: „Viešpatie, išgelbėk mus nuo įkyrios piktos reklamos“. Kiekvieną dieną per radiją ir televiziją vien pranešimai apie valdžios korupciją, vagystes ir kitus nusikaltimus, o apie sąžiningus žmonių darbus kalbėti Lietuvoje tampa nepopuliaru. Kyla klausimas: nejaugi Lietuvoje gyvena vien tik vagys ir nusikaltėliai? Ką apie tai gali galvoti jaunimas?

Lietuvoje yra daug žmonių, kurie yra pasiryžę atlaikyti ir naują okupaciją. Neseniai Kaišiadoryse partizanai šventė Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio šimtąsias gimimo metines. Kretingoje būrelis tikinčiųjų paminėjo Petro Paulaičio, didžiojo žemaičių partizano, kalėjusio lageriuose 35 metus ir išlikusio žmogumi, 25-ąsias mirties metines. Deja, apie šiuos tautos didvyrius žiniasklaida neužsiminė. Laisvės kovų vado karininko Antano Juozapavičiaus, sumušusio ties Alytumi bolševikų pajėgas, per masines informacijos priemones irgi nepaminėjo nė žodžiu. Ar toks elgesys nėra nusikaltimas tautai? Lietuvoje negerbiami laisvės kovotojai, o kas didvyrių negerbia, tas jų ir neturi – tai liudija mūsų dienų tikrovė.

Per Vasario 16-ąją pagerbiame tuos 20 signatarų, kurie pareiškė pasauliui, kad po 123 metų Rusijos okupacijos Lietuva ir vėl išėjo į pasaulio areną kaip laisva ir nepriklausoma valstybė. Mes pagerbiame ir tuos, kurie mus vedė į Vasario 16-ąją ir ją apgynė. Tada žuvo apie 3000 karių-savanorių, o dar daugiau liko suluošintų. Mes prisimename Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje nepriklausomybės karių invalidų eiseną vėliavos pakėlimui ir nuleidimui. Trumpas buvo Vasario 16-osios valstybės amžius, bet kiek daug buvo padaryta. Tauta išmoko skaityti ir rašyti, didžiuotis savo kilme ir garbe. Pradėjo veikti gimnazijos, įsteigtas universitetas ir kitos aukštosios mokyklos. Lietuva turėjo daugybę laikraščių, žurnalų ir knygų. Dauguma lietuvių, baigę aukštąjį mokslą tėvynėje, mokėsi užsienio universitetuose. Beveik iš nieko buvo atstatytas žemės ūkis. Bekonais maitinome Angliją, pagal eksportą buvome pirmi po Lenkijos (o dabar savos mėsos turime tik 60 proc., kitą dalį įsivežame). Žaidėme krepšinį ir 1937–1938 metais Europoje laimėjome pirmąją vietą. Kaip dvasinės ir fizinės pažangos įrodymas būdavo šeštadieniais ir sekmadieniais per Lietuvos kaimus skambėjusi daina, o bažnyčiose – giesmė. Kas iš mūsų vyresniųjų neatsimena turiningų gegužinių ir birželinių pamaldų. Šeštadieniais moterys plovė su kreida langus, o ant jų statė žydinčias pelargonijas. Tokie beveik jau pamiršti faktai kalba apie prieškario ūkininkų dvasios džiaugsmus. Kriminalinių nusikaltimų beveik nebuvo ir keletas kalėjimų buvo tušti (juose sėdėjo tik keletas komunistų, siekusių griauti naują Lietuvos Respubliką). Per trumpą laiką Lietuva atsistojo ant kojų. Išlaikė tvirtą litą, sukūrė gražią kariuomenę. 1937 metais Lietuva išmokėjo visas valstybės skolas ir paliko sukaupusi daug aukso Švedijoje, JAV ir Prancūzijoje. Neturėdami modernios technikos, gyvenome pagal Dekalogą, buvome dori ir darbštūs.

Bet tai buvo labai trumpas laisvės laikotarpis. 1939 metais Stalino ir Hitlerio vadovaujami totalitariniai režimai pasidalino Rytų Europos žemėlapį ir tautas. Taip 1940 m. birželio 15 dieną bolševikų tankai okupavo Lietuvą.

Dabar Lietuva turi daugiau kaip 30 milijardų litų skolų, o artimiausiu metu ruošiasi skolintis dar 6 milijardus. Mes pasirengę tapti kažkokia maža tautele, kurią paskui vėl kas nors „išvaduos“ iš kapitalistų jungo. Bet mes tikime, kad Dievas šito neleis vardan sudėtų aukų: 22000 partizanų, daugelio Laisvės kovotojų ir visų gausingų tremtinių. Neoficialiai sakoma, kad Lietuva neteko kas trečio žmogaus. Lietuvos jaunimas, išauklėtas geroje tautinėje ir religinėje dvasioje, nepasidavė okupantų įgeidžiams sukruvinta raudona vėliava užkariauti sovietams Europos. Susikūrę partizanų daliniai kovėsi dešimt metų už laisvę, už tėvų žemę. Ilgas okupacijos laikas, duonos stoka – prisiminkime tą kruviną kolchozų kūrimo metą, kai už darbo dieną mokėjo po 100 g prastų grūdų. Niekas nerėmė ilgos ir tragiškos mūsų pasipriešinimo kovos. Išsekinti ligų, patyrę išdavysčių, patirdami duonos ir šovinių stoką, nukraujavę nuo dešimtmetį besitęsusio karo partizanai buvo priversti nutraukti tragiškai didingą laisvės kovą. Ir jeigu šiandien mes turime laisvę, tai tik dėka gausaus partizanų kraujo, pralieto už Lietuvos nepriklausomybę.

Tačiau net ir iškovojus nepriklausomybę iškyla naujos grėsmės. Dabar, galima sakyti, prasideda naujoji dvasinė okupacija. Neseniai „Lietuvos rytas“ begėdiškai apšmeižė mūsų kardinolą A. J. Bačkį, pasaulinę katalikų organizaciją „Opus Dei“. Kai pasaulio krikščionys siuntė vaistus ir rūbus į Lietuvą, kairioji spauda (bolševikai) tylėjo, o dabar tuos gerus žmones, kaip ir pačią „Opus Dei“ organizaciją, drabsto purvais. Mes šito pakęsti negalime ir sakome: nepatinka Lietuvoje, važiuokit ten, kur jau seniai įgyvendintas „rojus žemėje“. Ir dabar dar mums padeda daugelis krikščioniškų tautų. Kiek daug Europa duoda paramos. Gaila, ne visuomet mūsiškiai sąžiningai padalina tą paramą, o kartais ir patys išgrobsto. Verta prisiminti, kad ir mes patys, vos atstatę Respubliką, materialiai padėjom Peterburgui, Moldovai, kitoms tautoms, besivadavusioms iš komunizmo jungo. Sakykite, ar komunistai kam nors padėjo ir kurioms valstybėms padėjo? Jei ir padėdavo, tai tik siekdami užkariauti. Ir mes patys dėl savo praeities esame dalinai kalti. Per 20 metų nepastatėme Laisvės paminklo Vilniuje. Štai bolševikai sušaudė 16 Lietuvos ministrų, devynis generolus ir majoro V. Bulvičiaus aštuonis bendražygius, tačiau apie tų aukų atminimą net neužsimenama. Ar toks užmiršimas nėra nusikaltimas prieš lietuvių tautą?

O štai dabar apie vieną tragišką reikalą, sutrikdžiusį mums gražiai paminėti Vasario 16-ąją. Tos dienos ryte, apie 10 valandą, kai Lietuvos televizijos pranešėjas pradėjo kalbėti apie šventę, staiga ekrano apačioje pasirodė bėganti eilutė: „Mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Gali keistis programa“. Po 15 minučių per valstybinę televiziją prasidėjo programa apie mirusį poetą. Ir taip visą dieną su mažomis pertraukomis: per pamaldas Katedroje, prie Signatarų namų ir prie Krašto apsaugos ministerijos. Tarkim, jei tą dieną būtų miręs Maironis ar Brazdžionis, diktorius būtų pasakęs: „Mirė mūsų brangus poetas, minėjimas bus rytoj, o laidotuvės – poryt“, bet nutraukti tokią svarbią šventę net ir dėl tokio nusipelniusio žmogaus būtų niekam neatėję į galvą. Kiekvienas normalus protaujantis lietuvis supranta, kad Vasario 16-oji yra svarbesnė už bet kokio žmogaus mirtį. Kas savavališkai nutraukė Vasario 16-osios programą, padarė didelį ir sunkų nusižengimą, paniekino tūkstančius aukų ir visus gyvus patriotus? Kur mūsų valdžia, Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumas? Žmonės įsitikinę, kad kitais metais vietoj Vasario 16-osios iškilmių bus minimos tik J. Marcinkevičiaus mirimo pirmosios metinės. Ar ne tragedija, jeigu būtų pamirštama ar net ignoruojama didelė valstybinė ir tautinė šventė?

Laisvoje Lietuvoje tauta negali atšvęsti Vasario 16-osios! Kaip žuvusių, nužudytų ir gyvųjų partizanų kapelionas, visų Laisvės kovotojų vardu prašau Generalinę prokuratūrą viešai paskelbti visų nusikaltusiųjų, paniekinusių šią didingą šventę, pavardes. Taip pat prašau leisti Laisvės kovotojams svarbiais Lietuvos istorijos momentais pasisakyti per radiją ir spaudą. Tokią teisę mes nusipelnėme savo gyvybės ir kraujo auka.

Pasaulio lietuviai, padėkite mums. Kuomet mes buvome bolševikų žudomi, kada masiškai buvo vežami žmonės į Sibirą, tada jūs vieni kovojote už Lietuvą. Dabar mums gėda prisipažinti, kad mes esame taip sužaloti, kad nepajėgiame kovoti už Tėvynę ir save.

Lietuvos patriotai Tėvynėje! Įsigilinkite į šį mano atsišaukimą, pakelkite balsą ir netylėkite, nes šiuo atveju tylėjimas prilygsta nusikaltimui. Pagalvokite, kad mūsų visų laukia istorijos ir Dievo teismas. Apsileidusiems katalikams tas teismas bus dar skaudesnis.

Pagarbiai

Lietuvos partizanų kapelionas
mons. Alfonsas SVARINSKAS,
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Žvaigždės ordinų kavalierius

Kada per valstybines ir tautines šventes Lietuvoje laisvai melsimės, dainuosime ir džiaugsimės?

Šiemet 21-ąjį kartą šventėme Kovo 11-ąją. Plazda miestuose trispalvės, bet liūdna, kad per tą laiką išmokome nedaug.

Iškilmingame Seimo posėdyje beveik pusė parlamentarų kėdžių tuščios – tautos išrinktieji demonstruoja nepagarbą Seimui ir Lietuvai. Iškilmių metu kiekvienas deputatas turėjo sėdėti savo vietoje. Rytų ir Vakarų žvalgybos stebi šventės eigą ir pranešinėja savo vyriausybėms. Jei Seimo nariai nenori patys dalyvauti šventėje, tegu pasirūpina, kad kas nors užimtų jų kėdes. Jei moka paprašyti draugo ar pažįstamo paspausti mygtuką per balsavimą Seime, tai juo labiau tegu pasirūpina, kad kas užimtų jų vietą salėje. Tokiu metu nebūti Seimo iškilmių salėje – nusikaltimas. Etikos komisija turėtų į tai reaguoti. Beje, nebuvo pilnos ir šoninės salės ložės!

Seimo pirmininkė ponia Irena Degutienė padarė pranešimą, bet ir ji neišvengė klaidų. Perskaitė ilgą sąrašą sveikinamųjų ir tik paskutiniu sakiniu pasakė: „Sveikinu Laisvės kovotojus“. Matyt, daug ką jau pamiršome. O juk jei ne Laisvės kovotojai, pralieję daug kraujo ir atidavę tūkstančius jaunų gyvybių, šios šventės tikrai nebūtų. Gerai kalbėjo Seimo narys Saulius Pečeliūnas , o kovą už mūsų laisvę teisingai apibūdino Laisvės kovotojas Antanas Terleckas.

Po minėjimo buvo iškilmingai pakelta vėliava. Šį renginį reikėtų vadinti vėliavos iškėlimo apeigomis, o ne ceremonija. Gaila, kad į vėliavos pakėlimą susirenka nedaug žmonių, o reikėtų, jog ateitų tūkstančiai. Kiekvienas lietuvis turi jausti pareigą dalyvauti vėliavos pakėlimo apeigose. Paaukoti Tėvynei pusę valandos tikrai nėra daug.

Katedroje pamaldos vyko 13 valandą. Visi tikintieji ir Seimo nariai po iškilmingo minėjimo Seime laisvai galėjo suspėti ateiti į Katedrą ir dalyvauti šv. Mišiose.

Pro Katedrą pražygiavo puikus karinis dalinys, dalyvavęs vėliavos pakėlime. Už jų ėjo žmonės su vėliavomis. Kariuomenė nuėjo sau, o žmonės – į Katedrą. Ir vėl klausimas: kodėl Lietuvos kariai taip elgiasi? Ar kas juos verčia taip elgtis? Į kariuomenę jaunimas ateina iš tikinčių šeimų. Kas davė teisę tikinčiųjų vaikus nukreipti nuo bažnyčios? Pagal daugiau nei prieš dešimt metų pasirašytą susitarimą tarp Lietuvos vyriausybės ir Šventojo Sosto, kiekvienas katalikas karys turi teisę ir pareigą išklausyti šv. Mišias. Taigi, jiems turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti Mišiose – juk iškilmės buvo sekmadienį. O kur buvo kiti kariai katalikai, jei nėra vietos dalinio kapeliono? Jeigu paskaitytume Alfonso Ramanausko-Vanago, kunigo Justino Lelešiaus-Grafo ir kitų partizanų knygas, partizanų maldaknyges, pamatytume – visi jie buvo giliai tikintys žmonės. Per 22 metus lageriuose susitikau tik vieną vadinamąjį bedievį. Religija padėjo kovoti, o kaliniams ir tremtiniams – vargti bei kentėti. Ateizmas – piktas bolševikų ginklas, padėjęs sunaikinti medžiaginius ir dvasinius paminklus. Taigi, šitas kariškių ar kai kurių vadų akibrokštas tebūnie paskutinis. Ateizmas ir toliau lieka mūsų tautos dvasinė liga – vėžys.

Katedroje žmonių nebuvo daug. Kur moksleivija, kur studentija? Juk mokyklų Vilniuje labai daug. Ar negalėjo kiekviena mokykla bent po 100 mokinių atvesti ir parodyti, kas vyksta Lietuvoje ir Katedroje? O, rodos, Vilniuje yra ir katalikiškos mokyklos. Gaila, kad Švietimo ir mokslo ministerija atiduota liberalams. Ko galima iš jų tikėtis?

Su meile prisimenu ano meto Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, kurioje mokėsi apie 2000 mokinių. Turėjome puikų kapelioną Praną Mačį (kurio ir Guzevičius savo „Kalvyje Ignote“ neįstengė apšmeižti, rašydamas apie jį net per septynis puslapius). Kai per valstybines šventes eidavome į bažnyčią, susidarydavo didelė ir ilga eisena. Direktorius ir mokytojai, neturėję auklėjamosios klasės, ėjo priekyje, o paskui – auklėtojai su savo klasėmis, pradedant pirmokais ir baigiant abiturientais. Gimnazija rengdavo ir demonstracijas. Šia gimnazija didžiavosi mokiniai, o žmonės jais gėrėjosi. Jau antrosios okupacijos metais bolševikų kareiviai Krakėse peršovė kapelioną, ir jis išgulėjo lovoje ilgus metus – iki mirties.

Dabar žmonės, ypač dvasios tinginiai, kalba apie šviesią ateitį. Bet jeigu tik kalbėsime, o nesistengsime ugdyti meilės Tėvynei ir Dievui, nieko nelaimėsime. Arba, kaip sako liaudis: jei nesėsim, tai ir nepjausim.

Švenčių metu Katedroje turėjo giedoti pagrindinis choras, tačiau iškilmės vyko tarsi paprastoje rajono bažnyčioje. Ta pačia proga dėkoju TV operatoriams, kurie ir mane pastebėjo per šventę Katedroje tarp publikos.

1998 metais, kai Kaune šventėme Šv. Velykas, tardamasis su Kauno įgulos vadu sakiau, kad į Lietuvos kariuomenę žiūri ir Rytai, ir Vakarai: vieni galvoja, ar mes pakankamai ištižę ir ar jau laikas mus okupuoti, o antri žiūri, ar mes esame pakankamai subrendę ir ar galima su mumis bendrauti. Kauno Įgulos bažnyčioje, lauke ant laiptų, pastatėme altorių, bažnyčia buvo sausakimšai pilna, lauke irgi pilna žmonių. Pulk. S. Madalovas, šaunios Čečėnijos sūnus, vadovavęs Lietuvos kariuomenės Pirmajam pulkui, atsiuntė 300 karių ir jie dviem eilėm apjuosė bažnyčią. Procesijoje dalyvavo tik karininkai, apsivilkę paradinėmis uniformomis su ordinais ir medaliais. Technikos bataliono vadas nešė procesijos kryžių, o karininkai nešė baldakimą. Buvo nešamos vėliavos su dviejų asistentų palyda, o už vėliavų – dalinių vadai su dviem kareiviais. Buvo labai džiugu matyti uoliai šv. Mišiose dalyvaujančius Lietuvos karius. Vaizdas neužmirštamas. Už anuos to meto karius meldžiuosi ir dėkoju už gražų katalikišką jų pavyzdį.

Dieve, globok Lietuvą ir padėk mums išlikti ištikimiems Dievui ir Tėvynei.

Jūsų monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS

© 2011 „XXI amžius“