Kultūros zona

Tas skrendantis paveikslas

Marija MACIJAUSKIENĖ

Pagal B. Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“. Insenizacijos autorė D. Juronytė. „Dar kartą atsigręšiu“ monospektaklis

Aktorė Antanina Mackevičiūtė

Bomaršė „Figaro vedybos“. Grafienė Rozina

S. Šaltenis „Duokiškio baladės“. Pulmonienė

Dar ne taip seniai teatro, kino ir televizijos aktorė Antanina Mackevičiūtė atšventė savo 85-ąjį jubiliejinį gimtadienį. Rašiau Jai į teatrą laišką (galvoju, per iškilmes drauge su kitais perskaitys). Paskui sugalvojau parašyti į spaudą apie Antaniną. Tačiau namuose telefono ragelio nekelia. Teatre direktoriaus referentė man pasakė, kad aktorė griuvo  ir susilaužė raktikaulį, guli Garliavos slaugos ligoninėje.

O dabar ji – jau iškeliavusi pas artimuosius...

Antanina Mackevičiūtė visada išsiskyrė impozantiška išvaizda – ją iš tolo minioje galima buvo pažinti. Elegantiška, judesiai lengvi, tarsi plaukte plaukia... Gal dėl šių savybių režisierius Stasys Motiejūnas Kauno dramos teatre statydamas „Baltaragio malūną“ jai patikėjo Marcelės vaidmenį. O kokia ji buvo Marcelė! Tarsi lakštutė pamiškėj pavakary skardeno jos juokas, kupinas vaikiškai tyro džiaugsmo…

Teatre Antanina sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų: Liza Levo Tolstojaus „Gyvajame lavone“ (1954), Nataša Antono Čechovo „Trijose seseryse“ (1960), Viltė Vinco Krėvės „Šarūne“ (1980), Pradulskienė Augustino Griciaus „Palangoje“ (1982), Angustija Frederiko Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namuose“ (1964). O kur dar vaidmenys kine ir televizijoje...

Ji buvo turtingo gyvenimo asmenybė, atsiskyrusi tarsi vieniša pienė ar radastos žiedas rudeniniam gamtos orkestre, su liūdesio šešėliu didelėse akyse. Buvo labai nepraktiška. Jau po motinos mirties visada Kūčias valgė su Lietuvių literatūros muziejuje dirbusios masinio darbo skyriaus vedėjos Gražinos Pauliukonienės šeima.

Ji mokėdavo artimiems žmonėms suteikti džiaugsmo. Tai liudija ir Antaninos Mackevičiūtės mono spektaklis pagal Birutės Pūkelevičiūtės kūrybą „Dar kartą atsigręšiu...“ (1996, režisierė Danutė Juronytė).

Rašant nejučia atplaukia Antaninos Mackevičiūtės paveikslas.

Buvo 1985-ųjų liepa. Pavakarė. Jau ligoniai grįžta į Elektrėnų reabilitacinės ligoninę Abromiškėse vakarienei ir poilsiui. Iš tolo pamatau Antaniną Mackevičiūtę. Po vakarienės nutarėm dar pasivaikščioti. Tiesa, Antanina gydėsi neurologiniam, aš – kardiologiniame skyriuje, bet abiem reikėjo tyro laukų ir miško oro gurkšnio ir tos iškalbingos ir palaimingos tylos.

Tai jau tą pat vakarą Antanina ir pradėjo pasakoti: „Aš labai gerai pažįstu Lietuvą: per gastroles skersai išilgai išvažinėjom. Pradžioje nebūdavo viešbučių ir mus išskirstydavo po žmones. Pamenu, veždavomės sudedamas lovutes. Paguldo mokyklos ar kitoje salėje visus iki vieno, pailsėt negali. Tąsyk aš vaidinau spektaklyje „Labanakt, Patricija!“ pagrindinį vaidmenį. Aš sakau: „Man reikia išsimiegoti.“ Atbirbė toks su motociklu ir mane išsivežė. Apgyvendino pas kaimo mokytoją. Vaikų daug, darbais apsikrovus. Paguldė mane atskirame kambary, švariam patale. Pavalgydino. Rytą žiūriu – murzini vaikiukai nosytes kaišioja. Motina juos bara: „Ar neduosit miegot!“ O aš sakau: „Nieko, nieko; aš jau nemiegu.“ Kambario kampe buvo papilta spanguolių. Tai išvažiuojant man maišiuką įpylė. Aš ginuosi: „Jūs mažų vaikų turit...“ Jie čia ir prirenka, vis tupi spanguolyne...“

O kartais žmogus visko turi, bet ir vandens gaili. Būna, lūžta sodai, pūva nukritę obuoliai ir kriaušės, o, žiūrėk, už kokias tris kriaušeles ir viso rublio (tai buvo jau pinigas! – M. M.) reikalauja.

A. Mackevičiūtei reikėjo išsipasakoti, išsikalbėti, dūšią atverti, nes dienų dienas siela slėpėsi nuo kasdienybės pavydo, nuo įkyrių smalsautojų: „Kai mano tėvas mirė, aš supratau, kaip reikia teatre vaidinti mirtį, kaip tą žinią sutikti. Kai man pranešė, buvo pauzė – didelė pauzė – aš nesuvokiau... Man sako telefonu, o aš galvoju, kaip motinai, kaip broliui pranešti, kaip organizuoti laidotuves... Girdžiu ir negirdžiu. Tėvas buvo mano žvejys. Pradžioje vienas žvejodavo, vėliau ir mudu su broliu imdavo.

Mokiausi Kėdainiuose su J. Jaruševičiaus (Kauno miesto komunistų partijos komiteto sekretorius kultūrai – M. M.) seserimi, ir vis galvodavau, kad čia nepasiliksiu, kad ištrūksiu. Ir su drauge ilgai ginčydavomės. Man prikišdavo, kad aš nevertinu savo kampo. O aš juk buvau gimusi ne Kėdainiuose (Marijanavos dvare, Panevėžio-Velžio valsčiuje – M. M.). Jos tėvukai turėjo čia ir namuką, ir daržiuką, ir ji liko dirbti Kėdainiuose mokytoja. Mane traukė erdvės.

Mūsų klasė kas penkeri metai susirenka. Aš pirmą kartą negalėjau, ir dar kartą. Vestuvės. Gimdymas. Kai nuvykau, žiūriu į klasę ir neatpažįstu. Ir tik tas, kurias dažniau susitikdavau, atpažinau...“

Po minutės: „Pamenu karą. Jį sutikau nustebus – nesupratau, ką tai reiškė. Bet kai sužeidė mamą, kai nušovė čia vieną, čia kitą kaimyną, – atsitokėjau.“

Mudvi tą liepos mėnesį sujungė ligos, sutapdavo ir kai kurios procedūros... Važinėjomės vandens dviračiu (kraujagyslių sistemos drenažas) prie Elektrėnų klinikos Abromiškėse esančiame ežere ir kalbėjomės – apie pašaukimą, gyvenimo prasmę, kūrėjo gyvenimą ir realybę, apie meilę gimtinei...

Pavakare Antanina supažindino mane su moterim, sutraiškyta katastrofoje. Neseniai ji nevaldė kojų ir rankų, o dabar jau vaikšto, valdo abi rankas, turi pilną protą, tik žmonės akyse dvejinasi. Ji turinti stiprų biolauką. Svajojo studijuoti dainavimą, bet susirgo balso stygų uždegimu ir neteko balso, po katastrofos negali abiem rankom groti fortepijonu.

Supratau ir mačiau, kaip Antanina Mackevičiūtė per naujas pažintis, stebėdama žmones, supančią gamtą renka medžiagą savo būsimiems vaidmenims. Tai sugalvojau padėti jai šį emocinį ir gyvenimišką bagažą papildyti nauja patirtimi.

Turėdavau apkabinėta visokiais davikliais (širdies darbui sekti) vaikščioti po mišką ir aplinkinius kaimus. Jau pažinojau kaimo giedotoją, puikią vietos istorijos ir papročių žinovę Anelę Parulienę, kuri turėjo karvytę ir sklypą žemės... Užsukus visad pavaišindavo pieno puodeliu, ką tik iškeptu apskrabusiu kugeliu ar skanių skaniausia jos pačios kepta juoda rugine duona (kartais ir su bulvių priemaiša).

Ji buvo ne tik puiki pasakotoja, bet ir tikras mūsų gimtosios kalbos ir įdomiausių pasakų ir pastebėjimų lobynas. Tai ir nusivedžiau Antaniną Mackevičiūtę čia pasiganyti, pasisvečiuoti ir emocinių turtų pasikrauti. A. Parulienė buvo tikinti moteris, bet jos tikėjimas Dievu eina per ją supančią gamtą, per jos pajautą. Stebiu A. Mackevičiūtę – ji tarsi susidvejina: stebi kalbančią, stebisi, o kita dalis visa tai mato vaizdais, kurie transformuojasi, vienas kitą paryškindami ar papildydami.

Jau mudviejų gydymasis Abromiškėse eina į pabaigą. Mūsų pasivaikščiojimus primena dar vienas Antaninos pasakojimas.

Po skyrybų ji negalėjusi nei valgyti, nei gyventi, todėl atėjusi į klinikas pas dietologinio skyriaus vedėją Aldoną Starkutę ir paprašiusi ją paguldyti į ligoninę. Gydytoja paguldė ją į keturių vietų palatą, kad A. Mackevičiūtė pamatytų skausmą tikrai sunkiai sergančių. Kai išgijo, išeidama atnešė gydytojai rožių, o ši net nedirstelėjo į jas. Aktorė nesuprato kodėl. Vėliau kelis kartus telefonu A. Mackevičiūtė kvietė gydytoją, žadėjo bilietus parūpinti, bet A. Starkutė vis negalėjusi. O po vienos premjeros A. Mackevičiūtė gavo rožių ir raštelį su gydytojos Aldonos Starkutės parašu.

Šitaip Antanina Mackevičiūtė rankiojo nuotraukas, faktus, emocinius pliūpsnius, kurie ir padėdavo scenoje įtaigiai, gyvenimiškai realiai sukurti  paveikslus. O koks glėbys tų vaidmenų: gražuolės, klastingos, stiprios ir aistringos moterys. Dirbo pas režisierių H. Vancevičių, E. Nekrošių, G. Padegimą ir D. Juronytę, vaidino pagrindinius vaidmenis ir televizijos filmuose ir spektakliuose. Netgi Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje 2002-aisiais, režisieriui Gyčiui Padegimui pakvietus, poeto jubiliejui skirtame spektaklyje suvaidino Maironio seserį Marcelę. Tai jos paskutinis darbas.

Aktorė Antanina Mackevičiūtė buvo uždaro būdo, gyveno savo vaidmenų, apmąstymų, regėjimų ir literatūros pasaulyje. Baigus Kėdainiuose gimnaziją, ėmė Kaune studijuoti literatūrą, tačiau nulėmė teatras, scena. Ji baigė Maskvos A. Lunačarskio teatro institutą drauge su kitais garsiais lietuviško GITIS kurso draugais. Tačiau literatūra, ypač lietuvių poetų kūryba, taip ir liko jos didžioji meilė. Skaitė, kur tik pakviesdavo. Ir Lietuvių literatūros muziejuje skaitė Maironį, Eduardą Mieželaitį, Eugenijų Matuzevičių, Alfonsą Bieliauską, Vytautę Žilinskaitę...

Kauno valstybinio dramos teatro archyvo nuotraukos
Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

© 2011 „XXI amžius“