Kultūros zona

naujienų vaivorykštė

J. Miltinio dramos teatre – socialiai aštri premjera

Neringa SIRTAUTIENĖ

Pavasarį Panevėžio J. Miltinio dramos teatras pasitiko nauju premjeriniu pastatymu „Hanana, kelkis ir eik“, parodytu šventinį kovo 11-osios vakarą. Tai spektaklis apie tamsiąją gyvenimo pusę ir neblėstantį žmogaus tikėjimą dvasiniu atgimimu, kurio veiksmas perkeltas į šiandieninės Lietuvos tikrovę. Rolando Augustino A. (Rolando Atkočiūno) režisuota Germano Grekovo pjesės lietuviška versija – socialiai aštri it chirurgo skalpelis, skirta tik suaugusiesiems.

Tragiška kasdienybė palieka viltį tikėjimui

G. Grekovo pjesės veiksmą spektaklio kūrėjai perkėlė į šiandieninės Lietuvos tikrovę, nes aprašyta tragiška šeimos kasdienybė sutampa su šių dienų lietuviško kaimo realijomis. Dramaturgas tęsia ciklą pasakojimų apie gyvenimo posūkius, kurių galima sutikti ir Gorkio, ir Dostojevskio kūryboje. Alkoholizmas, skurdas ir kraujomaiša, emocinė ir fizinė prievarta, apie kurią kalbama spektaklyje, šiandien, deja, yra akivaizdi skausminga tiek posovietinė, tiek naujoji kapitalistinė tikrovė. Tačiau pasakodami istoriją apie žmones, atsidūrusius kone ant susinaikinimo ribos, kūrėjai siekė parodyti juose išlikusią emocinę šilumą, atjautą ir žmogiškumą. Todėl tragiškos buitinės scenos neretai atrodo tragikomiškai, o pats spektaklis lieka atviras vilčiai ir tikėjimui dvasiniu atgimimu.

Pjesės autorius G. Grekovas (gimęs 1972 m.) – geriausių Rusijos teatro scenaristų konkurso diplomantas, Uralo, Sibiro ir Tolimųjų Rytų šiuolaikinės dramaturgijos konkurso laureatas. Dramaturgas fotografuoja, domisi dizainu ir laiko save „grynakrauju“ postmodernistu. Maskvos festivalyje „Naujoji drama“ gavo specialų konkurso „Veikiantieji asmenys“ prizą „Už šiuolaikinę politinę pjesę“. 2006-aisiais tapo šio konkurso laureatu. Maskvoje pastatyta jo pjesė „Maizingeris“, 2010 m. Liepojos teatre – „Hanana“.

Dramaturgas G. Grekovas tikina, kad jo pjesės yra reakcija į supančią kultūrą. „Man toji kultūra nepatinka. Man nepatinka jos herojai ir skleidėjai. Jos poveikis silpnas, joje maža ironijos, žaidimo ir provokacijų. Ji skirta vidutinybėms. Joje nėra vietos sukrėtimams. Ją kuria vartotojai vartotojams. Aš bandau sukurti savitą kultūrinę terpę, ir kai kas man pavyksta. Mano principas labai paprastas: visa, ką suvokiu, stengiuosi paversti absurdu. Sustoju ten, kur absurdas virsta chaosu, o šis man padeda pereiti prie kito turinio. Timotis Liri tai pavadino „chaoso dizainu“. Didžiųjų „tūsų“ ir masinių idėjų laikai baigėsi. Šiandien esi akis į akį su chaosu. Tik tu pats gali iš jo atsikovoti erdvės ir kurti joje savo kultūrą. O tai įdomu“, – sakė G. Grekovas.

Ryški kūrybinė komanda

Panevėžio J. Miltinio dramos teatre pastatyto spektaklio kūrybinė komanda – tarptautinė, ryški, patyrusi, galinti pasigirti įvairių festivalių ir konkursų prizais bei apdovanojimais.  Scenografiją dviejų dalių spektakliui sukūrė Rygos dailės teatro meno vadovas, dailininkas Martinšas Vilkarsis. Spektaklyje vaidina kviestinė aktorė Inesa Paliulytė, panevėžiečiai Vidmantas Fijalkauskas, Algirdas Paulavičius, Vytautas Kupšys, Lolita Martinonytė, Donatas Kalkauskas, Rimantas Teresas, Eleonora Koriznaitė, Ligita Kondrotaitė.

Tamsiausio tunelio gale – dvasinio atgimimo spindulys  

Spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ vaidina Kauno valstybiniame dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė.

Apie pjesę ir pagrindinį Liudos Hananos vaidmenį naujausiame panevėžiečių spektaklyje Inesa sako: „Pjesė sukrečianti, ne literatūrinė, o veiksminė – prasminė. Aktoriui tai labai svarbu. Aš – veikiu, o ne kalbu. Tokia scenoje dar nebuvau, nebuvau tamsi, kieta, pilvo lygmens moteris... Liuda Hanana – man yra terra incognita, todėl įdomu, neįprasta ir džiaugsminga. Tapti tuo, kuo nesi, t. y. būti  atvirkščia personažo puse, pasinerti į absoliučiai svetimo personažo pasaulį man visada – Everestas... Arba įkopsiu, arba ne. Kopti su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu yra įdomu, rizikinga ir paradoksalu. „Hanana“ – stebuklas, kuriuo niekas netiki. Egzistuoti tokioj tamsybėj ir staiga nušvisti, suvokti, intuityviai apčiuopti, kad be sotinimosi, dauginimosi yra šviesa, tikėjimas, apsivalymas, nuolankumas, kaltės ir bausmės suvokimas. Visa tai nėra lengva, todėl kartoju sau: „Kelkis ir eik, tikėk“.

Panevėžys

© 2011 „XXI amžius“