Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Paminėjo 1831-ųjų sukilimą

Tatjana SUPRUNOVIČ

Renginio dalyviai Signatarų namuose

Kovo 25 dieną Vilniuje, Signatarų namuose, įvyko 1831-ųjų metų sukilimo 180-ųjų metinių paminėjimas, kurį inicijavo Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, istorijos mokslų magistras, bajoras Žilvinas Radavičius ir Jungtinių Tautų Organizacijos Lietuvos asociacijos direktorė, bajoraitė Jūratė Landsbergytė.

Minėjimo pirmojoje dalyje susirinkusieji buvo susipažindinti su Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus (1851–1927), Petro Klimo (1891–1969)  ir kt. biografijomis, pamatė daugybę įdomių eksponatų, nuotraukų, politikų asmeninių daiktų ir valstybės apdovanojimų, prisiminė, kokiomis aplinkybėmis  buvo siekiama laisvės. Antroji renginio dalis buvo skirta maloniems pamąstymams, istorinius faktus įkomponuojant į savotišką kultūrinę erdvę. Renginyje nestigo nei istorijos faktų, nei gyvos lietuvių ir rusų kalbomis atliktos muzikos, poezijos, dramos.

Savo įžanginėje kalboje Ž. Radavičius sakė, kad renginiu Signatarų namuose buvo siekta supažindinti žmones su Lietuvos nepriklausomybės kovomis 1918 ir 1831 metais, kad būtų galima palyginti laisvės kovų strategiją. Esą tai padidina istorijos žinių lygį ir skatina pilietiškumą...

1831 metų sukilimas prasidėjo 1830 m. lapkričio 29 dieną Lenkijoje, nes tiek pastarosios šalies, tiek Lietuvos šviesuomenę veikė tuometinės Europos politiniai įvykiai. Lenkijoje kilo nepasitenkinimas 1815 metų konstitucijos ribojimu, Rusijos valdžios ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją ir carizmo politika apskritai. Buvo siekiama atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę, kurią 1772, 1793 ir 1795 m. pasidalino Prūsija, Austrija ir Rusija.

Sukilimas prasidėjo 1831 m. kovo 26 dieną Raseinių apskrityje. Balandžio mėnesį sukilėliai užėmė didelę Lietuvos dalį, tačiau savo pozicijas prarado po nesėkmingų balandžio 17–24 dienos kovų dėl Vilniaus su gavusia pastiprinimą Rusijos kariuomene.  Sukilimo pasekmės Lietuvai buvo liūdnos: 1832 metais caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą, daugelis sukilėlių neteko dvarų ir buvo ištremti į Sibirą, Katalikų Bažnyčia neteko dalies vienuolynų ir kito nekilnojamojo turto...

Jūratei Landsbergytei sugrojus Federiko Šopeno „Mazurką“, kalbėjo Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Pasak parlamentarės, mūsų tautos istorija – tai kovų už laisvę, už teisę būti savimi, gyventi savo žemėje, būti laisviems ištisa istorija. Ir XIX amžius yra paženklintas carinės Rusijos priespauda...

Sukilimą pralaimėjome fiziškai daug stipresnei Rusijos kariuomenei, tačiau morališkai atsilaikėme. Laisvės kovos visuomet vyksta dviem frontais: pirmasis frontas yra tiesioginiai susirėmimai, mūšiai, didžiulės netektys. Kitas frontas – ideologinis. Numalšinus 1831 metų sukilimą, buvo vykdoma nutautinimo politika, skaudžiai smogusi Lietuvos kultūriniam gyvenimui: buvo apribota bažnyčios veikla, siekta ištrinti iš atminties Lietuvos vardą, tačiau būtent šiame kontekste atsilaikėme ir carinės Rusijos vykdyta nutautinimo politika davė priešingus rezultatus. XIX a. II pusėje subrendo 1863 metų sukilimas, steigėsi slaptosios daraktorių mokyklėlės, Lietuvoje atsirado unikalus reiškinys – knygnešystė. Visiems šiems dalykams atsirasti reikėjo pilietiškumo, drąsos. Laisvės gynimas – tai didelis patriotizmo aktas. Tam reikia sąmoningo apsisprendimo, tvirtos pozicijos.

Turime žinoti savo istoriją, nes kitaip negalėsime kurti ateities. Esame laisvi, kuriame nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kaip tauta praėjome didžiulius išbandymus: patyrėme tremtis, lagerius, partizaninį karą. Turėjome daug aukų.   Dabar esame  laisvi  spręsti ir rinktis, sakė parlamentarė.

1831 metų sukilimo temą toliau gvildeno Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas Linas Janulevičius.  Pranešėjas apibūdino šį sukilimą kaip svarbų laiptelį link Lietuvos valstybingumo.  L. Janulevičius su pagarba prisiminė didžiuosius sukilėlius, sukilimą palaikiusius Vilniaus universiteto studentus, daugelio kurių likimai buvo tragiški.

Jūratei Landsbergytei fortepijonu sugrojus Mikalojaus Kleopo Oginskio polonezą „Atsisveikinimą su Tėvyne“, literatūrinę ekskursiją po Lietuvą jaunimui pravedė aktorius Tomas Vaisieta. Renginyje dainavo ir Lietuvos rusų bajorų susirinkimo narės Elizavieta Orlova, Lidija Koroliova ir Greta Fedorčenko (Zablockaja).

Pianistas ir kraštotyrininkas Andžejus Pileckis kalbėjo apie grafaitę Emiliją Pliaterytę. Esą daug Pliaterių, kurie dirbo Lietuvai, kaip ir daugelis pokario žmonių patyrė sovietų  genocidą. A. Pileckis asmeniškai palaikė ryšį su artimiausiais Emilijos Pliaterytės giminėmis. 

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, dailininkė ir poetė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė pristatė paveikslus, susijusius su didinga Lietuvos praeitimi.

Vilnius
Vadimo DAŠČINSKO nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“