Kultūros zona

Skaitykla

Dingusio laiko atspindžiai

Šarūnas Šimkevičius

Vasario 16 dieną Alytaus kraštotyros muziejus pažymėjo net dviejų knygų pristatymu. Renginį vedusi muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko nemažai lankytojų. Alytaus kraštotyros muziejus, bendradarbiaudamas su kolekcininkais, išleido puikų senųjų Alytaus atvirukų katalogą. Tokio pobūdžio leidinių dar nėra daug – leidžiami tik pačių garsiausių filokartijos kolekcininkų – Algimanto Miškinio ar Henriko Grinevičiaus – katalogai, o kitų turtai taip ir lieka platesnei visuomenei neprieinami. Pristatydamas katalogą muziejininkas Vilmantas Dunderis teigė, kad tai bene seniausi Alytaus vaizdai, kadangi caro valdžia draudė fotografuoti mieste. Tai iš dalies tiesa, bet gal reikėjo pasakyti, kad caro valdžia nedraudė fotografuoti ateljė. Todėl pas M. Abramavičių miestiečių darytos fotografijos ir laikytinos seniausiomis Alytaus fotografijomis. Dar daugiau – tais laikais fotografijos būdavo klijuojamos ant kartono lakštų. O tie lakštai – irgi spaudos darbai, kitoje pusėje pažymėti spaustuvininko reklama. Todėl tai ne tik seniausios fotografijos, bet ir seniausi Alytaus spaudiniai. Tai – laikmetis, kai Alytus dar buvo Olita. Pavadinimas „Olita“ vokiečių dar buvo vartojamas ir 1941–1944 metais. Beje, ir Olitos atvirukai – taip pat spauda, tik smulkioji. Fotografija buvo paplitusi kitose Dzūkijos vietovėse, išleista ir atvirukų, senesnių nei kataloge aptariami Olitos.

Katalogas pavadintas „Dingusio laiko atspindžiai: Pirmojo pasaulinio karo Alytaus atvirukų katalogas. 1914–1918.“ Išleido Alytaus kraštotyros muziejus, parėmus kultūros rėmimo fondui, sudarė Virginija Buškevičiūtė. Knygą 500 egzempliorių tiražu išspausdino „Petro ofsetas“. Katalogo pagrindu tapo gausi kolekcininko Algimanto Antanevičiaus surinktų atvirukų kolekcija bei Alytaus kraštotyros muziejaus filokartijos rinkinyje saugomi atvirukai. Naudotasi ir Rimo Paškausko, Petro Kaminsko, Česlovo Galkaus, Gintaros Viskantės bei kitų kolekcininkų rinkiniais. Rengiant medžiagą bendrauta ir su kitais kolekcininkais bei archyvais ir muziejais. Iš viso aptikta 66 atvirukai su skirtingais miesto vaizdais, bet pilnos kolekcijos sudaryti dar nepavyko, tikėtini papildymai. Senuosius Alytaus miesto vaizdus, įdomią ikonografinę medžiagą vienoje vietoje pateikiantis katalogas puikiai papildo miesto istorijos, kultūros, urbanistikos studijas. Senąją medžiagą iliustruojančios šiuolaikinių vietovių fotografijos leis miesto gyventojams ir svečiams lengviau suprasti, kaip pasikeitė miestas.

Kolekcija prasidėjo nuo knygos

Meilė knygai atėjo iš vaikystės. Didžiausi „kaltininkai“ – tėvai ir lietuvių kalbos mokytojos: Aldona Jurgaitytė ir Milda Zilporytė-Kubilienė, – pasakoja Algimantas Antanevičius. – Beje, abi žemaitės. Vėliau šis ratas plėtėsi. Tėvai, nors ir mažai mokslų krimtę, puikiai suprato spausdinto žodžio svarbą ir skatino jį pažinti. Todėl vos šešerių metukų pradėjęs lankyti mokyklą, jau mokėjau pakenčiamai skaityti. Besimokant trečioje ar ketvirtoje klasėje, dabar jau nebeatsimenu iš kur, mūsų namuose atsirado gerai aptrintos M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ ir V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Tai buvo tie saldainiukai, kurių skonis vėliau lydėjo visą gyvenimą. O jį labai sustiprino puikios mokytojos lituanistės. A. Jurgaitytė lietuvių kalbos mane mokė penktoje–septintoje klasėje. Ji ne tik diegė lietuvių kalbos žinias, bet pastebėjusi mano pomėgį knygai po pamokų vesdavosi į savo kambarėlį mokyklos palėpėje, kur iš asmeninės bibliotekos parinkdavo man knygas. Ir ne bent kokias. Iš jų susipažinau su I. Simonaitytės, A. Venclovos, P. Cvirkos, L. Tolstojaus, Dž. Steinbeko ir kitų klasikų kūriniais. Tokios knygos pokario metais tarp propagandinės-agitacinės lektūros buvo šviesa tunelio gale. Ir dabar prisimenu, kokį gilų įspūdį tada paliko I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“. Aukštesnėse klasėse mokiusi M. Zilporytė-Kubilienė išmokė giliau pažinti perskaitytus kūrinius, jų stipriąsias ir silpnąsias puses, skatino savarankiškai mąstyti, suvokti kūrinio prasmę ir kritiškai vertinti. Tam padėjo ir mokykloje veikęs literatų būrelis, vadovaujamas tos pačios mokytojos. Mūsų klasėje buvo nerašyta taisyklė – į mokyklą atsinešti kas kokią turi prieškario knygą ir keistis paskaityti su klasės draugais. Tas knygas skaitydavome ir parsinešę į namus, ir klasėje pertraukos metu, o ir per pamoką pasikišę po suolo antvožu. Dažniausiai tai būdavo nuotykių knygos: „Vinnetou“, „Ženklas Zoro“, „Raitelis be galvos“ ir kitos, kažkada skirtos jaunimui, o pokario metais išguitos iš visų bibliotekų. Pasitaikydavo ir žinomų autorių bibliotekose nerandamų knygų tokių kaip: A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“, V. Mykolaičio-Putino „Krizė“, V. Krėvės kūriniai. Mokytojai gana tolerantiškai žiūrėjo į šį mūsų pomėgį. Neprisimenu atvejo, kad senoji knyga būtų atimta. Tiesiog kartais perspėdavo, kad pamokos metu skaityti pasislėpus negražu ir liepdavo pasidėti. Turėjau klasės, o vėliau ir suolo draugą, kuris bene dažniausiai atsinešdavo prieškario knygų ir žurnalų. Gražiai sutardavome ir dažnai po pamokų keldavomės per Merkį ir traukdavom į jo namus, kur viename kambaryje buvo kalnas šių gėrybių. Beje, draugas (vėliau rimtas mokslo vyras) turėjo silpnybę – labai mėgo saldainius, todėl aš nugriebęs kokį rublį pirkdavau jam saldainius, o jis man duodavo knygų ir žurnalų. Taip mano namuose atsirado keletas „Židinio“, „Vairo“, „Ateities“ žurnalų, S. Santvaro „Pakalnių debesys“, B. Rutkūno „Nuodėmės“ ir kitos knygos. Tarp jų ypač gilų įspūdį palikusi B. Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“. Kitas šaltinis, iš kurio sėmiausi gaivaus tam metui spausdinto žodžio, buvo mano artimas kaimynas, mažai mokslų krimtęs, bet nepaprastai apsiskaitęs žmogus. Su juo bendravau nuo vaikystės, visą jo gyvenimą. Po Stalino mirties kluone iš po grendymo jis atkasė dvi dideles savo brolio, buvusio policininko, paliktų knygų skrynias. Gaila, nemažai jų buvo nukentėjusios nuo drėgmės ir likusios beveik bevertės. Tačiau buvo ir gerų. Tada susipažinau ne tik su „Policijos“, „Kario“ žurnalų komplektais, bet ir su „Lietuviška enciklopedija“, A. Kučinsko „Kęstučiu“, kitomis geromis prieškario knygomis. Jau bebaigiant vidurinę, labai atsargiai, prašydamas niekam neprasitarti, jis man davė paskaityti pora tomų „Lietuvių archyvo“ (bolševizmo metai), A. Valucko „Kolektyvinė tironija“ ir dar vieną kitą panašios tematikos knygą, vertusią giliai susimąstyti. Savo turimų knygų turtais niekam nesigirdavo. Buvau vienintelis žmogus iki pat Atgimimo, kuriam šiuos lobius patikėdavo be jokių apribojimų. Nuolatinis bendravimas su knyga suformavo tvirtą norą studijuoti lietuvių kalbą. Deja, tuometinio gyvenimo realijos šiam norui nebuvo palankios. Anksti mirus tėvui, motinai su dviem mažamečiais išmokyti bent vieną vaiką buvo nepakeliama našta. Reikėjo ieškoti kelių, kaip greičiau pačiam užsidirbti duoną. Todėl tolesnis mano mokslas susijęs su žemės ūkiu, taip pat mėgiamu dalyku, nors ir žymiai sunkiau derinamu su knyga. Pabaigęs žemės ūkio technikumą gavau darbą, tačiau toli nuo namų ir dar toliau nuo knygų. O po pusmečio – privaloma tarnyba sovietinėje armijoje – toli, toli, prie Japonų jūros, visai svetimame krašte. Bet knyga, nors ir ne lietuviška, nepaliko ir ten. Perskaičiau kone viską, ką buvo galima gauti kariuomenės bibliotekoje, neblogai išmokau rusų kalbą, iš rusiškų vadovėlių pasiruošiau stojimui į aukštąją mokyklą. Po pusketvirtų metų grįžęs į namus įstojau į tuometinę Žemės ūkio akademiją Kaune, kurios neakivaizdinį skyrių sėkmingai baigiau. Gavau pasiūlymą tęsti studijas, tačiau reikėjo gyventi kitaip, nes buvo šeima, du maži vaikai, aibės rūpesčių. Mokslas nutolo, o knygos liko. Tiesa, daug jų išsibarstė per nuolatines kraustynes. Vienos išdalintos, kitos paskolintos ir negrąžintos ar nepersivežtos į naują vietą. Paaugus vaikams, draugų pakalbintas, gal apie 1976-tuosius nuvažiavau į Kauno kolekcininkų klubą. Atsirado naujų draugų, atsirado noras surinkti geriausias prieškario knygas ir palikti vaikams, nes tada neatrodė, kad jos dar kada gali būti išleistos. Rinkimas ilgas ir atkaklus, nes vienetinės knygos buvo labai brangios ir žinomos tik gana siauram ratui žmonių, todėl kartais atsisakydavau būtinesnio pirkinio ir pirkdavau knygą. Tuomet atrodė, kad knyga kaip ir moteris: praleisi progą ir ji gali nepasikartoti. Todėl dabar, kai daugelis mano taip atkakliai ieškotų ir brangiai nupirktų knygų išleistos pakartotinai ar ir tos pačios, senosios, keleriopai mažesne kaina guli Vilniaus kolekcininkų klube ant buvusių Profsąjungų rūmų palangių, vėl pamanau: kur jau čia knygas lyginti su moterimis. Ir visgi tų knygoms paaukotų metų, dienų, o kartais ir naktų nesigailiu. Kiek sutikta šviesių žmonių, kiek daug sužinota, ko tik nepatirta. Per tuos ilgus rinkimo metus mano galas kelio Vilniuje buvo Petras Matkevičius, Kaune – Julius Tamošiūnas. Abu Gulago tremtiniai, abu nepakartojamos asmenybės, deja, abu jau mirę. Petras Matkevičius gyveno M. Šlapelienės namuose, tuometinėje Gorkio gatvėje. Buto koridorius ir kambarys, tiksliau du nedideli kambariukai, nuo grindų iki lubų užkrauti prieškario knygomis. Ir ne bet kokiomis. Tarp knygų, viename iš kambarėlių, siaura geležinė lovelė, stalą atstojusi maža spintelė ir ta apkrauta knygomis. P. Matkevičius dirbo Kauno antikvariate. Iš pradžių priėmė gana santūriai, tačiau po metų, kitų jau pasikalbėdavome gana nuoširdžiai, ruošėsi atvažiuoti pas mane į Alytų. Deja, nesuspėjo. Po jo mirties knygos atiteko Vilniuje gyvenusiems jo giminaičiams, su kuriais dar bendravau gal pora metų. Nemažiau įdomi asmenybė buvo Julius Tamošiūnas. Nors pažįstami kauniečiai sakydavo, jog Julius ne su visais nuoširdus, man to patirti neteko. Kai tik praverdavau jo namų duris, ir dabar atrodo, girdžiu džiaugsmingą šūksnį: „O Algis!“ Ir kalboms, knygų rodymui ir aptarimui nebūdavo galo. Abu šie žmonės praturtino mano žinias apie senąją knygą, o Julius parodė niekur nematytą pedantiškai tvarkingą senosios spaudos kolekciją. Per juos susipažinau su daugeliu šviesių žmonių, kartu praleista daug valandų, būta įvairių susitikimų. Prisimenu kartą su J. Tamošiūnu nusibeldėme į Joniškėlį. Ten jis žinojo buvusį gerą knygyną. Deja, knygų jau beveik neradome. Atsisveikinant šeimininkas pasiūlė nueiti pas kaimynus kitoje gatvės pusėje. Nuėjom. O ten kažkokio mokslo vyro prikrauta pilna spinta tų laikų matematikos, fizikos, chemijos knygų rusų kalba, kurios mus nelabai domino. Atidarė šeimininkas duris ir į kitą kambarį, kurio grindys visiškai grybo suėstos, o ant tų grindų – kelių tokio pat turinio knygų likučiai ir didžiulė senų atvirukų krūva. Gaila, bet tada jie nei Juliaus, nei manęs nesudomino. Nežinojau, kad vėliau jų atkakliai ieškosiu. Tada taip ir grįžome beveik tuščiomis. Buvo ir geresnių susitikimų. Kartą lankantis Vilniaus antikvariate stebėjau, kaip jaunas vyrukas atnešė parduoti keletą knygų. Antikvariatas dalį jų nupirko, o kitas grąžino. Taip atsitiko, kad su tuo vyruku iš antikvariato išėjome beveik kartu. Paprašiau jo parodyti, ko nenupirko antikvariatas. Ir koks buvo mano džiaugsmas, kai tarp tų knygų pamačiau A. Šapokos „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. unijos“ ir dar su autoriaus autografu istorikui Z. Ivinskiui. Tai buvo sėkmingiausias mano ieškotos knygos pirkimas tiems laikams ir tai knygai už labai nedidelę kainą.

„Alytaus rajono piliakalnių takais“

Antroji tą dieną pristatyta knyga vadinasi „Alytaus rajono piliakalnių takais“. Tai – parodos „Mūsų protėvių dvasia“ katalogas. Leidinį parėmė Alytaus rajono savivaldybė ir asociacija Dzūkų kultūros draugė. Renginio metu katalogo sudarytojai Vilma Jenčiulytė ir Artūras Balčiūnas papasakojo apie katalogo rengimą. Kultūros paveldo departamento duomenimis, Lietuvoje saugomi 754 piliakalniai, 19 iš jų yra Alytaus rajone, du – Alytaus mieste. Dar septynios numanomos kalvos neįtrauktos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Alytaus kraštotyros muziejuje parengtos parodos ir katalogo „Mūsų protėvių dvasia“ tikslas – supažindinti su piliakalniais, esančiais Alytaus rajone ir mieste, atkreipti dėmesį ne tik į jų kultūrinį unikalumą, bet ir priminti piliakalnių priežiūros, išsaugojimo bei informacijos sklaidos apie juos būtinybę. Leidinyje pateikiamos visų Alytaus rajono ir miesto piliakalnių fotografijos, legendos, apžvelgiama raida, šiandieninė būklė, archeologinių kasinėjimų medžiaga.

© 2011 „XXI amžius“