Kultūros zona

Atmintis

Kun. Jonas Katelė ir mūsų laikai

Prof. Petras Bielskis

Akad. Algirdas Gaižutis, vyskupas Jonas Kauneckas, doc. dr. Aleksandras Guobys ir prof. Vladas Žulkus

Konferencijos dalyviams studentės atlieka partizanų dainas

Iš kairės: doc. dr. Aleksandras Guobys, akad. Algirdas Gaižutis, prof. Petras Bielskis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas Eligijus Daugnora

Kun. Jonas Katelė (1831–1908)

Šiais metais sukanka 180 metų nuo M. Valančiaus mokinio, švietėjo, slaptų vaidinimų globėjo kun. Jono Katelės (1831–1908) gimimo.

Klaipėdos universitetas drauge su Panevėžio vyskupijos kurija šiuos metus paskyrė kun. J. Katelės atminimui. Pirmasis didelis renginys – respublikinė mokslinė konferencija „Kun. Jonas Katelė ir mūsų laikai“ buvo surengta Klaipėdos universiteto senato freskinėje salėje balandžio 27 dieną. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas kalbėjo: „Pritariu, iš širdies pritariu, kad dabar svarbiau kalbėti ne apie kun. J. Katelės laikus, o apie mūsų laikus“. Vyskupas džiaugėsi aktyviu studentijos dalyvavimu konferencijos darbe. Lituanistų-režisierių grupė sugiedojo keletą retų, graudžių lietuvių pasipriešinimo (partizanų) dainų.

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto literatūros katedra (vedėja prof. dr. Roma Bončkutė) savo veiklos parametrais, jungianti su literatūra įvairias specializacijas, yra unikali mokymo ir mokslo struktūra ne tik Lietuvoje.

Rašto mokymas, filologinis išprusimas nuo neatmenamų laikų glaudžiai siejamas su bendrakultūriniu švietimu. Lietuviškas raštas, eidamas į žmones, būtinai naudojosi viešu dainavimu, slaptu vaidinimu, senąja baltų religija, apeigų ir papročių propagavimu. Etnokultūra ir teatras yra jų kūnas ir kraujas, raiškos ir bendravimo įrankiai.

Visiškai logiška ir išmintinga, kad fakultetas besąlygiškai globoja visuomeninę ir mokslinę veiklą, susietą su tautodaile ir etnine kultūra. Literatūros katedroje veikia Lietuvos klojimo teatrų centras, koordinuojama jų veikla. Tuo gražiau, kad klojimų teatrų suvažiavimai-krivūlės vyksta paeiliui lietuvių literatūros klasikų ir kultūros veikėjų išlikusiose patriarchalinėse sodybose. Tos krivūlės dažniausiai virsta lietuvių etninės kultūros manifestacijomis. Jau kelios kartos pasakoja apie teatrų suvažiavimus Lazdynų Pelėdos dvarelyje Paragiuose arba teatralizuotą ąžuolų giraitės sodinimą Jono Basanavičiaus tėvų ūkelyje Ožkabaliuose, Žemaitės – Bukantėje, Jono Biliūno – Niūronyse, Didžiulienės-Žmonos – Griežionėliuose arba garsieji tautos suvažiavimai Medvėgalio kalne (1999) minint Palangos klojimo vaidinimo šimtmetį. Reikšminga ir tai, kad senuosius klojimo vaidinimus dažniausiai rengdavo ir globodavo parapijų kunigai. Kun. J. Katelės rūpesčiu Panemunėlyje vaidinta jau 1893 metais. Pyragių kaimo Aleknų klojime (Kupiškis) kunigai F. Lialis ir J. Kasperavičius rengė vaidinimus dar 1898 metais. 1905 metais spaudoje randame vaidinimo Betygaloje aprašymą: „ant gražiosios Dubysos kranto buvo atlaikytas lietuvių mylėtojų spektaklis vietinio klebono klojime“. Minimas „visų mylimas ir godotinas kun. Stankūnas“. Seredžiuje (1906 ), Belvederio dvaro mūrinėje daržinėje į vaidinimą susirinko apie 600 žiūrovų, tarp jų buvo ir 15 kunigų. Reikia sutikti, kad kunigai, dalyvaudami visu pulku klojimo spektaklyje, darė įspūdį, kėlė jo prestižą ir skatino kitų veiklą. Kunigai savo pavyzdžiu ir darbu atsistojo klojiminės teatro kultūros judėjimo priekyje. Ši tradicija – iš vyskupo Valančiaus laikų. Dar 1899 metais po Palangos klojimo vaidinimo G. Petkevičaitė-Bitė rašė: „Prie mūsų jaunų užsispyrėlių – kai kam gali labai nuostabu pasirodyti – prisidėjo vyskupas Paliulionis. Be galo simpatinga buvo iš vyskupo pusės tai, kad jis drauge su mumis visus vargus tada gyveno“.

Tokių pavyzdžių pilna visose parapijose. Vėlesniais laikais tų pavyzdžių irgi pakanka. Garsus Tauragnų vikaro Juozo Šnapščio-Margalio teatras (1908), Laukuvos klebono kun. Napalio Butkevičiaus jaujos teatras (1927).

Konferencijos darbe dalyvavo Telšių vyskupo vikaras Klaipėdos kraštui kun. Vilius Viktoravičius, Kristaus Karaliaus parapijos klebonas kun. Virginijus Poškus, Klaipėdos universiteto kapelionas kun.  prof. Arvydas Ramonas ir kiti kunigai.

Daug buvo kalbama apie kunigo paveikslą ir jo visuomeninį reikšmingumą, dvasinį ir socialinį svorį lietuvių kultūroje. Pirmąjį kunigą savo raštuose su meile mini M. Valančius: „Karaliui liepiant, lenkų kareiviai tuojau pradėjo kirsti šventus miškus, altorius griauti, stabus dievų vartalioti ir naikinti. Išgirdę, kas dedasi, artimose sodose gyvenantys žmonės bruzdėjo ant aukų kalno. Visa tai regėdamas, aukščiausias kunigas stabmeldžių verkdamas apleido savą kiemą ir pasislėpė tarp žmonių mylimųjų“ (M. Valančius). Lietuvių kunigo ir mylimųjų žmonių santykis išliko ir visais vėlesniais amžiais. Lietuvoje kunigas niekada nebuvo tik dvasininkas, tuo labiau šventikas. Jis visada buvo bendruomenės vadas. Pradedant  kun. M. Giedraičio vyskupu skyrimo žemaičiams byla (1576), kur pirmą kartą lietuvių kalba tarptautiniu mastu tapo juridiniu ir moraliniu argumentu, jo visiems laikams iškeltu priesaku „Dievui ir tėvynei“, pirmo lietuvių kardinolo Jurgio Radvilos tautine veikla, visa vyskupo Valančiaus epocha, Kauno ir Seinų kunigų seminarijų nuopelnais lietuvių kalbai ir raštijai, lyderiavimu visų pasipriešinimų metais (vyskupai V. Borisevičius, M. Reinys, J. Steponavičius, S. Tamkevičius, J. Kauneckas), kunigais rezistentais ir baigiant mūsų laikais apsuptame Seime drauge su gynėjais mirties laukiančiu kunigu Robertu Grigu yra aukšta ir dvasinga.

Dar vyskupas M. Valančius juokaudamas yra sakęs, kad kromelis be žydo, jomarkas be čigono, o žmonių subuvimas be kunigo kaip putra be druskos. Todėl ir dabarties kunigui nedera apsiriboti tik „altoriumi ir brevijoriumi“ kaip tą atkakliai norėjo įpiršti karingieji ateistai.

Kun. J. Katelės atminimą savo dalyvavimu pagerbė akademikas Algirdas Gaižutis. Moksliniame pranešime „Kun. Jonas Katelė kaip švietėjas ir tautos ugdytojas“ jis akcentavo asmenybės įtaką tautos ugdymui, jos daugiabriauniškumą. Raštinga bendruomenė ir lietuvių kalba buvo svarbiausias Katelės tikslas ir prasmė.

Lietuvos teatro sąjungai atstovavo teatro istorikas doc. dr. Aleksandras Guobys. Savo pranešime „Lietuvių teatro istorijos pradmenys“ jis aptarė kun. J. Katelės teatrinės veiklos raiškos savitumą ir atramą lietuvių teatro istorijai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas Eligijus Daugnora analizavo Vaižganto ir kun. J. Katelės ryšius, Vaižganto požiūrį į dramą ir jos atlikimą, dramaturgijos pamokas.

Pranešimą „Kun. J. Katelės kultūrinės pamokos“ parengė doc. dr. Marijus Šidlauskas. Įdomių įžvalgų apie kun. J. Katelės teatrinę pedagogiką paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė teatrologijos magistrė Jūratė Grigaitienė. Konferencijos tematiką savitai papildė teatrologijos magistrantai ir magistrai – J. Kazlauskienė, S. Kancevičius, R. Stankevičiūtė, I. Šviesaitė, R. Kasperavičiūtė, S. Skiriūtė, N. Jačėnienė, S. Burneikaitė ir kt.

Kun. Jono Katelės tautinio žygdarbio ir jo asmenybės iškėlimas yra labai svarbus dabarčiai, padeda nuvalyti ilgų vergovės ir ateizmo metų sugulusias apnašas, iš naujo patikrinti vertybes ir nusistatyti visuomenės raidos prioritetus. Gerai, kad prie didelių dalykų nuolat sugrįžtama.

Antra kun. J. Katelės pagerbimo šventė vyks gegužės 27–29 dienomis Panemunėlyje. Į savo 23 krivūlę suvažiuos seniausi atstovai Lietuvos klojimo teatrai iš Viešintų, Punsko, Telšių, Skapiškio, Rokiškio, Agluonėnų, Jurbarko ir Klaipėdos universiteto. Geriausias teatras bus apdovanotas tik šiais metais įsteigtu kun. Jono Katelės ženklu ir premija. Lėšas skiria Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Panevėžio vyskupija, Laukuvos seniūnija (Šilalės r.) ir Rokiškio rajono savivaldybė. Organizaciniam komitetui vadovauja Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, jo sudėtyje – garbūs mūsų kultūros žmonės: akademikas Algirdas Gaižutis (Vilniaus edukacinio universiteto rektorius), Aldona Ruseckaitė (Kauno Maironio muziejaus direktorė), doc. dr. Aleksandras Guobys (Lietuvos teatro sąjunga), prof. dr. Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas, dekanas), Eligijus Daugnora (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Vidmantas Kanopa (Rokiškio rajono meras), prof. dr. Petras Bielskis (renginio kuratorius).

Dvi dienas Nemunėlio dešiniajame krante miestelio žmonės ir svečiai pagerbs didįjį lietuvį, o trečiąją dieną, sekmadienį, bus atlaidai ir švenčiamas kanauninko Jono Katelės statytos Šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmetis. Vyskupas Jonas Kauneckas, garsaus jubiliato garbei išleistame bukletėlyje rašo: „Aukso raidėmis į Lietuvos istoriją įrašyta Panemunėlio parapija. Už tai turime iki žemės lenktis kunigui J. Katelei ir vis minėti, minėti jį.“

Klaipėda

© 2011 „XXI amžius“