Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Benediktas XVI: religijos laisvė yra prigimtinė teisė

Mindaugas BUIKA

Socialinių mokslų ekspertų vertinimas

Taip jau sutapo, kad šiemetinė Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pavasario sesija vyko per jos įkūrėjo palaimintojo Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmes. Nuo balandžio 29 iki gegužės 3 dienos vykusiame susitikime buvo gera proga prisiminti Palaimintojo indėlį į Bažnyčios socialinio mokymo vystymą, kurio kulminacija ir galima laikyti minėtos Vatikano institucijos įsteigimą. 1994 metais įkurta Popiežiškoji socialinių mokslų akademija, kuriai priklauso žymus teisės, politikos, sociologijos, ekonomikos ir teologijos sričių ekspertai, įvairiais atžvilgiais svarsto visuomeninius reiškinius pasaulyje, taip vertingomis rekomendacijomis prisidėdami prie Bažnyčios bendrojo gėrio ir taikos skatinimo pastangų.

Pastarojoje sesijoje akademikai buvo sutelkę dėmesį į temos „Religijos laisvė visuotinių teisių kontekste ir įvairovėje“ nagrinėjimą. Dabar tai aktualus klausimas, ypač žinant, kad padažnėję tarptautiniai bei pilietiniai konfliktai neretai turi ir religinio nepakantumo pobūdį. Ypač žinomas krikščionių diskriminavimas netgi iki žiauraus persekiojimo komunistų valdomose, musulmonų daugumos bei radikaliai sekuliarizuotose Vakarų visuomenėse, nors daugumoje tų šalių viešai ir pripažįstamas religijos laisvės principas, kurio neigti dabar tiesiog neįmanoma. Savo laiške į Romą susirinkusiems Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariams popiežius Benediktas XVI apžvelgė šios žmogaus teisės istorinę pripažinimo eigą bei filosofinį supratimą, kartu padėkodamas už Bažnyčiai svarbios temos aptarimą.

Jis priminė, kad religijos laisvės principas turi gilias ištakas krikščioniškoje kultūroje, kurios pagrindu ši teisė buvo įtvirtinta šalių konstitucijose bei įstatymuose. Tarptautinė bendruomenė, matydama religijos laisvės sistemingus pažeidinėjimus bei suvaržymus valdant praėjusio XX amžiaus ateistine ideologija paremtiems režimams (reikia tik prisiminti tikinčiųjų persekiojimą buvusioje sovietų imperijoje), šią teisę įtvirtino Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Dabar iškilo naujos ideologinės nuostatos, kurios trukdo laisvai religinei saviraiškai, todėl viešo tikėjimo išpažinimo garantavimo iššūkis vėl tapo aktualus mūsų dienoms, pažymėjo laiške Šventasis Tėvas.

Gebėjimas ir įpareigojimas siekti tiesos

Jis priminė, kad į pačią žmogiškąją prigimtį yra įrašyta tiesos ir prasmės paieška, kuri neatskiriamai susieta su atvirumu transcedencijai. „Savąja prigimtimi mes esame skatinami kelti didžiąją reikšmę mūsų egzistencijai turinčius klausimus ir bandyti į juos atsakyti“, – aiškino Benediktas XVI. Jis nurodė, kad pačią „religijos laisvės“ („libertas religionis“) sampratą suformulavo II ir III amžiaus sandūroje gyvenęs senovės krikščionių filosofas ir teologas Tertulijonas, kuris savo „Apologetikos knygoje“ pabrėžė, kad pati religijos esmė reikalauja laisvės jos išpažinime. Dievas sukūrė žmogų, gebantį laisvai pasirinkti tiesą ir atsiliepti į Kūrėjo kvietimą, kurio Jis laukia. Taigi, „teisė į religijos laisvę turi būti priimta kaip įgimta kiekvieno žmogiškojo asmens fundamentaliam orumui ir susieta su žmogaus širdies įgimtu atvirumu Dievui“, – pabrėžė Popiežius.

Jis atkreipė dėmesį, kad Vatikano II Susirinkimas (1962–1965), kuris buvo jautrus naujoms tendencijoms kultūroje ir visuomenėje, netgi priėmė specialų dokumentą – deklaraciją „Dignitatis Humanae“, skirtą religijos laisvės antropologiniams pagrindams. Kaip tik ten pabrėžiama, kad visi žmonės „savąja prigimtimi yra įpareigoti siekti tiesos, ypač religinės tiesos“, todėl teisė į religijos laisvę turi būti teisiškai įtvirtinta kiekvienoje visuomeninėje santvarkoje tiesiog valstybiniu įstatymu. Antra vertus, kaip kiekviena valstybė turi suverenią teisę skelbti savo įstatymus, taip ir įstatyminės nuostatos dėl religijos gali būti labai skirtingos. Jau pačioje Europoje šiuo atžvilgiu stebima didžiulė įvairovė – nuo valstybinės religijos įtvirtinimo iki radikalaus ir kontroversiško tikėjimo atskyrimo nuo visuomeninio gyvenimo. Štai kodėl kai kuriose šalyse „dėl įvairių motyvų, įskaitant nepasitikėjimą pačia religija“, tikėjimo laisvė viešumoje yra suvaržoma, bandant ją nustumti į privačią sferą.

Nurodęs į šį prieštaravimą, kartais išryškėjantį netgi savąja demokratija besididžiuojančiose Europos valstybėse, Popiežius pabrėžė, kad „Šventasis Sostas nuolat primena būtinumą pripažinti fundamentalią žmogaus teisę į religijos laisvę visose valstybėse ir kviečia jas realiai tai gerbti“. Be abejonės, ypatingas dėmesys čia tenka religinių mažumų teisinei apsaugai (tai ypač aktualu diskriminuojamai krikščionių mažumai islamo pasaulyje), kad jų išpažinėjai jaustųsi pilnateisiais piliečiais ir galėtų taikiai dalyvauti savo šalies politiniame ir socialiniame gyvenime visos tautos naudai. Baigdamas paskatinamąjį kreipimąsi, Benediktas XVI reiškė viltį, kad Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narių naujos įžvalgos šioje svarbioje srityje pasitarnaus Bažnyčios pozicijos išdėstymui, ypač atsižvelgiant į tarptautinių santykių dinamiką ir perspektyvas.

© 2011 „XXI amžius“