Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Balanos ir badmečio gadynė

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Praėjusią savaitę prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad jau laikas mažinti PVM tarifą spaudai. Toks šalies vadovės pareiškimas pagrįstas ir savalaikis. Deja, premjeras A. Kubilius iškart kategoriškai pasakė, kad spauda apie nuolaidas tegul nė nesvajoja, nes PVM negali būti mažinamas. Tokie vyriausybės vadovo pareiškimai yra tiesiog sunkiai suprantami. Lietuvoje gerai laikosi oligarchų valdoma spauda ir tie spaudos leidiniai, kurie iš valstybinių ar pusiau valstybinių fondų gauna didžiulę paramą – po 200–250 tūkstančių litų per metus. Tuo tarpu krikščioniškai spaudai, kaip ir kai kuriems kultūriniams leidiniams, iš tokių fondų negaunantiems jokios paramos arba gaunantiems tik trupinius, išsilaikyti darosi faktiškai neįmanoma ir jie artėja bankroto link. Kai kurie katalikiški leidiniai dėl keleriopo mokesčių padidinimo jau užsidarė. Nuo 2009 metų Lietuvoje įvestas plėšikiškas 21 proc. PVM tarifas spaudai yra didžiausias pasaulyje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kurioje taikomas bendras 19 proc. PVM tarifas, yra daug PVM lengvatų: 2 proc. lengvatinis tarifas yra taikomas spaudai, kultūriniams renginiams ir vaistams, 5,5 proc. PVM tarifas – daugumai maisto produktų, transporto paslaugoms ir knygų leidybai. O Prancūzijos užjūrio departamentuose – Martinikoje, Gvadelupoje ir Rejunjone galioja mažesnis bendras PVM tarifas – tik 8,5 proc., daugumai maisto produktų ir transporto paslaugoms 3 proc. PVM tarifas, o spaudai taikomas nulinis PVM. Prancūzų Gvianoje PVM apskritai netaikomas. Visose pasaulio valstybėse yra PVM lengvatos spaudai – PVM tarifas svyruoja nuo nulinio iki 9 proc. Tad Lietuvos valdžios troškimas „nubausti“ spaudą tiesiog stebina. Premjeras pasiryžęs ir toliau smaugti spaudą, o krikščioniškiems leidiniams tokie didžiuliai mokesčiai jau reiškia neišvengiamą mirties nuosprendį. Įdomu, kas premjerui duoda patarimus smaugti spaudą, taip pat net iki 80 proc. atimti pensijas, nors įvairių produktų kainos ir mokesčiai kyla kaip ant mielių? Panašu, kad tokius „išmintingus“ patarimus duoda „žymieji mokslininkai“ – Laisvosios rinkos instituto ekspertai. Šie veikėjai atvirai gina monopolinio kapitalizmo ryklių interesus, o į daugumos piliečių interesus jiems nusispjauti.

Pastaruoju metu pastebima įdomi tendencija – ministrų, viceministrų, ministrų patarėjų ir kai kurių kitų valdžios veikėjų algos jau auga, nors nuo A. Kubiliaus atėjimo į valdžią dirbtinai sukeltas ekonomikos nuosmukis vis dar išlieka. Toliau veikia ydingi įstatymai, kai aukščiausių pareigybių valdininkai prie atlyginimo gauna ir 20–50 proc. priedus, o išeidami iš tarnybos, net ir dėl nusižengimų, gauna didžiules išeitines kompensacijas, siekiančias šimtus tūkstančių litų. Net ministrų patarėjų mėnesinės pajamos siekia 5200–6300 litų. O kokia kitų – ne tokių privilegijuotų piliečių padėtis? Deja, daugumos Lietuvos piliečių pajamos nekyla. Štai kai kurių aukštųjų mokyklų dėstytojai gauna vos 1000–1200 litų atlyginimus. Kadaise gerus atlyginimus (po 1300–2000 litų) gaudavę vadybininkai dabar gauna žymiai mažesnes pajamas – jų atlyginimai siekia vos 800–1100 litų. Bibliotekų darbuotojų atlyginimai – 700–1000 litų. Maži ir žurnalistų atlyginimai – daugumos jų mėnesio pajamos sudaro nuo 670 iki 1100 litų. Net dalis didžiųjų dienraščių žurnalistų uždirba 1000–1100 litų. O ką kalbėti apie pensininkus, daugumas jų gauna 500–900 litų pensijas. Kai kurie 25 metų darbo stažą turintys pensininkai gauna tik 400–430 litų pensijas. Tad padėtis Lietuvoje dramatiška. Didžiulė socialinė nelygybė kai kuriems gyventojų sluoksniams, ir gana nemažiems, artina badmetį. Tuo tarpu energetikai prabilo apie planus nuo liepos arba rugsėjo kelti elektros kainas. Jau ir šiuo metu elektros kaina – 45 centai už 100 kilovatų – yra gerokai didesnė nei Latvijoje ar Lenkijoje, bet energetikų klanai ir toliau vykdo grobuonišką politiką. Svarstomi įvairūs variantai – kaina už 100 kilovatų gali kilti iki 50, 55 ar 60 centų. Vis daugiau žmonių negali laiku sumokėti už elektrą ir energetikai jiems elektrą atjungia. Taigi vėl grįžta balanos gadynė.

Bandymai kiršinti tautas ar pigių skandalų apie popmuzikos žvaigždučių vestuves, skyrybas ir meilės nuotykius kurstymas skirtas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų. Greta korupcijos, energetikų reketo ir skurdo apraiškų Lietuvoje sparčiai plinta alkoholizmas, narkomanija, lošimų manija ir kitos priklausomybių formos, deja, apie tai mažai kalbama televizijos laidose ir didžiųjų dienraščių puslapiuose. Lošimų manijos plitimas iš dalies susijęs su tuo, kad Lietuvoje bet kur galima steigti kazino ir lošimo namus, ir šios „lošimų arenos“ egzistuoja visuose didesniuose šalies miestuose ir daugelyje rajonų. Tuo tarpu JAV yra leista lošimus organizuoti tik garsiajame Las Vegase. Jau ir Rusijoje įvestos reformos – steigti lošimo namus leidžiama tik keturiose vietovėse. Narkomanija plinta dėl kelių priežasčių: mažos bausmės narkotikų prekeiviams ir nėra rimtos narkomanų gydymo sistemos. Įvairiose šalyse pasigirsta raginimų imtis griežtų priemonių, kurios padėtų pažaboti narkotikų prekeivius ir narkomanijos plitimą. Štai Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkas D. Smirnovas mano, kad reikia imtis priverstinio nenorinčių gydytis narkomanų gydymo, o narkotikų verslo organizatorius įkalinti iki gyvos galvos.

Lietuvoje įsigalėjęs monopolinis kapitalizmas lemia daugelį neigiamų procesų – skurdo ir socialinės nelygybės plitimą, korupciją ir bulvarinės „akropolių kultūros“ plitimą. Monopolinis kapitalizmas žemina žmogaus orumą, skatina išnaudojimą, griauna švietimo ir mokslo bei sveikatos apsaugos sistemas. Mūsų krašte įsigalėjusi monopolinio kapitalizmo sistema atvedė Lietuvą iki aklavietės – jau apie 30 proc. gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos. Skurdas tampa sunkia našta – Lietuvoje daugėja badaujančių žmonių. Nors kai kurie valdžios veikėjai mėgsta pasigirti, kad Lietuvoje egzistuoja teisinė demokratinė valstybė, bet pasaulinė demokratijos indekso lentelė rodo ką kita – Lietuva užima 42 vietą (greta Indijos, kuri yra 41 vietoje, ir Rytų Timoro, užimančio 43 vietą). Greta Lietuvos yra ir tokios egzotiškos valstybės kaip Jamaika (44) ir Panama (46 vieta). Demokratiškiausia pasaulio šalimi pripažinta  Norvegija, o kitos penketuko šalys – Islandija (2), Danija (3), Švedija (4) ir Naujoji Zelandija (5). Iš pokomunistinių šalių aukščiausią vietą užima Čekija (16 vieta), greta Maltos (15) ir JAV (17). Iš Azijos valstybių geriausias pozicijas užima Pietų Korėja (20) ir Japonija (22 vieta). Demokratiškiausios Lotynų Amerikos šalys – Urugvajus (21) ir Kosta Rika (25 vieta). Greta jų – Atlanto vandenyne esanti Mauricijaus valstybė (24 vieta). Prancūzijos filosofas ir psichologas A. Garsija teigia, kad pasaulinė demokratijos indekso lentelė paneigia mitus apie „demokratiškąją“ Europą ir neva gerokai atsilikusius Lotynų Amerikos ir Azijos kraštus. Lotynų Amerikos valstybės – Urugvajus, Čilė ir Kosta Rika bei Azijos šalys – Japonija, Taivanis ir Pietų Korėja demokratijos lygiu lenkia daugelį Europos kraštų. Net Afrikos regionui priskiriama nedidelė Mauricijaus valstybė tiek demokratijos lygiu, tiek neaukšta korupcija smarkiai lenkia korumpuotas oligarchines Europos šalis – Rusiją, Ukrainą, Bulgariją, Makedoniją, Latviją, Lietuvą ir kai kurias kitas.

Visame pasaulyje daug problemų sukelia plintantis globalizmas, o Lietuvoje, Bulgarijoje, Ukrainoje ir kai kuriose kitose Europos valstybėse įsigalėjęs monopolinis kapitalizmas kartu su globalistinių tendencijų plitimu sukuria itin prastą „kokteilį“ – vis labiau plinta skurdas, priespauda ir masinė emigracija. Popiežius Benediktas XVI jau daug kartų pasisakė prieš plintančią globalizaciją ir su ja susijusias įvairias vergijos formas. Štai ir gegužės 14 dieną popiežius Benediktas XVI pareiškė: „Globalizacija kuria naujas vergijos formas, didina skurdą ir priespaudą. Globalizacija gausina vargšų, emigrantų ir engiamųjų skaičių. Be to, globalizacija skatina ir smurtą, moralinį nuosmukį ir vartotojišką kultūrą“.

© 2011 „XXI amžius“