Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Rašytojo išsivadavimas

Rašytojas Mantas Areima

Rašytojas Mantas Areima oficialiai pareiškė išstojąs iš Darbo partijos gretų, nes nusivylė partijos lyderiu ir jo vykdoma politika. M. Areima, patikėjęs charizmatiško lyderio Viktoro Uspaskicho skleidžiamais idealais, įstojo į partijos gretas 2006 metais, grįžęs iš Anglijos, kur prabudo būsimo rašytojo patriotizmas.

Grįžus į Lietuvą gimė pirmasis M. Areimos romanas „Nostalgija“, išleistas 2007 metais, autoriui laimėjus LRS leidyklos pirmosios knygos konkursą. Nuo tada ir prasidėjo M. Areimos rašytojo kelias ir politinė karjera. 2007 metais M. Areima tapo Seimo nario politiniu patikėtiniu. Parlamentinė veikla kurį laiką prislopino rašytojo talentus, nes tuo laikotarpiu jis kandidatavo į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą, vėliau – į LR Seimą. Vėliau jis visas rinkimų intrigas aprašė naujame savo romane „Patriotas“ (2009), kuriame taikliai  ir kritiškai apžvelgė politikos virtuvę, partijos lyderį ir kai kuriuos aktyvistus, norėjusius paversti jauną rašytoją marionete. Po knygos „Patriotas“ pasirodymo rašytojas nuo politikos visiškai atsiribojo ir atsidavė šeimai. Pasibaigus Seimo nario kadencijai, M. Areima nuo 2009 metų aktyviai politinėje veikloje nebedalyvavo. Per tą laikotarpį rašytojas išleido keletą publicistinių-pažintinių knygelių apie Lietuvos įkalinimo įstaigas ir kalinių gyvenimą jose. M. Areima – diplomuotas teisininkas, bet jo gyvenime pirmąją vietą užima kūryba. Jis pasirinko laisvo menininko kelią. 2011 metais autorius pristatė „Patriotišką giesmę“ ir daugiau patriotinių dainuojamosios poezijos kūrinių. Pasirodė nauja M. Areimos knygelė „Kiekvienam lietuviui „Patriotiška giesmė“. Paskui poetas sulaukė pasiūlymo užimti savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo postą, bet jo atsisakė ir nutraukė visus ryšius su partija.

M. Areima suprato, kad jo pašaukimas – rašyti, o ne žaisti politinius žaidimus ar vadovautis sausomis teisės normomis. Nors knyga „Patriotas“ ir turi politinį atspalvį, partija rašytojo niekada nerėmė nei finansiškai, nei morališkai. Priešingai – pasirodžius „Patriotui“ partijos vadovybė M. Areimą ėmė vertinti prieštaringai.

Pasitraukęs iš politikos rašytojas pradėjo naują romaną „Žvėries kailyje“. Jame dar kartą atsiskleidė autoriaus gebėjimas pademonstruoti patirtinės literatūros pranašumą prieš fikciją. Nors daugelis literatūros kritikų primena jaunam rašytojui, kad norint profesionaliai rašyti reikėtų įgyti filologo specialybę, M. Areima mano, kad geriausias universitetas rašytojui – pats gyvenimas. „Kodėl turėčiau rašyti laikydamasis kažkokių taisyklių ar „formato“, primesto man iš šalies? Ir kodėl gali kažkas nuspręsti, kad norintis rašyti turi baigti filologiją ir atitikti išsimokslinimo kriterijų? Širdies neapgausi. Jei žinai savo pašaukimą, tobulėti gali individualiai. Aš neatmetu galimybės kada nors studijuoti lietuvių kalbą, bet jeigu tai man pasirodys nebūtina ir per daug nuobodu, galiu eiti per gyvenimą savo keliu ir be ordino ant krūtinės, žyminčio mano statusą ar nuopelnus. Išsimokslinimas viso labo tik popieriaus lapas, kurio savininkas dažniausiai būna susireikšminęs ir dedasi viską išmanąs. Dievas tėra visagalis, ne literatūros kritikas. Kita vertus, „piktybiniai“ kritikai, norintys kitą nušluoti nuo kelio, patys nepakankamai vertina savo gebėjimus. Tegul atsikrato savo kompleksų, tada patarinėja, iš ko semtis įkvėpimo“, – teigia M. Areima.

M. Areima atėjo į šį pasaulį jau turėdamas menišką sielą. Vaikystėje jis daug piešė, skaitė, lankė muzikos mokyklą. Paauglystėje bandė eiliuoti, rašinėjo... Ir tik sulaukęs 27-erių parašė savo pirmąjį kūrinį. Gyvenimas svetimoje šalyje sužadino norą rašyti, prabudino giliai užslėptą polinkį į menus. Štai sudalyvavęs viename „eilių“ konkurse už savo eilėraščius komisijos vienbalsiai buvo pripažintas „neo Maironiu“.

Kaip teigia M.Areima, jam labiausiai priimtina poezijos priemonė – paprastas žodis su jo kasdiene prasme. M. Areimos rašymo stilius – natūralus, paprastas ir suprantamas. „Kas nori iškasti gilią šaknį, tegul kapstosi „profesoriaus“ memuaruose, o kas nori pažinti gyvenimą tokį, koks jis yra, gali paskaityti ne tik mano kūrinių. Juk nesame visi vienodi, tas pats ir su rašymu“, – šypsosi autorius. Tai viskas dėl to, kad nusimetė politikos naštą? „Gal aš niekada ir nebuvau politiku. Tik žaidžiau politiką... Aišku, galėjau pataikauti ir daryti karjerą, bet aš ne toks žmogus ir ne man tas kelias. Beje, politinė veikla kertasi su mano kūrybine veikla. Iš prigimties esu idealistas, jautrios sielos žmogus, bet tą suvokiau po ilgų klaidžiojimų. Tačiau ateina metas, kada žmogus, save pažinęs, stoja į tikrąjį kelią ir atlieka savo uždavinį. Politika naikina mano asmenybę, todėl metu ją ir būnu vien tuo, kokį mane Dievas sukūrė“, – samprotavo rašytojas M. Areima.

© 2011 „XXI amžius“