Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Liturginės knygos

Vytenis ROŽUKAS

1485 metais Bazelyje išspausdintas „Mišiolas“ ir 1501 metų Lione išleistas kelioninis „Missale ad usum romane ecclesie“, kuriame galima įskaityti lietuviškus rankraštinius įrašus – marginalijas

Spaudos konferencijoje (iš kairės): Violeta Steponaitienė, M. Mažvydo bibliotekos retųjų spaudinių skyriaus vedėja, evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė, stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus ir parodos kuratorė Agnė Zemkajutė

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaryta paroda „Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų konfesijų liturginės knygos“. Parodos atidaryme skambėjo kūriniai iš Sapiegų albumo, velykinės grigališkojo choralo giesmės. Drauge su vargonininke Egle Šeduikyte-Koriene jas atliko „Schola Gregoriana Vilnensis“.

Spaudos konferencijoje dalyvavo Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus, istorikė dr. Irena Vaišvilaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Jolita Steponaitienė, parodos kuratorė Agnė Zemkajutė.

 Seniausi rankraštiniai liturginiai tekstai buvo surašyti ne vėliau kaip VI amžiaus pirmojoje pusėje. Atsiradus spaudai, pradėta spausdinti Mišių knygas. 1474 metais Milane išspausdintas pirmasis lotyniškas mišiolas „Ordo Missalis“, o 1500 metais Venecijoje – Romos Katalikų Bažnyčios giesmynas „Graduale“.

Liturginės knygos, skirtos Dievo garbinimui, buvo ypač puošnios. Bažnytinio paveldo muziejuje drauge eksponuojami ir Rytų apeigų krikščionių (stačiatikių, sentikių, unitų), ir Vakarų apeigų krikščionių (Romos katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų) spaudiniai ir rankraštinės knygos.

Katalikų Mišių knygos – įvairūs mišiolai ir giesmynai. Tarp katalikiškų knygų pirmą kartą eksponuojami du inkunabulai: 1485 metais Bazelyje išspausdintas Bazelio mišiolas ir minėtas 1500 metų Graduale. Lione išleistame Missale ad usum romane ecclesie galima įskaityti lietuviškus rankraštinius įrašus – marginalijas.

Tik Reformacija, kilusi XVI amžiaus viduryje (1547 metais buvo išleistas Martyno Mažvydo Katekizmas), pradėjo organizuotą liturginių knygų leidimą tautinėmis kalbomis.

Rytų apeigų krikščionis Lietuvoje vienija liturginė bažnytinė slavų kalba, vartota nuo IX a. vidurio. Parodoje eksponuojamos knygos priklauso trims konfesijoms: sentikiams, stačiatikiams ir unitams. Sentikystė yra rusų stačiatikių atšaka. Pavyzdžiui, sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais. Unitai pripažino Popiežiaus valdžią, bet pasiliko savo senąsias apeigas ir bažnytinę slavų kalbą. Jų Eucharistija neįmanoma be Naujojo Testamento knygų, Dovydo psalmyno, kasdienio apeigyno, Horologijaus (bažnytinių valandų knygos), šventinės, Bendrosios ir mėnesinių minėjų, Oktoloho, Pasninko ir Verbų triodės, Hirmologijaus, Tipikono (Bažnyčios įstatų) ir kt. knygų.

Parodoje eksponuojama ir viena seniausių Evangelijų (Maskva, 1553?).

Jau pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo šimtmečiais imtos užrašinėti ir apeigų maldos.

Romos antifenariumo knyga, išsklaidyta į tris knygas, iš kurių Mišių giedojimams buvo skirtas gradualas (arba Kantatoriumas). 1614 m. Romoje išspausdintas „Medičių gradualas“. 1808 metais jį pakeitė naujas oficialus Vatikano leidimas.

Lietuvos Konstitucija globoja tradicines religijas – žydų, musulmonų, graikų apeigų katalikų (unitų), sentikių, stačiatikių, liuteronų ir katalikų. Jos visos atsirado LDK laikais.

„Liturginės knygos liudija tradiciškumą, – kalbėjo istorikė dr. Irena Vaišvilaitė. – Iki V amžiaus knygų pagrindas buvo Šventasis Raštas. Vėliau buvo surašomi eucharistijos šventimo tekstai. Čia akivaizdi įvairovė, nes mišiolo šerdis ateina iš Paskutinės vakarienės.“

Parodoje eksponuota Kunigo Mišių knyga, Vyskupo Mišių knyga.

Kun. Vitalijus Mockus yra išvertęs stačiatikių liturgiją į lietuvių kalbą. Jau turime lietuvišką mišiolą. „Slaviškai (ortodoksiškose ar unitų) liturginėse knygose kalba vienija slavų krikščionis. Lietuvoje susikalba rusai, nes meldžiasi rusiškai, – kalbėjo stačiatikių kun. Vitalijus Mockus. – Graikiškos liturginės tradicijos – Šventasis Raštas, Evangelijų knyga (4 knygos), apaštalų knyga yra atskirai, jomis gali naudotis ir pasauliečiai.“

„Pati pamaldų tvarka yra sudėtinga, – kalbėjo evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. – Išpažinčių tvarka – viešoji išpažintis. Visa tai yra kultūriniai niuansai. Iki XIX amžiaus (1825 m.) buvo sujungtos liuteronų-reformatų bažnyčios. Liuteronai – giedanti bažnyčia. Giesmynai buvo viena iš labiausiai sudėvėtų knygų. Žmogus ir bažnyčia turi emocinį ryšį. Giesmynas išmokstamas atmintinai. Jei žmogus toli gyvena, jis gali namuose naudoti Mišių knygą ir paskaityti kaip šeimos galva pamokslus ir apmąstymus. Liuteroniškos tradicijos labai praktiškos. Katalikybėje klesti barokas.“

„Pradėsiu nuo 42 psalmių eilutės, – pasakė parodos kuratorė Agnė Ziemkajutė. – Skirtingos konfesijos turi ant altoriaus liturgines knygas. Egzistuoja Bažnyčių skirtumai, pavyzdžiui, katalikų puošnios knygos sveria 10 kilogramų, o protestantų – nedidelės, kišeninės, su tvirtesniu įrišimu, tai padeda išsaugoti knygas.“

Ypač didelį įspūdį daro 1889 metų mišiolas silpnaregiams.

Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojama ir stebuklingojo Trakų Dievo Motinos paveikslo karūna (Augsburgas, XVIII a. pirmoji pusė) su auksu, emaliu, brangakmeniais, perlais ir bižuterija. Ir tokių eksponatų apsčiai.

Muziejuje paroda veiks iki rugsėjo 17 dienos.

Vilnius
Laimutės Vasiliauskaitės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“