Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Dėl totalaus piliečių sekimo

Prieš porą savaičių netikėtai kilo skandalas dėl Europos Komisijos paskelbtos ataskaitos apie gyventojų sekimą Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Pagal ataskaitą Lietuvoje 2008 metais užfiksuota 85,3 tūkstančio prašymų pateikti saugomus telefonų pokalbių ir su internetiniu bendravimu susijusius duomenis. Europos Sąjungos valstybėse senbuvėse šis skaičius keletą kartų mažesnis. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas spaudos konferencijose bei radijo ir televizijų laidose bandė neigti viešai pasirodžiusią informaciją – neva klaidingai interpretuojant Europos Komisijos ataskaitos duomenis skubama Lietuvą apskelbti totalaus gyventojų sekimo valstybe. A. Anušauskas aiškina, kad europinė duomenų saugojimo direktyva valstybėms ES narėms reikalauja „įpareigoti elektroninių ryšių operatorius saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis“ nuo šešių mėnesių iki dvejų metų sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu. A. Anušauskas įtikinėja, kad „reali statistika skaičiuojant pagal užklausų skaičių konkretiems asmenims, dėl kurių kreiptasi, gali būti iki 15–20 kartų mažesnė“, esą neišspręstas klausimas apie pateikiamos informacijos dubliavimą, kuriuo „rūpinasi Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija“. NSGK vadovas teigė, kad 2009 metais VSD apie mobilaus ryšio naudojimą užklausas darė tik 3500 piliečių atžvilgiu. Pasak A. Anušausko, gali būti saugomi tik tie duomenys, kurių reikia, „norint nustatyti ryšio šaltinį, vietą, datą, laiką ir trukmę, taip pat ryšio tipą ir įrangą bei mobilaus ryšio įrangos buvimo vietą“. Taigi pateikiama statistika neturi nieko bendra su turinio kontrole (telefoninių pokalbių pasiklausymu), t.y. anot A. Anušausko, joks pasiklausymas nevykdomas ir juo labiau tokio pasiklausymo duomenys nėra saugomi. A. Anušauskas aiškina, kad naudojantis saugomais duomenimis yra išaiškinami nusikaltimu įtariami asmenys, netaikant „kitų stebėjimo metodų“, kuriais kišamasi į jų privatų gyvenimą.

Čia jau verta suabejoti A. Anušausko teiginiais: teigdamas, kad pokalbių pasiklausymas nevykdomas, jis neigia akivaizdžią tiesą. Pokalbių pasiklausymas, šalia duomenų iš mobilaus telefono kaupimo, kai sužinoma sekamo asmens ryšio šaltinis, vieta, data, laikas, trukmė bei mobilaus ryšio įrangos buvimo vieta (mobilus telefonas jau tampa sekimo ir pasiklausymo priemone, vadinamąja „blake“), taip pat „kiti būdai“, tampa neatsiejama Lietuvos slaptųjų tarnybų darbo dalimi. Neseniai kalbėdamas per radiją A. Anušauskas prasitarė, kad klausytis esą nė nereikia, nes „yra daugybė kitų būdų, kuriais galima gauti tą pačią informaciją“. Taip jis pripažino, kad egzistuoja ir, be abejo, prieš Lietuvos piliečius naudojami „daugybė kitų būdų“. Savaime suprantama, NSGK vadovo paminėtų (bet neįvardytų) „kitų būdų“ panaudojimas prieš Lietuvos piliečius yra neteisėtas ir net nusikalstamas. Tai reiškia, kad tie „kiti būdai“ plačiai naudojami „informacijai gauti“. Tik klausimas, kokiai? A. Anušauskas teigia, kad jo išvardytais būdais sekami tik nusikaltėliai. Tačiau nepaneigiami faktai rodo, kad mūsų valstybėje veikia autoritarinės valstybės slaptosios tarnybos – Darius Kuolys, Tomas Dapkus, Valdas Vasiliauskas ir kiti visuomenės veikėjai bei žurnalistai liudija apie grėsmingas POLICINĖS VALSTYBĖS kūrimo Lietuvoje tendencijas. Tos tendencijos prasidėjo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ir, pagal turimus duomenis, tik auga. Tokių faktų ir negali mažėti, nes į slaptąsias tarnybas, tarp jų ir į VSD, buvo pasikviesti gerai žinomi kadrai iš seniai žinomo KGB.

Kas yra tie „kiti būdai gauti tą pačią informaciją“? Aišku, tai nėra anksčiau jo minėti būdai nustatyti ryšio šaltinį, tipą, įrangą, jos vietą (t. y. piliečio buvimo vietą pokalbio metu), datą, laiką ir trukmę, ką leidžia Europos Sąjungos direktyvos, sekant nusikaltimu įtariamą pilietį. Galima aiškiai pasakyti, kad sekimas net ir įtariamo nusikaltėlio atžvilgiu yra totalus ir neteisėtas (pažeidžiama nekaltumo prezumpcija). Tačiau šiuo atveju kalbama apie kelių tūkstančių Lietuvos piliečių sekimą. Kuo galima pateisinti totalinį Eglės Kusaitės sekimą, prasidėjusį prieš septynerius metus, kai jai buvo vos 13 metų?.. Kuo A. Anušauskas paaiškintų duomenis, pateiktus apie provokacijas prieš E. Kusaitę ir jos likimu besidominčius Rusijos disidentus? Šį mėnesį Suomijoje gyvenančiai rusų disidentei Oksanai Čelyševai, besidominčiai E. Kusaitės bei Gatajevų bylomis, elektroniniu paštu iš neva prokuroro Justo Lauciaus („tyrusio“ E. Kusaitės bylą) kompiuterio buvo atsiųstos jos pokalbių su terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės motina išklotinės. Rusų disidentų sekimas iš Lietuvos slaptųjų tarnybų pusės yra visiška gėda. Kuo paaiškinti Vytauto Pociūno žūtį? (V. Pociūnas slapta tyrė, kur nuteka Baltarusijos demokratijos vystymui Amerikos skirti milijonai litų.) Kaip aiškinti „neįprastus“ kai kurių savanorių žūties atvejus 1994–1996 metais? Ir kodėl dešinioji valdžia, staiga puolė aiškinti apie 2008 metų „totalinio sekimo“ atvejus – juk tada valdžia buvo kairiųjų rankose?

Redakcijai yra žinomi akivaizdūs politinio sekimo faktai: sekami žurnalistai, politikai, buvę disidentai, aktyviau besireiškiantys visuomeninėje-politinėje veikloje, sekami visuomeninių judėjimų nariai. Tarp A. Anušausko minimų „kitų būdų“ yra ir totalus patalpų (gyvenamųjų ar darbo) pasiklausymas ir netgi filmavimas. Išsamiausius pranešimus daro VSD agentai, vaidinantys geriausius draugus. Pagaliau  daromos kliūtys judėjimų veiklai, o svarbiausia – taikomi klastingi skaldymo metodai. Taip buvo ir sovietmečiu – tik dabar naudojamasi rafinuotesniais, įmantresniais totalinio sekimo būdais. Nepriklausomybės atkūrimas suteikė tik santykinę laisvę – piliečiai nesodinami į kalėjimus už ištartą ar parašytą žodį, tačiau visa tai rūpestingai fiksuojama slaptųjų tarnybų, tam išleidžiant milžiniškas lėšas. Sekami net į Lietuvą atvykstantys ES ir NATO pareigūnai, aukšti karininkai – jie netgi kreipėsi į aukščiausius valstybės institucijas, reikalaudami ištirti šiuos atvejus.

„XXI amžius“ spausdino Leto Palmaičio pareiškimą (2011 06 01, Nr. 41), kuriame jis pateikia sekimo faktų ir jų pagrindu įvykusių „nelaimingų atsitikimų“ sąrašą. Pasak jo, ne tik Vytautas Pociūnas pats „iškrito“ pro viešbučio langą, bet ir Remigijus Kuršas, neva ne nuo dioksino mirė Povilas Pečeliūnas, „autoavarijoje“ žuvo Tautvydas Lideikis ir Andrius Ūsas, Stasys Lozoraitis mirė „greita vėžio forma“, nuo „kraujo vėžio“ mirė Gediminas Pulokas, „kažkas“ pašalino Jurą Abromavičių, savanoriai Rolandas Banionis, Remigijus Kazokaitis, Irmantas Ruplys, Edmundas Simonavičius „nusišovė“, o vilkėdamas gelbėjimosi liemene „nuskendo“ Kornelijus Radauskas. L. Palmaitis atkreipia dėmesį į neaiškias priežastis, kodėl žinomi mokslininkai Gintaras Beresnevičius ir Algis Uždavinys, neturėję problemų su sveikata, mirė neaiškiomis aplinkybėmis, nesulaukę nė 50 metų, o 54 metų kun. Juozas Gražulis mirė vienas vasarnamyje. L. Palmaitis pastebi, kad paskelbus nepriklausomybę joks teismas nesiaiškino prof. Jono Kazlausko „savižudybės“ aplinkybių ar kun. Juozo Zdebskio „autoavarijos“. L. Palmaitis taip pat primena, kad sutuoktinių čečėnų Gatajevų „buitinę bylą“ kuravo VSD, o jiems paprašius politinio prieglobsčio Suomija nerado pagrindo jų grąžinti į Lietuvą. L. Palmaitis  netiki oficialiais pranešimais, kad „neva nepedofilą teisėją Furmonavičių neva nužudė skrandžio turiniu paspringęs Kedys“. Peržvelgęs tas „atsitiktines“ mirtis L. Palmaitis visiškai solidarizuojasi su Egle Kusaite jos naujojoje byloje ir protestuodamas prieš susidorojimą prašo skaitytojus „siųsti laiškus Generalinei prokuratūrai, VSD, Vilniaus apygardos teismui, Aukščiausiajam Teismui bei platinti savo laiškus spaudoje, šitaip išreiškiant savo poziciją užsakyto susidorojimo su Egle Kusaite klausimu“.

 A. Anušauskui taip pat galima priminti apie ilgą ir dabar tebevykstantį jau dvejus metus Prancūzijoje gyvenančio čečėno Vachido Elchojevo (bendradarbiavusio su „XXI amžiumi“) persekiojimą. 2009 m. rugpjūtį jis asmeniškai A. Anušauskui įteikė savo kambaryje surastą „blakę“, kurią pastarasis iš kelių pusių nufotografavo, o vėliau pareikalavo atiduoti „apžiūrėti“ į VSD. Žinoma, tokio pasiūlymo čečėnas atsisakė. Iš žinomų faktų bei savo patirties jis įtarė, kad Lietuvos VSD glaudžiai bendradarbiauja su Rusijos FSB (Federalnaja služba bezopasnosti – Federalinė saugumo tarnyba). Tam jis buvo pateikęs svarių įrodymų: jo į Jordaniją siųsti laiškai kažkodėl nukeliavo į Maskvą, ir nei Lietuvos pašto pareigūnai, nei VSD darbuotojai negalėjo paaiškinti, kaip tai galėjo atsitikti. Dar daugiau – keletą kartų buvo kėsintasi į Jelchojevo gyvybę, ir tik atsitiktinai jis liko gyvas. Dėl šių priežasčių jis išvyko iš nesvetingos Lietuvos, kurioje ieškojo prieglobsčio nuo persekiojimų. Beje, Čečėnijos pogrindžiui V. Jelchojevas nepriklausė – jis tik viešino prieš čečėnų tautą vykdomas represijas, pasakojo apie tragišką savo tautos istoriją.

Akivaizdu, kad Lietuvoje slaptosios tarnybos peržengė leistinas ribas. Gaila, kad už šią sritį atsakingi politikai, užuot išsiaiškinę tiesą, viską neigia. Veltui A. Anušauskas manipuliuoja skaičiais apie tariamai didelį sekimo lygį kitose ES valstybėse – mūsų valstybė visas kitas lenkia dešimtimis kartų! Jeigu sovietiniais metais buvo sekamas kas ketvirtas suaugęs Lietuvos pilietis, tai dabar Lietuvos piliečiai sekami 400 kartų dažniau nei graikai, 150 kartų dažniau nei vokiečiai, 50 kartų dažniau nei austrai. Tai gali vykti tik todėl, kad mūsų VSD perėmė ne tik KGB kadrus, bet ir jų darbo metodus. Yra žinoma, kad daugumai VSD skyrių vadovauja buvę KGB sekliai. Dar daugiau, patriotiškai nusiteikę ir Lietuvai ištikimai dirbantys VSD darbuotojai šalinami iš darbo, o likę nedaugelis dirbančių jaučia baimę, kad jų darbas tampa betikslis. KGB priklausę ir Lietuvos VSD tariamai dirbantieji nebaudžiami, paskatinti kai kurių panašių politikų, kuria tai, ką Darius Kuolys, Tomas Dapkus, Valdas Vasiliauskas ir kiti visuomenės veikėjai ar žurnalistai įvardina POLICINE VALSTYBE.

Kodėl prieš Lietuvos piliečius ir užsieniečius vykdomi šlykštūs, jų orumą žeminantys, iš KGB arsenalo paimti rafinuoti sekimo būdai? Kaip rašo Seimo narys S. Stoma, „matyt, pagunda žinoti daugiau nei kiti yra tokia didelė, kad jai sunkiai atsispiria net patys padoriausi žmonės. Patekę į valdžią, jie greitai pamiršta, kad nebus čia amžini. Nepagalvoja, kad po kiek laiko jau jų asmeninių ryšių išklotinėmis džiaugsis kokie nors konkurentai. Taip ydingas ratas sukasi toliau.“ Teisingas pastebėjimas, bet ar jis išsamus? Ir ar tokia veikla teisėta mūsų jaunoje, totalitarizmo apraiškas pasmerkusioje valstybėje? Ar galima, kad Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos partizanų iškelti idealistiniai šūkiai apie laisvę, apie gražų sugyvenimą, apie žmonių bičiulystę gali būti įgyvendinami esant totaliniam piliečių sekimui ir taip grubiai paminant žmogaus teises? Kitas Seimo narys neseniai duotame interviu sakė: „Jeigu tu valdai specialiąsias tarnybas, esi įtakingiausias žmogus valstybėje. Be šių tarnybų pažymos nė vienas žmogus nėra paskiriamas į jokį rimtą postą, be jų neskiriami nei prokurorai, nei teisėjai. O operatyvinė informacija – šiurpus ginklas. Dabar yra galimybė surašyti bet kokią informaciją. Pavyzdžiui, šaltinis X pranešė, neva aukštas teisėjas susitiko su kokiu nors banditu. Ir viskas – ta informacija yra „pirminė nepatikrinta“. Tu gali įtraukti ją į duomenų bazę, o jeigu tas žmogus pretenduos į aukštas pareigas, bus atsiųsta pažyma, kad jis buvo susitikęs su nusikaltėliu, todėl į postą jo rekomenduojama nesiūlyti. Ir tai net nebus šmeižtas, nes čia tik operatyvinė informacija.“ Polemizuodamas su A. Anušausku teisininkas Stanislovas Stulpinas teigia: „A. Anušauskas masišką, faktiškai totalų duomenų rinkimą mūsų valstybėje iš esmės mėgina pateisinti vien tuo, kad Lietuvoje tą patį prašymą dažnai reikėjo pateikti visiems krašte veikiantiems operatoriams („Omnitel“, „Bitės“). Tai paprasčiausia demagogija ir tikrosios padėties nuslėpimas. Kitose valstybėse užklausimai tų šalių konstitucijų ir įstatymų nustatyta tvarka taip pat siunčiami visiems operatoriams. /.../ Štai ir Vokietijoje veikia keturios pagrindinės šio ryšio kompanijos, tačiau Vokietijos pareigūnai su prašymais pateikti slaptų duomenų į savo šalies kompanijas kreipėsi net 150 kartų mažiau nei Lietuvos. /.../ Vadinasi, A. Anušausko išvedžiojimai dėl dubliuotų užklausimų įtakos statistikai kitų šalių atžvilgiu neturi jokio pagrindo.“ Štai kaip atrodo „sekimo“ duomenų suvestinė: Vokietijoje gyvena 82 mln. – kreiptasi 12000 kartų, Ispanijoje gyvena 46 mln. – kreiptasi 58 000, o štai Lietuvoje, kur gyvena tik 3 mln. – kreiptasi 85 000 kartų. Nejaugi Lietuvos slaptosios tarnybos nežino, kad ES direktyva nurodo, kad dėl telefonų sekimo duomenų galima kreiptis tik tada, kai tiriami ypač sunkūs nusikaltimai?!

Su totalinio sekimo klausimu glaudžiai susijęs buvusių KGB karininkų ir agentų darbas ir jų išviešinimas, tiksliau, tariamas išviešinimas. Jeigu spręstume pagal garsiai nuskambėjusią Kazimiros Danutės („Šatrijos“) bylą, atrodytų, kad Lietuvoje KGB agentų buvo vos vienas kitas. O juk ir A. Anušauskas ne kartą teigė, kad oficialiai žinoma apie kelis tūkstančius KGB agentų. Visi jie niekur neišnyko, neišsižudė (buvo ir tokių, kurie dėl sąžinės graužimo ar baimės žudėsi pirmaisiais nepriklausomybės metais). Tačiau keistai elgiasi valstybė, jų pavardes slėpdama nuo visuomenės akių po devyniais užraktais. Lietuvos piliečiai paprasčiausiai yra apgaudinėjami, kai aukščiausi apdovanojimai įteikiami KGB agentams ir karininkams, juos pristatant kultūros veikėjais ar kitokiais nusipelniusiais veikėjais. Visi, net ir paskutiniu metu priimtais įstatymais buvę KGB agentai pasislepia nuo visuomenės akių. O atidarius tariamą KGB svetainę jie dar kruopščiau slepiami nuo visuomenės – tai patvirtino ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė B. Burauskaitė, sakydama, kad prisipažinusių agentų pavardės bus kruopščiai slepiamos, netgi užtušuojamos, nes to esą reikalauja Lietuvos įstatymai. (Ir tokiems KGB agentams, „prisipažinusiems“ pagal Liustracijos įstatymą, galima „lojaliai“ tarnauti valstybei – jie gali kandidatuoti ir būti renkami į savivaldybių tarybas, į Seimą, patekti į Vyriausybė, dirbti įvairiais patarėjais.) Vyriausybė skiria didžiules lėšas ne KGB dokumentų paviešinimui, bet tam, kad ir toliau būtų „saugiau“ paslepiama buvusi KGB agentūra. Įdomu, kad tuo kažkodėl rūpinasi Kultūros ministerija.

Ar gali atsitikti, kad po 20 metų Lietuva, kaip Bulgarija, atsikratytų 200 su komunistinio režimo slaptosiomis tarnybomis susijusių diplomatų? Ne, tikrai negali taip atsitikti. Dabartinis užsienio reikalų ministras jau nebekalba apie 70 į Lietuvos diplomatinį korpusą infiltruotų asmenų, dirbusių KGB – tikriausiai jaučia, kad toks klausimas gali jam kainuoti postą. (Dabartinis Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje Antano Valionio, paskutiniais metais iki nepriklausomybės tapusio KGB rezervo karininku, atsistatydinimas iš pareigų tikrai nesusijęs su jo ankstesniais „darbais“ – jis priverstas buvo pasitraukti dėl skandalingo kišimosi į Latvijos vidaus reikalus.) Kaip sako Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas, 2000–2010 metais komisija apsvarstė 449 bylas, iš jų 307 per praėjusius metus. Slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis pripažinti 57 asmenys, 20 iš jų sprendimus apskundė teismams, 12 sprendimų teismai panaikino. Vadinasi, tik mažai buvusių KGB agentų pripažįstami tokiais buvę. O kur dar „nesurasti“ KGB agentai, kurių knibžda visuose visuomenės sluoksniuose – ir valdiškose institucijose, ir visuomeniniuose judėjimuose? Aišku, visi jie – ir „prisipažinusieji“, ir „nesurastieji“ – faktiškai slepiami nuo visuomenės akių. Taip ir išeina, kad Lietuvoje KGB agentų beveik nebuvo – vos vienas kitas.

Reaguodamas į NSGK pirmininko vykdomą sekimo faktų slėpimą ir jų aiškinimą, Lietuvos piliečių ir užsieniečių totalinio sekimo faktus, viešai reikalauju NSGK pirmininko A. Anušausko paaiškinti, kodėl aš, Edvardas Šiugžda, esu sekamas jau 20 metų, taip pat sekama mano žmona Livija, apie mus renkama „informacija“, siekiant ją panaudoti kaip „inkriminuojančią“ medžiagą, renkami agentų pranešimai, klausomasi telefoninių pokalbių ir „kitais būdais“ renkama „informacija“ apie mus. 1970–1990 metais dėl tautinės ir religinės veiklos mus sekė KGB. (Už pogrindžio spaudos platinimą, rašymą ir redagavimą KGB man davė pravardę „Nagliec“ – „Akiplėša“.) Sekami ir kai kurie mūsų redakcijos darbuotojai (negalėčiau jų čia įvardyti, baimindamasis jiems pakenkti). Taip pat reikalauju paaiškinti, kodėl prieš mane buvo įvykdytas pasikėsinimas į gyvybę ir sutrikdyta sveikata, inscenizuojant „buitinį“ užpuolimą 2009 metų rugpjūčio 18 dieną, o vėliau suorganizuotas išteisinamasis teismo spektaklis, po kurio nusikaltėliai buvo paleisti į laisvę. Apgailestauju, kad tai vyko ir tebevyksta valdant vadinamajai Centro dešiniųjų koalicijai.

O totalinio sekimo pasekmės yra ypač skaudžios mano vadovaujamam laikraščiui „XXI amžius“. Mums blokuojama valstybės parama, kurią daugybė leidinių metų metus gauna iš vadinamojo Spaudos rėmimo fondo. Mūsų leidžiami laikraščiai yra diskriminuojami, sužlugdyta laikraščio vaikams „Kregždutė“ leidyba. Dabar, kai „XXI amžius“ kartu su visa lietuviška spauda yra apkrautas penkis kartus didesniais mokesčiais, privedant mus prie didžiulių skolų ir vedant į bankrotą, Spaudos rėmimo fondas tyčiodamasis, pritariant Vyriausybei, teikia vadinamąją paramą, kuri lygi tik pusės mėnesio mūsų išlaidoms (pusė tos „paramos“ išeina mokesčiams), taip „suteikiant galimybę“ mums bankrutuoti. Daromos kliūtys gauti kitokią paramą. Ir tai vyksta tik dėl to, kad kaip sovietiniais laikais, taip ir nepriklausomybės metais laikausi patriotinių nuostatų.

Totalinis savo piliečių sekimas niekada netarnauja gėriui – gal tik išimtinais atvejais. Net galingoji Sovietų Sąjunga bankrutavo, išleidusi milžiniškas lėšas totaliam savo piliečių sekimui, nors tai jos neišgelbėjo ir nuo ideologinio supuvimo, ir nuo ekonominio nuosmukio. Tad argi mes seksime tokiais totalitarinės priespaudos pavyzdžiais, kurie veda tik į pražūtį? Kurkime Tėvynę gerais ir gražiais darbais, ir mūsų ateitis bus šviesi. Žmogus tik tada jaučiasi pilnaverčiu žmogumi, kai jaučia ir supratimą, ir padėką, ir įvertinimą už gerus savo darbus. Bet ne bjaurias sekimo pasekmes... Gimtas kraštas jam bus tik tada mielas, jeigu žmogus jaus visas galimybes laisvai dirbti.

Edvardas ŠIUGŽDA,
„XXI amžiaus“ vyr. redaktorius

© 2011 „XXI amžius“