| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Balsais kilnina pasaulį Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios choro 20-mečiui
Praėjo jau 20 metų nuo tos dienos, kai sužibo laisvės viltis. Jau dvidešimt metų praėjo ir nuo pirmo susibūrimo repeticijos numatomo bažnytinio choro, kuris turėjo pratęsti prieškario inteligentų pamėgtos, sekmadieniais gausiai lankomos Kauno Rotušėje esančios Jėzuitų bažnyčios tradiciją. Sužinojus, kad Kaune jėzuitams grąžinta bažnyčia, kilo mintis organizuoti chorą, kuris atkurtoje valstybėje būtų religinės muzikos pavyzdžiu. Tėvai jėzuitai davė sutikimą. Atskira istorija galima aprašyti apie tuo metu vykusią muzikos instrumento paiešką. Kai pagaliau šis slenkstis buvo įveiktas, reikėjo surasti muzikos vadovą. O tai buvo kur kas sudėtingiau, nes nesinorėjo turėti tokį, kuris sovietmečiu nepatenkintas choristų atlikimu niekinamai parodijuodavo dabar visoje Lietuvoje giedamą A. Strazdelio giesmę Pulkim ant kelių, arba tokį, kuris didžiavosi, kad su skambučiais išmetė iš saviveiklinio kolektyvo narį sužinojęs, kad tuo metu pastarasis giedojo ir bažnytiniame chore. O tokių išties būdavo. Buvo ir tokių, kurie nesutiko papildomai dirbti su neaiškios ateities kolektyvu. Buvęs Kauno politechnikos instituto ansamblio Nemunas chormeisteris A. Mišeikis sutiko rizikuoti ir, manau, neapsiriko, kadangi visus dvidešimt metų ištvermingai tęsia šį darbą. Pagaliau 1991 m. kovo 22 dieną ką tik atgautose buvusios Gimnazistų bažnyčios (tuomet jau Caritas) patalpose, tarp pastolių, kvepiančių dažais, susirinko balsingų entuziastų būrelis. Susirinko nedaug, mat didelė dauguma inžinierių, medikų, pedagogų, dalyvavusių saviveikloje, veikė kituose baruose. Čia susirinkusiųjų nuotaikos buvo ne eilinės: tai pirmoji repeticija choro, kuris turėjo kelti savo ir klausytojų dvasingumą tiek šv. Mišiose, tiek ir koncertuose. Tragiškų Sausio įvykių metu teko ne kartą organizuoti tuometinės LR Aukščiausios Tarybos Gynėjų papildymą, saugoti svarbią atsikūrusiai Nepriklausomai Lietuvai pinigų gamybą, prisiekti Lietuvai. Į naujai sukurto choro repeticijas ne kartą teko ateiti tiesiai iš darbo su uniforma, nes persirengti nebuvo laiko. Labai rūpėjo choro reikalai gaidos, repeticijų patalpos, talka bažnyčios remonto darbuose. Visiems norėjosi, kad greičiau būtų atidaryta garsi bažnyčia. Pirmasis choro pasirodymas 1992 m. vasario 5 dieną vyko Kauno Arkikatedroje. Po mus girdėjusių muzikos specialistų gero įvertinimo prasidėjo aktyvesnė veikla. Dalyvavome 1992 m. rugpjūčio 30 dieną vykusiame bažnyčios atšventinime. Nuo to laiko choro balsas nuolat skamba bažnyčioje Sumos metu. Žinoma, buvo ir skaudesnių minučių. Po neblogų įvertinimų teko išklausyti ir priekaištus iš B. Mačikėno. Pasirodo, istorijos nežinojimas sukėlė maestro nuoskaudą, kad Jis, kaip buvęs prieškario Jėzuitų bažnyčios choro vadovas, nebuvo informuotas apie atstatomos bažnyčios choro kūrimą. Ką gi teko apgailestauti ir Jo atsiprašyti. Per dvidešimt metų buvo nesklandumų ir liūdnų minučių, kai teko atsisveikinti su išėjusiais pas Aukščiausiąjį choristais. Manau, nesuklysiu paminėjęs, kad per dvidešimt metų didžiausią įspūdį choristams paliko susitikimai su Popiežiumi Jonu Pauliumi II tiek Kaune, tiek Vatikane. 1993 m. rugsėjo 6 dieną Kauno santakoje dalyvavome jungtiniame bažnyčių chore popiežiaus Jono Pauliaus II šv. Mišių metu. Keitimasis su kitų bažnyčių chorais paskatino kelti ir kitų bažnyčių chorų muzikinį ir dvasinį lygį. Choras neblogai pasirodė 1994 metų pasaulio lietuvių dainų šventėje. Nuo to laiko jis tapo nuolatiniu Kauno ir respublikinių dainų švenčių dalyviu, yra nuolatinis šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, Dievo Gailestingumo šventės dalyvis. Per dvidešimt metų giedota ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nuo Šalčininkų iki Klaipėdos, nuo Šiluvos iki Varėnos choras savo giesmėmis nušluostė ir su akcentu lietuviškai kalbančių tautiečių sudrėkusias akis nuošaliausiose vietovėse, pamalonino išrankius muzikos mylėtojus didmiesčiuose. V. A. Mocarto, A. Bruknerio, C. Franko, G. Fore ir kt. religiniai kūriniai skambėjo Krokuvoje ir Varšuvoje, Vienoje ir Zalcburge, Prancūzijoje, Čekijoje, Norvegijoje. Malda ir giesmė jungėsi Lurdo ir Fatimos šventovėse, Kazimiero koplyčioje Vatikane, prie pirmojo Lietuvos kardinolo J. Radvilos, kuris padėjo išrūpinti iš popiežiaus Vilniaus kolegijai akademijos (universiteto) teises, palaidoto Romoje, jėzuitų bažnyčioje, prie kazokų nukankinto šv. Andriejaus Bobolos, dvylika metų tarnavusio Dievui ir žmonėms Vilniuje, kapo, Medininkuose. Paskutinė choro kelionė pagal veiklių kaimynų Europos regioninės plėtros fondo smulkiuosius projektus įvyko šįmet važiavome į Punską, čia bendravome su vietos bažnyčios choristais. Visų vietovių neišvardinti, o ir visose choro kelionėse dalyvaudavo ne visi dažniausiai dėl finansinių problemų. Per dvidešimt metų vyko ir choristų kaita. Vieni išėjo, kiti prisijungė. Šiuo metu chore yra 46 dalyviai. Esu giliai įsitikinęs, kad malda yra galinga priemonė skleisti gerumo ir meilės spindulius tarp savo narių ir mus supančioje aplinkoje. Neškime savo siekimus, nuoširdų džiaugsmą ir dėkingumą už pasiektą tautos laisvę prie Viešpaties kojų, nes mūsų pašaukimas yra siekti, kad visi mus girdintys pakiltų dvasingumo sparnais ten, kur mes galėtume padėti ne tik sau, bet ir visai mūsų tautai, nepriklausomybės aušroje pasivadinusiai Šiaurės Atėnais, spindėti ne tik knygnešiais, ne tik savo bočių atminimu. Kartu su atgimusia Lietuva Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios choras džiaugiasi, kad savo gyvavimo dvidešimtmetį minėjo Dievo Gailestingumo metų gegužės 29 dieną padėkos šv. Mišiomis Jėzuitų bažnyčioje ir Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje religinės ir pasaulietinės muzikos koncertu. Antanas Maslauskas Kaunas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |