Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Paminėtos svarbios sukaktys

Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, minint arkivyskupijos 85-metų sukaktį, liturgijos pradžioje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius apšlakstė susirinkusius maldininkus

Kauno miesto muziejuje atidarant parodą „Kauno arkivyskupijai – 85-eri“

Gegužės 22 dieną, sekmadienį, iškilminga Eucharistijos liturgija Kauno Arkikatedroje Bazilikoje buvo paminėtas Kauno arkivyskupijos įkūrimo 85-metis. Eucharistijos liturgiją koncelebravo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, Kauno arkivyskupijos kunigai.

Šiam jubiliejui buvo skirta prieš pamaldas Kauno miesto muziejuje atidaryta paroda „Kauno arkivyskupijai – 85-eri“.

Arkikatedroje Bazilikoje liturgijos pradžioje 15 metų arkivyskupijai vadovaujančio arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus paraginti gausūs jos dalyviai, tarp kurių buvo ir miesto valdžios žmonių, mokyklų, universitetų, kitų organizacijų ir bendruomenių atstovų, dėkojo Dievui už 85-erius arkivyskupijos istorijos metus, už visus – iki paties mažiausiojo – jos žmones, kurie anksčiau vadovavo, tarnavo ar dabar kuo nors prisideda prie jos gyvavimo.

„Po pirmųjų Sekminių Bažnyčia gaivalingai augo ir plito pasaulyje“, – sakė arkivyskupas, savo homilijos  pradžioje atkreipdamas dėmesį, kaip Apaštalų darbų knygoje aprašomas pirmųjų, Dievo Dvasios pagautų Evangelijos skelbėjų siuntimas skleisti Viešpaties šviesos. Reikėjo 1000 metų, kad ši šviesa pasiektų ir mūsų kraštą, kuris pasikrikštydamas priėmė ją dar po 400 metų.

Arkiv. S. Tamkevičius trumpai apžvelgė Kauno Bažnyčios istoriją, jos ganytojų bei visos bendruomenes pastangas kurti savo gyvenimą nuo pat 1926-ųjų – metropolijos įkūrimo, popiežiui Pijui XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją. Šie ilgi gyvavimo metai, pasak ganytojo, kaip ir žmogaus gyvenime, arkivyskupijai buvo ilgas brendimo ir augimo laikotarpis.

Homilijoje prisimintas visokeriopai augęs arkivyskupijos gyvenimas prieškariu, jam vadovavęs Šventojo Rašto vertėjas, tremtinys, Austrijoje miręs pirmasis arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Buvo paminėti okupacinės sovietų valdžios visaip varžytu laikotarpiu vadovavę valdytojai ir vyskupai: žydus gelbėjęs prel. Stanislovas Jokūbauskis, ypač sunkiu metu, kai Bažnyčią norėta visai sunaikinti, vadovavęs  kan. Juozapas Stankevičius, vėlesni uolūs, kalinių dalią patyrę vysk. Juozapas Matulaitis-Labukas, arkiv. Liudvikas Povilonis, Nepriklausomybės aušroje vadovavęs vysk. Juozas Preikšas, pal. popiežiaus Jono Pauliaus II Lietuvai paskirtas kardinolas Vincentas Sladkevičius. Homilijoje prisimintos skaudžios sovietmečio žaizdos (kai buvo nuteista ir ištremta trečdalis kunigų), nelengvas, tačiau spartus bažnytinio gyvenimo atnaujinimas ir plėtojimas atkūrus Nepriklausomybę (būtent Kaune atsikūrė pagrindinės bažnytinės struktūros Lietuvoje). Arkivyskupijos dabartį ganytojas pavadino ir viltingo augimo, ir nemažų išbandymų metais, kai ir laisvės sąlygomis tenka tvirtai ginti krikščioniškąsias vertybes: „Mišių aukoje padėkokime Dievui už 85-erius arkivyskupijos metus, už visas gautas malones, už visus turėtus kunigus ir vyskupus, už vienuolius, tarnavusius Bažnyčiai pačiais sunkiausiais metais ir tarnaujančius dabar, už tėvus ir motinas, anuomet gynusius vaikus nuo ateizmo ir šiandien ugdančius jų širdyse meilė Dievui ir Lietuvai; padėkokime už jaunimą, nenuplaukusį pasroviui, bet saugojusį savo tikėjimą ir šiandien ne mažiau jį branginantį. Drauge atsiprašykime, kur klydome, kur buvome silpni, ir vildamiesi Dievo gailestingumo atleiskime vieni kitiems, o ypač tiems, kurie mus nuskriaudė ar suteikė skausmo“, – užbaigdamas homiliją sakė ganytojas.

Beje, pagrindiniam arkivyskupijos pastatui – Kauno Arkikatedrai – dar reikia daug pinigų, kad ji švytėtų visu grožiu ir būtų patraukli tiek tikintiesiems, tiek iš viso pasaulio apsilankantiems piligrimams. Bet, pasak arkivyskupo,  dabar Lietuvoje yra tiek svarbių reikalų, kad reikia dėkoti ir už tą paramą, kuri vis gaunama iš valdžios. Jau švyti Arkikatedros priekis, altorius, naujos grindys ir jau paruoštas projektas visos Arkikatedros restauravimui. „Džiaugiuosi, kad darbai pamažu juda į priekį, – sakė arkiv. S. Tamkevičius. – Arkikatedra yra labai brangus kultūros paveldo objektas, ir jos restauravimo darbams reikalingi didžiuliai pinigai. Šiandien jų visur trūksta, todėl aimanuoti būtų tiesiog nekorektiška.“

O gegužės 18-ąją arkivyskupijos kunigai gausiai dalyvavo konferencijoje, surengtoje neeilinei Kauno arkivyskupijos istorijos datai paminėti.

Arkiv. S. Tamkevičius apžvelgė Kauno arkivyskupijos istoriją, primindamas jos iškiliausias datas ir įvykius, ypač Nepriklausomybės laikotarpiu, pastarąjį dešimtmetį. „Jūs buvote svarbiausi darbininkai, o mes, vyskupai, tik padedame jums“, – sakė arkivyskupas kunigams, pabrėždamas, jog niekas kitas taip nesuartina, kaip bendras darbas. Paskui ganytojas pakvietė kunigus drauge švęsti Eucharistijos Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčioje, dėkoti Dievui už visus arkivyskupijos dvasininkus, gyvus ir jau iškeliavusius pas Viešpatį. Eucharistiją drauge koncelebravę kunigai joje meldėsi ir už savo ganytoją arkivyskupą S. Tamkevičių, konsekruotą vyskupu prieš 20 metų – 1991 m. gegužės 19 d. (nuo 1996 m. – arkivyskupą metropolitą).

Pamoksle arkivyskupas nuoširdžiai pasidalijo kunigystės patirtimi, kurią įgijo per savo nueitą 49 metų kunigo ir 20 metų vyskupo tarnystės kelią. Arkivyskupas sakė sutikęs daug gerų kunigų, kuriuose matė meilę Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai ir jų uolią tarnystę. „Atmintyje išlikęs vienas iš pirmųjų mano klebonų, kuris turėjo didelių sveikatos bėdų, bet dirbo nepaprastai uoliai – už du ir tiesiog spinduliavo savo vidine giedra, –  prisiminė arkivyskupas. – Panašių kunigų savo aplinkoje mačiau daug. Jie skyrėsi vienas nuo kito charakteriu, sumanumu, drąsa, bet juos visus jungė rūpestis Bažnyčios reikalais. Jie vieni su kitais bendravo ne prie stikliuko, ne prie kortų, ne medžioklėje: juos jungė Dievo reikalai. Svarbiausia – jiems net nereikėjo, kad vyskupas vienytų, skatintų, toks buvo jų vidinis poreikis.“ Šie visi kunigai arkivyskupo gyvenime ir kunigiškoje tarnystėje buvo ir yra didelė Dievo dovana. Per ilgus kunigystės metus arkivyskupas sutiko ne tik daug gerų kunigų ir seserų vienuolių, bet dar daugiau pasauliečių – labai gerų draugų ir bendradarbių. Ištikimų žmonių bendruomenė, supusi ganytoją kunigystės metais, buvo stipri atrama, padėjusi išvengti galimų suklydimų. Arkivyskupas paminėjo tik vieną atvejį. Tuojau po arešto jį tardęs saugumietis pasiūlė laisvę už kelis per televiziją pasakytus sakinius, kad apgaili savo veiklą. „Kurie nesate buvę kalėjime, niekuomet nesuvoksite, kokia žavi yra laisvė, kai į ją žvelgi pro grotas, – sakė arkiv. S. Tamkevičius. – Tuomet gali kilti didelė pagunda nusipirkti laisvę už tariamai nedidelę kainą. Tačiau nebuvo net pagundos. Kodėl? Pirmoji mintis buvo: negaliu išduoti ir apvilti manimi patikėjusių žmonių. Iš tikrųjų kiekvienam kunigui labai svarbu turėti gerą užnugarį žmonių, kurie tavimi tiki, už tave meldžiasi ir kuriems pats tarnauji.“ Arkivyskupas pabrėžė, kad kai kam atrodo, jog celibatas yra sunki, tiesiog nepakeliama, net pavojinga našta, galinti pastūmėti kunigą į nusikaltimus. Vis dėlto, pasak arkivyskupo, celibatas suteikia galimybę dalyti meilę daugeliui, kuriuos kunigui patiki Bažnyčia, padeda suburti aplink save bendruomenę. „Bėda ištinka tik tuos, kurie užsidaro ir užmiršta savo misiją – būti su žmonėmis, tarnauti žmonėms ir dalyti tai, ką tau, kunigui, Dievas per Bažnyčią yra davęs“, – teigė arkiv. S. Tamkevičius. Jis džiaugėsi kunigystės kelyje radęs daug skaidrios šviesos ir džiaugsmo, kuris neapleido net tuomet, kai reikėjo dirbti gamykloje, melioracijoje, net būnant už grotų ir Sibiro tremtyje. Atrodo, tie ilgi kunigystės metai buvo vienas gražus nuotykis su daugybe nepakartojamų scenų. Ir ta šviesa nebuvo kažkokių neeilinių pastangų vaisius, bet tikrų tikriausia dovana Dievo, kuris vedė, kur norėjo, ir kurio negalėjau nepaklausyti, sakė arkivyskupas.

Pasak ganytojo, apie vyskupo tarnystę sunkiau kalbėti. Bažnyčioje ji reikalinga, bet tai yra tik kryžius ir nieko daugiau. „Kai prieš dvidešimt metų iš Romos sugrįžęs kardinolas pasakė, jog esu nominuotas vyskupu, nė iš tolo nenujaučiau, kas laukia, – prisiminė arkiv. S. Tamkevičius. – Atrodė, bus daugiau galimybių kažką padaryti gero. Ir neklydau. Vyskupo tarnystė tokių galimybių suteikia, tačiau dar daugiau padovanoja sunkumų, kai reikia daryti nepopuliarius sprendimus, kai reikia ne tik priglausti, bet ir pasakyti karčią tiesą, kai būni kaltinamas net tuo, ko net nesapnavai.“

Liturgijos pabaigoje visos arkivyskupijos bendruomenės vardu dėkojant Dievui už apaštalinę tarnystę ganytoją pasveikino  augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, kunigų vardu sveikinimo ir dėkingumo žodžius už tėvišką rūpestį ir meilę tarė prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS. Už ypatingą dėmesį seminarijai, jos palaikymą dėkojo ganytoją sveikinę ir  „Ilgiausių metų“ sugiedoję Kauno kunigų seminarijos klierikai.

Arkiv. S. Tamkevičius nuoširdžiai padėkojo broliams kunigams – nuo pačių artimiausių bendradarbių – vyskupo, dekanų iki atokiausiose, mažiausiose parapijose tarnaujančių kunigų, atsiprašė, jei ko nors nepastebėjo, neįvertino, nepadėkojo. Pasak ganytojo, kiekvieno darbus, žmonių akimis didesnius ar mažesnius, Viešpaties matuos savo žvilgsniu – svarbu, kad kiekvienas darytų tai, ką pajėgia ir kaip supranta, o atlygis ateinąs iš Viešpaties.

Pagal Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos pranešimus
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“