| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Aukodamas šv. Mišias jaučia džiaugsmą
Balandžio 26-ąją Kauno Arkikatedroje Bazilikoje gausus būrys kunigų aukojo šv. Mišias, o jų koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Prie altoriaus buvo ir išvakarėse kunigystės 40-metį minėję prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS bei du jo bendrakursiai kunigai Antanas Milašius bei Antanas Zulonas. Pamokslą pasakė Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas. Prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS po šv. Mišių dėkojo visiems, taip pat savo 96 metų mamai, atėjusiems pasimelsti jo kunigystės 40-mečio proga. Šiandien prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS XXI amžiaus pašnekovas.
Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su Dievu? Pirmoji pažintis su Dievu prasidėjo, kai vaikas, eidamas su mama pro kurią nors Šiaulių bažnyčią, paprašydavau į ją užsivesti. Dažniausiai eidavom pro Šv. Jurgio bažnyčią. Pažintis su Dievu taip pat prasidėjo ir žaidžiant kunigą, nes kai į mūsų butą ateidavo kitų vaikų, aš jiems neva mišias aukodavau. Iš juodų tėvelio marškinių pasidariau kunigo rūbą, paplotėliai mums buvo komunija. Tuos žaislus mama išsaugojo ir, kai tapau kunigu, padovanojo. Kai ruošiausi Pirmajai Komunijai, ten dirbęs vikaras kun. Jonas Survila pakvietė patarnauti šv. Mišioms. Tada prasidėjo mano artimas ryšys su Dievu, nes beveik kasdien rytais ir vakarais eidavau patarnauti, jei kada negalėdavau, tai labai išgyvendavau. Kiekvienam vaikui svarbus gyvenime sutiktas kunigas. Kas buvo Jūsų vaikystės kunigai? Ką apie juos prisimenate? Kokią jie padarė įtaką renkantis kunigystę? Pirmieji mano pažinti kunigai tada dirbo Šiauliuose, ypač Šv. Jurgio bažnyčioje. Be jau minėto kun. Jono Survilos, didelį įspūdį man paliko grįžęs iš tremties kun. Eduardas Simaška. Tai buvo labai dvasingas žmogus, jis manyje pastebėjo kažką, kad pradėjo mokyti lotynų kalbos. Jis turbūt jautė, kad iš šito vaiko gali būti kunigas. Svarbūs mano vaikystėje buvo ir kunigai Pranciškus Bastys, Antanas Šeškevičius, Vincentas Jalinskas. O dvasiškai artimas buvo Tėvas Stanislovas, pas kurį nedidelė mūsų jaunuolių grupelė vykdavome į rekolekcijas. Jis vienus parengė kunigystei, kitus gražiam katalikiškam gyvenimui šeimoje. Tai buvo tikras dvasios tėvas. Bet vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad vien vaikystėje sutikti kunigai darė įtaką rinktis kunigystę. Man atrodo, kad kunigystei pats Dievas pasirenka žmogų. Jei atsiliepi į Jo kvietimą, tai ir nueini šiuo keliu. O mano mama sakiusi, kad mane dar negimusį paaukojo Švč. Mergelei Marijai. Kokioje šeimoje išaugote? Ar namiškiai buvo katalikiškos šeimos pavyzdys? Mūsų šeima buvo uoli katalikiška. Abu tėvai kiekvieną sekmadienį lankydavo bažnyčią, dažnai eidavo išpažinties, eidavom ir mudu su sese. Mudu anksti rytą vesdavosi į rarotines šv. Mišias. Prisimenu, kaip vasaromis būdavom pas močiutę kaime. Jos namuose sieną puošė šventųjų paveikslai. Aš buvau smalsus ir jos įkyriai klausinėdavau, ką kiekvienas paveikslas reiškia, o močiutė man kantriai aiškindavo, mokė žemaitiškų giesmių. Ji buvo mano pirmoji katechetė. Kai kun. J. Survila mane pakvietė patarnauti šv. Mišioms, pasisakiau tėvams. Jie atsakė nedraudžiantys, tik liepė gerai pagalvoti, ar galėsiu atsakinėti lotyniškai, ar rasiu laiko viską išmokti. Kai apsisprendžiau eiti patarnauti šv. Mišioms, tėvai buvo labai patenkinti. Kaip vertintumėte studijų Seminarijoje metus? Buvo labai šilta aplinka. Šviesiausi atsiminimai apie mūsų dvasios tėvą mons. Pranciškų Tamulevičių. Daugelis atėjusiųjų studijuoti iš tiesų čia mokėsi pagal pašaukimą ir siekė kunigystės, o jei vienas kitas buvo infiltruotas, tas greitai išaiškėdavo. Studijų metu kiekvieną rytą žiūrėdavome, ar yra ant rūbų kortelė ir ar galime rengtis, nes nežinojome, kada kurį valdžios nurodymu gali pašalinti. Papasakokite apie savo kursą Seminarijoje. Kiek jūsų įstojo, kiek tapo kunigais? Kelis jus įšventino prieš 40 metų? Man studijuojant penkių klierikų viename kurse skaičių padidino iki dešimties. Aš ir mano bendrakursiai į Seminariją patekom ne iš karto, todėl buvom šiek tiek vyresni. Kelis sugrąžino iš ankstesniojo kurso, du vėliau Seminariją paliko, dar du bendrakursiai Jonas Malinauskas ir Petras Bingelis baigė vėliau, o 1971 m. balandžio 25-ąją kunigais vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko buvome įšventinti keturiese: aš, Antanas Milašius, Algimantas Paulikas ir Antanas Zulonas. Ką Jums reiškia ta diena? Šventimų diena buvo labai lauktas įvykis. Seminarijos vicerektorius kun. Vaclovas Aliulis po šventimų mus atsivedė prie vyskupų kapų ir paragino pasimelsti. Paskui stabtelėjome maldai ir prie Maironio kapo. Sunku žodžiais tą nuotaiką apsakyti, kai tiek metų laukta, išgyventa, persekiota. Diena, kai išsipildo gyvenimo svajonė, yra nepakartojama. Gerai prisimenu ir antrąją po šventimų dieną, kai Arkikatedroje aukojau pirmąsias šv. Mišias prie Šv. Kryžiaus altoriaus. Kai per Pakylėjimą tariau Kristaus žodžius, kad tai Kristaus kūnas ir kraujas, pajutau, kad nuo šiol turiu Kristaus suteiktas galias. Ar bendrakursiai dažnai per tuos kunigystės metus susitikdavote, vienas pas kitą į svečius atvykdavote? Kai buvom jaunesni, kasmet šventimų dieną susitikdavom. Paskui susitikimai retėjo, o kun. A. Pauliką, dirbantį Baltarusijoje, seniai bemačiau. Beje, kai pasitaiko proga, visada aplankau Marijampolėje dirbantį bendrakursį kun. Joną Malinauską, įšventintą vėliau. Kada per 40 kunigystės metų buvo sunkiausia, o kada labiausiai džiaugėtės esąs kunigas? Kunigui, kaip ir kiekvienam žmogui, būna sunkių valandų juk ir ligos užpuola, pavargsti, visokių išgyvenimų patiri. Bet esu laimingas ir niekada nesigailėjau tapęs kunigu. Iš tiesų kartais pavargdavau, nes nuo pirmųjų kunigystės metų nuolat esu apkrautas darbu. Bet nuovargis teikdavo malonumą. Pirmaisiais kunigystės metais būdamas Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru įvairiomis progomis bendraudavau su Smetonos laikų Žaliakalnio aristokratais. Jaunimas buvo aktyvus, todėl dažnai bendraudavome su adoruotojomis ir ministrantais. O į Klinikas pas ligonius kartais ir po keliskart per dieną ir naktimis tekdavo vykti. Prisimenu, kaip kartą pakvietė pas jauną vėžiu sergantį ligonį. Mudu gana ilgai ir nuoširdžiai kalbėjomės. Bet išėjau palikęs jį nesusitaikiusį su Viešpačiu. Jis sakė dar pagalvosiąs ir liepė ateiti kitą rytą. Tada vėl nuėjau, ir jis su nuoširdžiu tikėjimu atliko išpažintį, priėmė Ligonio sakramentą, o netrukus mirė. Argi nebūsi laimingas, sutaikęs su Viešpačiu mirštantį žmogų? Būta malonių susitikimų su Komunistų partijos nariais, ne idėjiniais, o tik dėl užimamų pareigų. Tekdavo jiems patarnauti tuokiant, krikštijant, kartais ir naktimis. Dabar mane susitikę dėkoja, kad anais laikais neatstūmiau jų. Beje, dirbdamas Žaliakalnyje sukūriau maldaknygę Visada su Dievu, kuri buvo išleista oficialiai ir keliskart perleista dideliu tiražu neoficialiai. Tada nebuvo rašoma mano pavardė, bet džiaugiuosi, kad ji mano kūrybos vaisius ir buvo tokia populiari iki šiol šia maldaknyge žmonės naudojasi. Kai pradėjau dirbti Arkikatedroje, atsivėrė dar platesnės galimybės bendrauti su žmonėmis, nes čia visada pilna žmonių penkerius metus vikaravau. Viena maloniausių mano maldos formų yra šv. Mišios. Kiekvieną kartą jas aukodamas patiriu džiaugsmą. Labai didelis džiaugsmas būna, kai atėjęs išpažinties žmogus pasako jos nebuvęs 40, 50 ar net 60 metų. Be galo didelis kunigystės džiaugsmas, kai po ilgo ieškojimo gali padėti tokiam žmogui. Ypač tokių pasitaikydavo Atgimimo pradžioje. Kadangi esu Tribunolo teisėjas, jei teisiškai įmanoma, būnu patenkintas padėjęs nelaimingai šeimai. Visada džiaugiuosi, jei pavyksta žmogui dvasiškai padėti. Ir kuo žmogus didesnis nusidėjėlis, tuo labiau jam norisi pagelbėti. Prisimenu, kaip Tėvas Stanislovas yra sakęs, kad labai lengva dirbti su pamaldžiomis moterimis, bet padėti žmogui, kuris pateko į sunkią dvasinę būseną, yra dvejojantis ar visai netikintis, ir grąžinti jį prie Dievo, yra didžiausias kunigystės laimėjimas. Keturiolika metų buvote VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanu. Kaip Jums dabar atrodo teologijos disciplinos padėtis? Kokią įsivaizduojate jos ateitį? Atkūrus šį fakultetą Vytauto Didžiojo universitete, kai kuriuose kursuose studentų yra buvę ir 50, paskui jų ėmė mažėti, dalis pasirinko kitas magistrantūros studijas. Dabar pirmajame kurse turime 14 studentų. Išėjus pirmiesiems magistrams atidarėme ir doktorantūrą. Beje, šiandien turime tris teologijos daktares moteris. Iš tiesų mes ruošėme katalikišką inteligentiją. Kai susitinku buvusius studentus, jie su meile prisimena studijas Teologijos fakultete ir sako, kad čia gavo krikščioniškosios formacijos pagrindus. O turint teologinį-filosofinį bakalaurą galima baigti visai kitos srities magistrantūrą. Džiaugiuosi, kad daugelis buvusių studentų yra pavyzdingi žmonės. Manau, kad ateityje bus svarbu ne kiekybė, o kokybė. Kiek studentų reikės, tiek ir paruošime. Ar studentai atidžiai klausosi Jūsų paskaitų? Kokie Jūsų dėstymo metodai? Gal esate labai griežtas studentams? Kuo studentų mažiau, tuo labiau jie susikoncentravę ir geriau klausosi. Man atrodo, kad svarbu studentams pateikti medžiagą, kuri turėtų dvasią, nes teologija be dvasios būtų negyva. Geriau jau tegul nukenčia teoriniai dalykai, bet stengiuosi per paskaitas studentams įkvėpti dvasios, kad jie suvoktų ir pajustų, kas yra krikščionis. Išmokyti galima teologinių žinių, o apie Dievą išmokyti neįmanoma Dievą reikia pajusti. Jaučiu, kad studentai labai vertina tas paskaitas, kuriose pajunta jiems dėstančio kunigo dvasią. O studentams nesu griežtas, bet nemėgstu tinginių. Jei matau, kad studentas, nors ir mažiau gabus, stengiasi, tokiam būnu gailestingesnis, negu tam, kuris nori nusirašinėti ar apgaudinėti. Ar buvę studentai teologai su Jumis palaiko ryšį? Fakultete organizuojam susitikimus, į kuriuos kviečiame visus buvusius absolventus. Susirinkę šiltai bendraujam, prisimenam studijų laikus, domimės, kaip kam sekasi dabar. Dažnai Jus tenka matyti tarp įvairių pasauliečių, kalbate renginiuose. Kaip surasti tinkamus žodžius ne tik uoliems katalikams, bet ir nutolusiems nuo Dievo? Esu dirbęs įvairiose pareigose, atsirado daug pažįstamų. Su jais bendrauju ir esu dažnai kviečiamas į visokius renginius. Dievas davė dovaną bendrauti su įvairiais žmonėmis ir visiems galiu pasakyti žodį ir vaikui, ir jaunuoliui, ir profesoriui, ir neišsilavinusiai močiutei. Stengiuosi kiekvieną priimti pirmiausia žmogiškai, o paskui kaip kunigas. Esate Kauno arkivyskupijos Tribunolo teisėjas. Ką galėtumėte apibendrintai pasakyti apie skyrybų priežastis tų šeimų, kurių bažnytinę santuoką pripažįstate negaliojančia? Ar kartais vis dar ne pernelyg neatsakingai jaunuoliai tuokiasi, nors jau, atrodo, būna ir kursus išklausę, ir vienas apie kitą viską žino? Pagal Bažnyčios kanonus būna priežasčių, dėl kurių santuoka yra negaliojanti. Jei priežastys būna nerimtos, tai nė pareiškimo nepriimame. Bet besikreipiantys žmonės dabar geriau, negu anksčiau būdavo, žino apie tas priežastis ir dažniau kreipiasi. Taigi jei yra galimybė ir rimtas pagrindas, padedame susitvarkyti gyvenimą. Pirmiausiai ieškome galimybių sutaikyti. Bet dažniausiai sutuoktiniai jau gyvena su kitais ir susitaikyti būna neįmanoma. Tada kviečiame ieškovą, atsakovą, liudytojus, apklausinėjam, pravedamas procesas, teisėjai, remdamiesi bažnytine teise, daro išvadą, ar galima tą santuoką pripažinti negaliojančia. Teismas vyksta slaptai. O dažniausios priežastys būna vieno iš sutuoktinių apgaulė. Pavyzdžiui, patiko vaikinui mergina ir jis siekia vienintelio tikslo atimti jos nekaltybę. Bet ši, būdama dora ir sąžininga, atsisako lytinių santykių iki santuokos. Tada vaikinas sutinka ją vesti, priima Santuokos sakramentą, savo tikslą pasiekia ir išeina ieškoti kitų. Pasitaiko prievartos atvejų: nesituoksit bažnyčioje atimsim butą, jei susituoksit bažnyčioje nupirksim namą, automobilį... Neretai būna nuslepiama vieno iš sutuoktinių psichinė liga. Sovietiniais metais tų atvejų, dėl kurių galima kreiptis į Tribunolą, žmonės nežinojo, todėl mažai būdavo besikreipiančių. Gerai, kad kartais kunigas per išpažintį patardavo. Buvote vikaru, paskui vis kilote karjeros laiptais ir tapote prelatu. O ar niekada nepagalvojote, kad norėtumėte būti kaimo parapijos klebonu, kur galbūt žmonės šiltesni ir labiau gerbia savo kunigą? Pats specialiai karjeros nesiekiau. Studijų metais labiausiai norėjau gauti kunigystės šventimus ir ramiai sau kokioje parapijoje dirbti. Bet vyskupai vis paskirdavo į atsakingas pareigas. Dėkoju, kad mane įvertino. Nežinau, ar būčiau naudingesnis kaimo parapijoje galbūt jos žmonėms iš tiesų būčiau labiau naudingas. Bet dirbti Kaune yra visai kitos galimybės čia galiu padėti didesniam būriui žmonių. Skaudu buvo, kad negalėjau studijuoti užsienyje, bet nėjau į kompromisus su sąžine, todėl niekur neišvažiavau. Bet kai pagalvoji, tai kažin ar aš būčiau buvęs naudingesnis, jei būčiau galėjęs studijuoti užsienyje? Tik Dievas gali įvertinti. Iš tiesų, kai pažvelgi į praeitį, suvoki, kad visas gyvenimo kelias nueitas Dievo valia ir būtent taip reikėjo. Jei prieštarautum Dievo valiai, pats liptum karjeros laiptais, tada būtų blogai, bet kai pasikliauji Dievo valia, viskas vyksta natūraliai, eini ten, kur Dievas kviečia. Prisimenu, vaikystėje pirmąkart Jus išgirdau per rekolekcijas sakant pamokslą Plokščių bažnyčioje. Tada jis man paliko didelį įspūdį. Kaip ruošiatės pamokslams, kad jie būtų įtaigūs, kaip dažnai vykstate talkinti į kaimo parapijas? Tai buvo labai malonios rekolekcijos. Tada dirbau Arkikatedroje, o joje rekolekcijas vedė Plokščių klebonas kun. Juozapas Frainas. Mainais jis mūsų klebono paprašė ką nors atvykti į Plokščius. Vykau aš, vikaras. Buvau sužavėtas žmonių nuoširdumu ir jaučiausi dvasiškai pakylėtas, jaučiau, kad ir jie mano pamokslus suprato. O aš, daug metų dėstydamas homiletiką, retoriką, pamokslų teoriją ir praktiką, visiems klierikams sakau, kad niekada negalima eiti sakyti pamokslų nepasiruošus. Pasiruošti reikia ir todėl, kad kunigas kalba ne pats, o per jį kalba Kristus. Visada reikia pasimelsti ir paprašyti Dievo stiprybės, kad sakomas pamokslas atneštų jo klausantiems žmonėms dvasinės naudos. O rekolekcijas esu vedęs ir kaimų, ir miestų bažnyčiose, ir kelių vyskupijų kunigams. O gal ir sakant pamokslus veikia Dievo valia? Kartą Arkikatedroje pasakius pamokslą man atrodė, kad jis nepasisekė, lyg ir susinervinau. Po šv. Mišių nuėjau į klausyklą. Ir štai ateina žmogus išpažinties. Sako, kad kelis dešimtmečius jos nebuvo, bet dabar, išklausęs mano pamokslo, buvo taip paveiktas, kad išdrįso ir ryžosi ateiti prie klausyklos. Tada pamačiau, ką padaro Dievas: aš pats buvau nepatenkintas savo pamokslu, o Dievas man parodė jo vaisius. Viename Jūsų paskutinių pamokslų išgirdau mintį apie tai, kad atėjus pavasariui aktyviai ima reikštis piktasis. Gal ir mūsų skaitytojus trumpai supažindinsite su šia savo įžvalga? Iš tiesų net Kristaus laikais jis dirbo. Dabar jis stengiasi paveikti aktyviausią Bažnyčios dalį. Ar kas prisimenate, kada paskutinį kartą buvo blogai rašyta apie kitą religiją ar kokią nors sektą? O štai katalikai vis užkliūva. Ypač pavasarį papila pamazgų. Pasigauna kokį ydą turintį kunigą ir skambina visais varpais. Matyt, nori, kad kuo mažiau jaunuolių stotų į kunigų seminarijas, nes kaip tik artėja stojimo metas. Piktojo pagrindinis tikslas yra ne atitraukti žmones nuo Dievo, o pasėti jų širdyse abejonę. Papylus pamazgų, nors kitą dieną už tai ir atsiprašytų, tikslas jau būtų pasiektas skaitytojai vis tiek galvotų, o gal tai buvusi tiesa? Anksčiau, net sovietiniais metais, žmonės, kad ir netikintys, gerbė kunigus. Dabar jaunimas prarado pagarbą autoritetui tėvams, mokytojams. O kai nėra autoritetų, atsisukama ir prieš Dievą. Tada arba Dievo nėra, arba galima be jo apsieiti. Štai piktasis tokio tikslo ir siekia. Turbūt apmaudžiausia, kai tas piktasis užeina ir į padorią, tikinčią šeimą? Sutikau tokių inteligentų, kurie galvą paguldytų už tikėjimą, bet savo sūnaus į Seminariją sako niekada neleisią. Tai kas tada bus mūsų ateities kunigai? Jei taip žiūrėsim, tai ateis laikas, kad Lietuvoje bus keletas kunigų (kaip dabar yra krikščionybės pradžioje gausiai Kristaus išpažinėjų apgyvendintoje Šiaurės Afrikoje), o čia šeimininkaus musulmonai. Bet pasitaiko, kad ir kunigai savo netinkamu elgesiu atstumia galimus kandidatus? Įstrigo atmintin kažkada Tėvo Stanislovo pasakyti žodžiai, kad jei sutiksi patį blogiausią kunigą, nusistatyk sau tikslą toks nebūti ir už tą kunigą melskis. Aš dabar klierikams sakau, kad pasmerkti, apjuodinti visada yra lengva, bet nė vienas nesam garantuoti, kas atsitiks su manimi, ką aš pats kokios sveikatos būsenos kokiose aplinkybėse gyvenime galiu padaryti. Baisiausia yra šmeižti. Žmogaus gero vardo atėmimas tai tarsi nužudymas. Taigi raginu melstis už kunigus, kad tie, kurie suklydo, pasitaisytų. Daug metų dėstote Seminarijos klierikams. Daugelis jų dabar jau kunigai, dirba įvairiose vietose. Ar susitinkate juos? Kuo skundžiasi, o dėl ko džiaugiasi buvę seminaristai? Iš tiesų jau turiu 32 metų pedagoginio darbo stažą. Malonu buvo, kai pažinojau visus kunigus, nes visi buvo baigę tą pačią Seminariją, kurioje aš dėsčiau. Dabar jau nemažai jaunesnių kunigų nepažįstu, nes jie baigę kitas seminarijas. O pažįstamus susitikti visada malonu. Buvę seminaristai turi įvairių naujienų. Kaime dirbantiems klebonams, aptarnaujantiems po dvi ar tris parapijas, iš tiesų sunku. Parapijiečiai neturtingi, aukų mažai tesurenkama, o kunigui tenka ir automobilį išlaikyti, ir benzino nusipirkti. Galbūt vienas kitas tokiose sąlygose dirbdamas jaučiasi neįvertintas? Be abejo, pasitaiko susitikti ir tokių, kurie palūžta, nustoja bendrauti su Dievu, meta maldą. O meilė gali pasibelsti į kiekvieno širdį ir, jei neturėsi stabdžių, palūši. Toks, norėdamas pateisinti savo gyvenimą, ima kaltinti vyskupus, kitus kunigus, Dievą, šmeižti Bažnyčią... Kai tokių sutinku, matau, kad jie jaučia savo gyvenimo trapumą. Bet kalbėdamas su jais ieškau žmogiškų santykių ir nenoriu liesti tos žaizdos. Yra ir tokių, kurie supranta savo gyvenimo lūžį ir nieko nekaltina. Kokie Jūsų pomėgiai, ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Laisvalaikio turiu nedaug, bet kai turiu laisvą valandėlę, mėgstu pasiklausyti klasikinės muzikos. Nuvažiavęs į Vilnių stengiuosi nueiti į operą. Mėgstu paskaityti poeziją ir pats šiek tiek parašau. Turbūt nemažai skaitote. Ką perskaitėte pastaruoju metu iš teologinės literatūros, o ką iš pasaulietinės? Namuose turiu daug knygų, bet daugiausia skaitau dvasinę literatūrą. Iš teologinės literatūros dabar skaitau kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabar popiežiaus Benedikto XVI) raštus, knygas lenkų kalba. O iš pasaulietinės literatūros pastaruoju metu skaitau man padovanotą Jono Strielkūno poeziją. Dėkoju už pokalbį. Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |