| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigystę pasirinko besimokydamas mokykloje
Prieš 25-erius metus, 1986-ųjų birželio 1-ąją, Kauno arkivyskupas Liudvikas Povilonis kunigystės šventimus suteikė devyniolikai Kauno kunigų seminariją baigusių klierikų. Iki šiol pastoracijoje darbuojasi kanauninkai Deimantas Brogys (Aukštosios Panemunės klebonas ir Aleksoto dekanas), Saulius Filipavičius (Troškūnų klebonas), Boleslovas Jonauskas (Tryškių klebonas), kunigai Jonas Bagdonas (Pakapės klebonas), Ladislovas Baliūnas SJ (Balninkų klebonas), Saulius Bytautas OFM (Plungės vikaras), Gintautas Kabašinskas (Ukmergės dekanas ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas), Vitas Kaknevičius (Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaras), Kęstutis Kazlauskas (Molėtų klebonas ir dekanas), Rimantas Mykolas Letkauskas OFM (Kryžių kalno vienuolyno ekonomas), Henryk Naumovič (Dūkštų klebonas), Gintaras Petronis (Lentvario klebonas), Eugenijus Staleronka (Vyžuonų klebonas), Stasys Stanikūnas (Obelių vikaras). Albertas Franckaitis ir vyriausias tą dieną įšventintas 50 metų kun. Stanislovas Idzelis jau mirę. Birželio 1-ąją savo bendrakursius kunigystės 25-metį kartu švęsti pakvietė Molėtų dekanas kun. Kęstutis Kazlauskas. Šiandien XXI amžiaus pašnekovas Aukštosios Panemunės klebonas ir Aleksoto dekanas kanauninkas Deimantas BROGYS.
Papasakokite apie savo kelią į kunigystę. Ar tas kelias prasidėjo anksti vaikystėje, kai pirmąkart susipažinote su Dievu, ar vėliau, kai sprendėte, kur toliau pasukti, ar tam darė įtaką klebonai, aplinkiniai žmonės, o gal kokie nors įvykiai, patyrimai? Užaugau Sangrūdoje, pamaldžioje katalikiškoje šeimoje. Prisimenu, gal trečioje klasėje mokytoja liepė pildyti anketą, kurioje reikėjo nurodyti, kuo noriu būti. Jau tada išdrįsau parašyti norįs būti kunigu. Paskui mokytoja liepė anketą perrašyti ir verčiau įrašyti, kad noriu būti daktaru. Mokytojos paklausiau. Taigi jau tada mano mintys sukosi apie kunigystę. Pašaukimo malonė augo metams bėgant. Mūsų parapijoje tarnavo labai uolūs ir pasišventę kunigai. Manau, kad jų tarnystės pavyzdys mano svajonę tapti kunigu dar labiau sustiprino. Pirmasis mano klebonas, kurį prisimenu, buvo kun. Jonas Palukaitis. Vėliau kun. Antanas Lukošaitis pakvietė patarnauti šv. Mišioms. Mūsų buvo nemažas būrelis. Kai valdžios nurodymu piktavaliai žmonės padegė bažnyčią, ją reikėjo atstatyti. Tada klebonauti buvo paskirtas kun. Kazimieras Skučas, su kuriuo ilgiausiai bendravau. Besimokydamas vidurinėje mokykloje jau neabejojau, kokį kelią rinktis. Iš tiesų mokytojai turėjo su mumis daug bėdos: daugelis bendraklasių buvo tikinčių šeimų vaikai, vadovus rajono valdžia galbūt barė už tai, kad vienas buvęs mokinys Juozas Kaknevičius jau mokėsi Seminarijoje. Kartą po rekolekcijų atėjus į mokyklą išgirdome, kad įvykdyta vagystė. Mokyklos direktorius ėmė tikrinti visas klases ir vaikinų kišenėse ieškoti rakto. Kai įkišo ranką į mano kostiumo kišenę ir ten rado rožinį, demonstratyviai jį ištraukė ir iškėlęs visiems rodydamas pašaipiai paklausė: O kas čia per daiktas? Jis galėjo neišimti to rožinio, juk jo ranka jautė, kad tai ne raktas. Bet nei tuometinis fizikos mokytojas, nei bendraklasiai nesišaipė. Kai baigiau vidurinę mokyklą ir direktorė pasirašinėjo baigimo dokumentus, prašė manęs, kad jei jau stosiu į Seminariją, nestočiau tiesiai po mokyklos baigimo, o nors trumpai kur nors padirbėčiau, kad jie neturėtų bėdos. Taip ir buvo. Taigi kur padirbėjote? Vidurinę baigiau 1978 metais. Prieš metus buvo miręs mano tėvelis, todėl tapau vieninteliu šeimos maitintoju. Turėjau jaunesnį brolį, o mama buvo mažai darbinga. Taigi įsidarbinau kolūkyje. Iš pradžių dirbau pagalbiniu darbininku, paskui įgijau profesionalaus vairuotojo teises ir tapau vairuotoju. Vienintelio šeimos maitintojo tada neimdavo į kariuomenę. Vis dėlto nuvažiavau į Seminariją pasiteirauti, ką man daryti. Ten išgirdau, kad jei mane priimtų, tai jau nedirbsiu kaip vienintelis šeimos maitintojas ir tada nėra jokios garantijos, kad neims į kariuomenę. Tada toliau likau dirbti kolūkyje, bet vis tiek norėjau siekti kunigystės. Po metų, 1979-aisiais, vėl nusprendžiau vykti į Kauną ir eiti į Seminariją pasiteirauti, ar vis dėlto negalėčiau bandyti stoti. Aišku, abejojau, ar tada nepaims į kariuomenę. Tuomet dokumentus priėmęs kun. prof. Algimantas Kajackas paaiškino, kad ir kas būtų, vis dėlto reikia bandyti. Mane priėmė, bet studijų taip ir nepradėjau. O tai kodėl? Netrukus darbe išgirdau, kad turiu vykti į rajono centrą susitikti su kažkokiu žmogumi ir nuvežti jam kelias kulbes malkų. Sakė, kad turiu nurodytą valandą būti prie geležinkelio stoties, kur manęs lauks. Tačiau prie stoties nurodytu laiku nieko nesulaukiau ir grįžau atgal. Pasirodo, kad tas žmogus manęs laukė prie autobusų stoties. Taigi įvyko nesusipratimas. Bet po kelių dienų kolūkio valdžia vėl gavo įsakymą atsiųsti mane su tomis malkomis. Pakartotinai išaiškino, kad turiu būti aikštelėje prie autobusų stoties. Kai atvykau, prisistatė žmogus iš KGB. Nuvežiau į jo namus malkas, iškrovėme jas garaže, ir tada supratau, kodėl čia mane atsiuntė. Apsimečiau, kad labai skubu grįžti į Sangrūdą, esą manęs darbe laukia juk šienapjūtė, mane nubaus už pravaikštą. Niekas nenubaus, visi žino, kad tu su manimi, atsakė kagėbistas ir nusivedė mane į saugumo pastatą, buvusį netoli autobusų stoties. Ir pradėjo tas veikėjas aiškinti, kad yra gerų kunigų, yra ir blogų. Geri tai tie, kurie su jais bendradarbiauja, blogi kurie neklauso. Šnekėjo gražiai, sakė, kad su tokiais kaip jie, reikia bendradarbiauti. Taigi mane, kaimo vaiką, bandė užverbuoti. Sakė, kad turiu mamą, auginančią jaunesnį sūnų, o jei aš eisiu į Seminariją, neliks šeimos maitintojo. Siūlė sudaryti sąlygas, kad aš padėčiau jiems, o jie padės man. Kitaip sakant siūlė atleisti nuo kariuomenės, o jei ir reikės tarnauti, tai padarys, kad tarnyba būtų kur nors arti, kad galėčiau savaitgaliais parvažiuoti ir padėti mamai. Kuo nors šantažuoti ar gąsdinti argumentų jis neturėjo, bet turbūt tikėjosi, kad pasirašysiu kažkokią bendradarbiavimo sutartį. O aš suvokiau, kad jokiu būdu negalima pasirašyti ant jokių raštų, nors niekas manęs nebuvo perspėjęs, kad nepasirašyčiau matyt, tėvo tremtinio pavyzdys kažkaip suveikė. Gal tris valandas mane įkalbinėjo, bet aš atsisakiau pasirašyti ir mane paleido. Po kurio laiko nuvažiavau į karinį komisariatą išsiregistruoti, tada man įteikė šaukimą į kariuomenę ir pasakė: Štai tau bilietas į studijas, jei tu taip nori. Buvo apmaudu. Nuvykau į Kauną ir susitikau su Seminarijos rektoriumi kun. Viktoru Butkumi. Bandžiau atsiprašyti, kad buvau toks nevykęs kandidatas: ir priimtas studijuoti, ir imamas į kariuomenę. Jis mane tėviškai nuramino, atsakydamas, kad nieko baisaus nenutiko. Jei per tuos dvejus metus nepersigalvosi, sugrįžęs iš kariuomenės galėsi iškart studijuoti, nes esi priimtas. Jei persigalvosi, ką padarysi, pasakė jis man. Džiaugiausi, kad suprato mano padėtį. Taigi Jus paėmė į kariuomenę. Kaip toliau viskas vyko, žinant, kad Jūs jau priimtas į Seminariją? Keliskart kvietė į karinį komisariatą, o per paskutinę komisiją manęs paklausė, ar esu komjaunuolis. Kai atsakiau, kad ne, išgirdau: Treji metai į Šiaurę. Matyt, Dievas man davė mintį, kad aš atsakiau, jog ir ten yra romantikos. Toks mano atsakymas karininką taip suglumino, kad jis įtūžęs liepė dingti iš kabineto ir parodė, per kurias duris. O jas pravėręs pamačiau manęs laukiantį tą patį saugumietį. Tai buvo antras susitikimas su juo. Jis mane pusnuogį pasisodino ir ėmė šnekinti vėl esą mums reiktų susitarti bendradarbiauti. Atsakiau, kad dabar aš jau negaliu įsipareigoti, nes man reikia eiti į kariuomenę, nes ką tik karininkas pažadėjo trejus metus tarnybos Šiaurėje. Tada tas saugumietis ėmė aiškinti, esą į Šiaurę nereiks, jei aš pasirašyčiau. Be to, žadėjo viską sutvarkyti taip, kad likčiau tarnauti Lietuvoje ir savaitgaliais galėčiau grįžti namo padėti mamai. Aš apsimečiau, kad labai noriu tarnauti ir kad viskas sutvarkyta. Taigi mūsų antrasis pokalbis truko gal 15 minučių. Galiausiai į kariuomenę manęs dar nepaėmė likau dirbti kolūkyje. Aplinkiniams žmonėms, ypač komunistams, liko visai neaišku: jie žinojo, kad aš įstojau į Seminariją, bet prasidėjus mokslo metams mokytis neišvažiavau, žinojo, kad kvietė saugumas, bet aš tebedirbu kolūkyje. Po kurio laiko mane vis dėlto paėmė į kariuomenę. Kur tarnavote, kaip sekėsi? Apie metus tarnavau Baltarusijoje, Slonimo mieste, paskui vežiojo po Šiaurės Kazachstaną, Rostovo sritį. Dievui padedant kariuomenėje nebuvo sunku. Įsimintinas buvo susitikimas su ryšių bataliono vadu. Jis tarnybos pradžioje visada susitikdavo su jaunais kareiviais. Taigi pažiūrėjęs į naujokų sąrašus jis pamatė, kad aš ne komjaunuolis, ir pareiškė, kad turėsiu stoti į komjaunimą. Nestosiu, nes esu tikintis, atsakiau jam. Tas mano atsakymas, matyt, padarė įspūdį, kad nors buvo numatyta mane keliems mėnesiams siųsti į sunkius apmokymus, bataliono vadas nurodė mane paskirti tvarkyti kareivines. Kai pagalvoju, iš tiesų, matyt, Dievas manęs pagailėjo. Be to, kiek žinau, daug žmonių, ypač giminės, meldėsi už mano sėkmę. Dievo malonė mane saugojo sunkiose situacijose. Kai grįžau iš kariuomenės, buvo jau vėlus ruduo, o Seminarijoje prasidėjusi egzaminų sesija. Tai dar vienerius metus turėjot laukti, kol galėsit studijuoti Seminarijoje? Kai grįžau iš kariuomenės, saugumiečiai vėl norėjo su manimi susitikti, bet aš nesutikau, o jie neturėjo jokių argumentų man trukdyti ar kaip nors šantažuoti kariuomenėje buvau atitarnavęs, antisovietine veikla neužsiėmiau, jie dėl nieko negalėjo prikibti, neturėjo dėl ko šantažuoti. O Seminarijoje man leido savarankiškai pasiruošus laikyti kai kuriuos egzaminus. Taip šiek tiek pavėlavęs ir pradėjau studijas. Studijų pabaigoje, jau prieš Jūsų šventimus,1986 metų pradžioje, buvo nužudytas kun. Juozas Zdebskis. Kaip Jūs tuo sunkiu laikotarpiu prieš šventimus jautėtės? Ar neišsigandote, ar nekilo abejonių? Žinia apie kun. Juozo Zdebskio mirtį mus sukrėtė. Žinojome, kad tai buvo žmogžudystė, o ne nelaimingas atsitikimas. Mes, baigiamojo kurso klierikai, norėjome vykti į laidotuves, bet Seminarijos vadovybė, galbūt norėdama apsaugoti nuo galimų nemalonumų, neišleido. Man buvo liūdna, nes buvo laidojamas gimtosios Vilkaviškio vyskupijos kunigas. Nepasakyčiau, kad tada būčiau jautęs kokią nors baimę, nors žinojome, kad esame sekami ir prižiūrimi. Prisiminkite savo kunigystės pradžią. Kaip sekėsi vikarauti Kalvarijoje, kur dirbo du kunigai Mieldažiai: klebonas Juozas ir altaristas Antanas? Kaip jauną vikarą priėmė sovietinė valdžia? Savo pirmąją tarnystės vietą įvardinčiau kaip be galo gerą. Įdomus buvo tada laikotarpis: dar nebuvo laisvės, bet ir oficialaus spaudimo nejautėme. Prieš mane dirbęs kun. Vytautas Gustaitis (dabar prelatas, Vilkaviškio dekanas) buvo pradėjęs lankyti parapijiečių šeimas. Tai tą darbą tęsiau ir aš. Patys parapijiečiai organizuodavo ir kviesdavosi. Man tai buvo labai svarbi patirtis. Keisčiausia, kad rajono valdžia, sulaukusi, kada baigsime kalėdojimą, kai šeimos jau būdavo aplankytos, lyg ir formaliai skambindavo klebonui paklausti, kodėl vyksta šeimų lankymas? Klebonas savo išmintimi ir vaišingumu visada sugebėdavo valdžios priekaištus paversti nereikšmingais, todėl valdžia mums netrukdė. Nors viešai veikti negalėjom, bet turėjom gana aktyvaus jaunimo, kuris nebijodavo ateiti į susitikimus bažnyčioje, šventoriuje ar kokioje nors didesnėje kaimo gryčioje. Tik 1988-aisiais, kai Lietuva šventė Vasario 16-osios 70-metį, mokyklose mokytojams reikėjo pravesti pamoką prieš Vasario 16-ąją. Bet paskui vaikai ėmė klausinėti tėvų, kas iš tiesų ta Vasario 16-oji. Taigi ir Dievas pasinaudojo ateistais, kad vaikai daugiau sužinotų. Ir mes, dekanato kunigai, pamatėme, kaip norėta iš žmonių atminties ištrinti tos dienos suvokimą, esą tai buvusi kažkokios susireikšminusios buržuazinių nacionalistų grupelės užgaida. Mus rajono valdžia pasikvietė į draugišką pasitarimą, esą aptarti problemas, kurių galbūt mes turime, gal kuo nors padėti galinti. Ėmė mums pasakoti, kiek karvutės pieno duoda, kiek paršiukų kiaulės atveda, kiek ko pastatyta, kokie pasiekimai pramonėje ir žemės ūkyje. Paskui pradėjo kalbėti lektorius, kažkoks antilietuviškai nusiteikęs veikėjas, kuris ėmė labai nepagarbiai pasakoti apie Vasario 16-ąją. Tada atsistojo Liubavo klebonas kun. Petras Kražauskas (dabar mūsų parapijos altaristas) ir pasakė, kad mes ne kvailiai ir puikiai žinome, kas buvo ir yra Vasario 16-oji. Tas rajono valdžiai nepatiko ir ji lektorių pasodino. Susitikimui pasibaigus kunigus nuvežė į Želsvelės kolūkį ir parodė, kaip gražiai auga paršeliai, kokios gražios fermos. Matyt, buvo gautas partijos nurodymas švelniau bendrauti su kunigais, neaštrinant santykių, bet turėjo ir lektorius kviesti, kad jie mums praplautų smegenis. Po poros metų tapote Alytaus Šv. angelų Sargų parapijos vikaru. Kaip sekėsi ten? Dabar Alytuje kelios parapijos, o tada kairiajame Nemuno krante tebuvo viena. Ten klebonavo kun. Pranas Račiūnas MIC, aktyvus Lietuvos mylėtojas. Prasidėjo Sąjūdis, renginių daug, viskas įdomu, visur buvome kviečiami, reikėjo tik spėti dalyvauti. Dirbau ten tik vienerius metus, bet liko nuostabiausi prisiminimai. 1989-aisiais, būdamas vos 29-erių, tapote Krokialaukio parapijos klebonu, aptarnavote ir Riečių parapiją. Kaip Jus, jauną kunigą, sutiko parapijiečiai, kaip sekėsi tose parapijose? Parapiją perėmiau iš labai aktyvaus kunigo Vaclovo Stakėno. Buvusio klebono pastoracijos dėka parapija buvo labai aktyvi. Žmonės buvo geri ir nuoširdūs. Ankstesnysis klebonas daug darė dėl parapijiečių, rūpinosi viskuo, bet buvo labai persekiojamas. Supratau, kad ir aš būsiu stebimas, nors tiesioginių represijų nepatyriau. Džiaugiausi, kad buvęs klebonas parapijos kasoje paliko pinigų, kurie man, jaunam klebonui, labai pravertė. Trejus metus ten dirbau ir labai nenorėjau išsikelti. Netrukus atsidūrėte Šakiuose. Čia dirbote ilgiausiai 10 metų. Matyt, Šakiuose ir praėjo patys svarbiausi ir brandžiausi kunigystės metai. Kaip pats apibūdintumėte tą laiką? Man teko garbė prisidėti vykdant Bažnyčios socialinę misiją buvau Caritas dvasios tėvu, paskui ir vadovu. Daug laiko užtrukdavau kelionėse vyskupijos Caritas reikalais. Reikėjo tvarkyti, remontuoti Bažnyčiai priklaususius pastatus, kurti senelių globos namus, vaikų ir jaunimo, šeimos centrus. Tam reikėjo suburti žmones, surasti patalpas, jas pritaikyti veiklai. Gerai, kad atsirado daug aktyvių geros valios žmonių, dalyvavusių šioje veikloje. Talkino ir šaunūs vikarai. Tie 10 metų nebuvo lengvi, nes veikla buvo labai įvairi ir aktyvi. Kunigui daug ką tenka daryti. Ne viską reikėtų daryti kunigui, jei būtų kitų tuo užsiimančių žmonių. Statybomis, remontais galėtų rūpintis tą darbą labiau išmanantys žmonės, bet kai jų nėra, tai ir kunigai tą turi daryti. Devynerius metus dirbate Aukštojoje Panemunėje, tapote ir Aleksoto dekanu. Kaip sekasi? Džiaugiuosi, kad parapija turi gilias katalikiškas tradicijas, yra daug aktyvių žmonių, ypač nuostabaus jaunimo, kurį reikia ir suprasti, ir paremti. Raginčiau dažniau pasimelsti už jaunus žmones, kad jie visada išdrįstų parodyti savo gerąsias savybes, kad ir atsidūrę kitokioje aplinkoje būtų drąsūs, nebijotų reikštis, save atskleisti, daryti gerus darbus ir išpažinti savo tikėjimą. O būti dekanu, kai gražiai bendrauji su visais dekanato kunigais, nėra sudėtinga. Kada jaučiate pasitenkinimą ir suvokiate, kad tikrai verta būti kunigu? Manau, kad teikdamas sakramentus kunigas labiausiai jaučia Dievo veikimą. Mūsų parapijos kunigai tarnauja Onkologijos ligoninėje. Tarnystė ligoniams irgi teikia tam tikrą džiaugsmą: matai, kaip nuostabiai veikia Dievo malonė, sustiprina ligonį, paruošia jį susitikti su Viešpačiu. O ir kita tarnystė, pradedant kūdikių krikštu, vaikučių Pirmąja Komunija, ruošimas Sutvirtinimo sakramentui teikia pasitenkinimą. Smagu, kai teikdamas Santuokos sakramentą matai sąmoningą jaunavedžių norą prisiimti atsakomybę už būsimą šeimą. Būna malonūs ir kai kurie išoriniai dalykai pavyzdžiui, kai pavyksta bažnyčios remontas. Gal žinote, kodėl nedidelė Sangrūdos parapija davė nemažą būrelį kunigų? Sangrūdos parapija pavadinta Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vardu, todėl manau, kad ši šventoji, labiausiai besirūpinanti kunigais, išprašė Dievo kunigų savo globojamai bendruomenei. Kurį laiką iš šios parapijos buvome septyni kunigai: Petras Sitka, Juozas Barkauskas, Juozas ir Vitas Kaknevičiai, Alvydas Dvareckas, Vytautas Kajokas ir aš. Kun. P. Sitka jau miręs, taigi dabar likome šeši. Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad ir Jums Dievas duotų kuo daugiau malonių.
Kalbėjosi
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |