Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Kelionės
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas

Livija ŠIUGŽDIENĖ

XIII Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime Seime Jono ČESNAVIČIAUS uotrauka

Praėjusį šeštadienį Seime vyko XIII Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas. LS pirmininku perrinktas Seimo narys, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Rytas Kupčinskas, Tarybos pirmininku – Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos direktorius Vidmantas Žilius. Išrinkta nauja taryba iš 25 narių. Gaila, kad suvažiavime dalyvavo tik keletas Seimo narių ir politikų: Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Vida Marija Čigriejienė, Gintaras Songaila, Kazimieras Uoka, Emanuelis Zingeris, Arvydas Anušauskas, bet ir jų pabaigoje nebeliko. Suvažiavime taip pat dalyvavo prof. Ona Voverienė, generolas majoras Jonas Kronkaitis, visada būnantis patriotiniuose renginiuose monsinjoras Alfonsas Svarinskas, akademikai Zigmas Zinkevičius, Antanas Tyla, Antanas Kudzys, prof. Bronius Genzelis, prof. Bronius Makauskas (Lenkija), doc. Romas Batūra, kunigas Algimantas Keina, Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas ir kiti. Suvažiavimo delegatais buvo Sąjūdžio skyrių atstovai iš įvairių Lietuvos rajonų.

Iš pradžių suvažiavimą pasveikino politikai ir visuomenės atstovai. Premjero Andriaus Kubiliaus sveikinimą suvažiavimui perskaitė jo patarėjas Jonas Survila. Premjeras sąjūdiečius kvietė „į kovą už energetinę nepriklausomybę“ ir apgailestavo, kad negali dalyvauti suvažiavime (kaip žinoma, popiet jis lankėsi Kaune, kur buvo atidengiamas paminklas Palaimintajam Jonui Pauliui II). Sveikindama suvažiavimą Čečėnijos Respublikos Ičkerija atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva pateikė daugybę faktų apie kankinamą čečėnų tautą, prieš 20 metų paskelbusi savo nepriklausomybę. Čia ir toliau suimami ir luošinami jauni žmonės, už juos reikalaujama išpirkos, jie paslaptingai dingsta. Punsko valsčiaus (Lenkija) viršaitis Vytautas Liškauskas teigė, kad Lenkijos lietuviai ir toliau stengiasi puoselėti lietuvių kalbą, tautiškumą.

Europos Parlamento narys, Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo, kad Sąjūdis „įvykdė įsipareigojimus – atkurti demokratiją ir nepriklausomybę“, tačiau dabar turime siekti dvasinio išsilaisvinimo, nes turime „daug distancinių minų“: Lietuvą užplūdo priešvertybiniai nuodai, todėl negalime nusiteikti, kad esame „veteranų klubas“. Kitaminčių persekiojimas ir dabar vyksta – ir ne tik „plačiai atvertomis psichiatrinių ligoninių durimis“. „Visi matome, kaip išjuokiamas nepriklausomybinis galvojimas“. Kaip tas buvo ir prieš šimtą metų, kai nepriklausomybės siekęs lietuvis paniekinamai buvo vadinamas litvomanu. „Ką tik padėjome gėlių prie naujojo paminklo Kovo 11-ajai, bet ar nereikės po šimto metų dėti gėlių prie užrašo „Čia buvo Lietuva“? – liūdnai klausė V. Landsbergis. Profesorius pasakė įdomią mintį: „turime ginti Lietuvą ir nuo jos pačios“, turėdamas galvoje karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo bylą. V. Landsbergis iškėlė Sąjūdžio vaidmenį aiškinantis mįslingomis aplinkybėmis žuvusio buvusio VSD karininko mirties aplinkybes: „Sąjūdis ėmėsi iniciatyvos sudaryti visuomeninę komisiją, vadovaujamą Kazimiero Motiekos (...). Tai buvo svarbi Sąjūdžio veikla, nes kviečiant net nekviestus liudininkus, išgirstant ir kaupiant faktus, kurių nereikėjo tuometiniams oficialiems tyrėjams, skandinantiems ir žlugdantiems teisybę. Sąjūdis neleido numarinti tos bylos ir galų gale jos kaltinimas buvo perkvalifikuotas – nuo nelaimingo atsitikimo iki įtariamos žmogžudystės“. V. Landsbergis įspėjo, kad planuojant statyti atomines elektrines Kaliningrade ir Baltarusijoje, mūsų kraštui skelbiamas psichologinis branduolinis karas. „Dabar prieš Lietuvą skelbiamas psichologinis branduolinis karas. Štai turėsime savo sienose dvi branduolines jėgaines, apie kurias yra „kabinami makaronai“, kad tai nauja sistema, ne tokia kaip Černobylio, ji bus labai saugi. Bet ar ji bus labai saugi, mes pamatysime po to, kai arba liksime gyvi, arba neliksime. Tada nebus kam konstatuoti, matote, jie sakė netiesą“, – suvažiavime sakė V. Landsbergis, teigdamas, kad tai suplanuoti Rusijos veiksmai, siekiant daryti įtaką Lietuvos valstybingumui. Pirmasis šio karo tikslas yra „ne gaminti energijos Karaliaučiaus kraštui, kurios jam tiek nereikia, arba Baltarusijai, kuri gali pasigaminti toliau (...), bet šeimininkas iš Maskvos įsakė statyti ant Lietuvos sienos, kad jei kas nors atsitiks, papildomai bus išspręstas ir keršto ar būsimos kolonizacijos klausimas – vienu šūviu du zuikiai, arba sukuriant nepasitikėjimo, netikrumo, baimės atmosferą, kad žmonės jaustų, kad gyvena vulkano papėdėje ir trauktųsi nuo tų sienų kur nors toliau“, – prognozavo Sąjūdžio garbės pirmininkas. V. Landsbergis ir minėjo „Nord Stream“ projektą, ir dujotiekio galimą neigiamą įtaką Baltijos jūrai bei Lietuvai, kurią „reikia išsaugoti ginant nuo jos kaimynių, ar vieno pagrindinio kaimyno, kuris nenori, kad būtų Lietuva, kaip ir istoriškai nenorėjo nuo caro Ivano laikų“. Dabar suinteresuotieji savo propaganda „džiaugsmingai“ skelbia, kad vamzdžio padaryta žala yra „nedidelė“. „Kas turi balsą, turi ir kalbėti. Manau, kad Sąjūdis turi balsą“, – ragino kreipti dėmesį į Lietuvai gresiančias problemas V. Landsbergis. Jis priminė ir  skaudžią Rytų Lietuvos problemą – čia neapykantos prieš baltus forma bunda fašizmas, kurį skelbia lenkų Kresų organizacijos. Sąjūdis turi įsitraukti į šio sudėtingo klausimo sprendimą taikiai – „jis turi bendrauti, o ne duoti į akį“. V. Landsbergis taip pat jis atkreipė dėmesį į tai, kad propaguojama tai, ką šviesaus atminimo Vanda Zaborskaitė pavadino deheroizacija. Tai yra klastinga užduotis. Pavyzdžiui, paneigiama Birželio sukilimo reikšmė. Tai, kad sukilėliai išlaisvino mirčiai pasmerktus 2500 kalinių, tarp jų 500 žydų, yra svarbu. (Telšiuose kalinius išžudė, nes sukilėliai jų išlaisvinti nespėjo.) Dabar sukilimą siekiama deheroizuoti. Keistai atrodo padėtis, kai Lietuvos teismuose prieš Laisvės kovotojus panaudojami dokumentai iš KGB bylų. „Štai kokioje duobėje iki šiol tebesėdime, mes esame okupuoti“, – sakė V. Landsbergis. Nuo šių grėsmių ir turėtų saugoti Sąjūdis, kuris jau padarė savo darbą vedant Lietuvą į nepriklausomybę. Sąjūdžio Garbės pirmininkas teigė: „Dabar Sąjūdžiui tenka neišvengiamai kitokia funkcija: tęsti dvasinį išsilaisvinimą, nes čia turime labai duobėtą kelią, pilną spąstų (...) Turime budėjimo ir žadinimo funkciją“. Reikėtų labai plačiai suprasti mūsų užduotį – Lietuvos gynybą. Gynyba ne gynybinės pajėgomis, o suvienytomis dvasinėmis, moralinėmis, sveiko proto ir patriotizmo pajėgomis. Turime būti bendruomenė, kuri renkasi Lietuvą. Tada į mūsų pastangas atsilieptų ir jaunimas, svarstantis išvažiuoti iš tėvynės. Netinka sakyti: „sukursime naujas darbo vietas“ ar kalbėti apie pinigus, bet kviesti jaunimą, ir tada jis pamąstys arba išvažiuos laikinai, tik su tam tikru įsipareigojimu.

Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas pranešė apie Sąjūdžio sukurtos komisijos dėl V. Pociūno žūties aplinkybių tyrimo veiklos rezultatus, pasisakė už tai, kad operatyvinės slaptosios tarnybos turi būti kontroliuojamos, stebėjosi, kad VSD vykdo neteisėtus veiksmus prieš Lietuvos piliečius – bandė įtraukti žinomą kovotoją disidentą į nelegalios veiklos pinkles, sekė ir provokavo Eglę Kusaitę. Jis sakė, kad galimybė iš Rusijos daryti įtaką mūsų valstybės institucijoms nemažėja, KGB agentų liustracija įvykdyta nepilnai. Pirmininkas ragino Sąjūdžio narius nebūti abejingus tam, kas vyksta valstybėje.

Suvažiavime pranešimą skaitęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, konservatorius Arvydas Anušauskas sakė, kad Rusijos noras valdyti Baltijos valstybes tebėra stiprus. „Nacionalinio saugumo iššūkių dabar yra tikrai daug. Po 20 metų jie yra kitokie, bet ne mažiau svarbūs. Rusijos noras valdyti Baltijos šalis kitomis priemonėmis yra pakankamai stiprus“.

Rusijos karinis aktyvumas Baltijos jūroje didėja dėl dujotiekio „Nord Stream“: „Tie nuogąstavimai, kuriuos išsakė Lietuva savo laiku kalbėdama apie tai, kad „Nord Stream“ padidins Rusijos karinį aktyvumą Baltijos jūroje, yra realybė. Jau realybė, tas karinis aktyvumas palei trasą jau yra ženklus“. A. Anušauskas  taip pat pripažino, kad yra problemų su specialiųjų tarnybų kontrole. „Tyrimų metu buvo atskleista daug svarbių dalykų: tai manipuliavimas galimybėmis, vidaus kontrolės, iniciatyvos ginant viešąjį interesą prokuratūrose stoka. Buvo simuliuojama ir kova su terorizmu“. Tačiau plačiau nagrinėti visuomenės gyvenimą trikdančius su visuomeniniu ar politiniu gyvenimu susijusių piliečių sekimo atvejus NSGK pirmininkas nesileido. Netgi priešingai – totalų sekimą vykdančias slaptąsias tarnybas jis bandė pateisinti tariamai blogu finansavimu: „Po didelėmis kalbomis apie didžiules galimybes slepiamas tarnybų neįgalumas, techninis atsilikimas, menkas operacijų finansavimas ir daug kitų dalykų, kurie mažina Lietuvos galimybes turėti veiksnias slaptąsias tarnybas, kurios vykdytų ne politinius užsakymus, ne kokių nors korumpuotų verslininkų užsakymus, bet gintų Lietuvos valstybės interesus“. Jis teigė, kad ribotos Valstybės saugumo departamento lėšos buvo naudojamos nesant parlamentinės kontrolės, todėl specialiųjų tarnybų kontrolė esą yra didinama. NSGK vadovas taip teigė, kad Lietuvoje yra manipuliuojama informacija, atsiranda „reali cenzūra“: „Lietuvoje veikia reali cenzūra (...). Išorinio atvirumo, rašymo apie viską dūmų uždanga slepia manipuliavimą informacija, informacijos slėpimą. Aš galėčiau paminėti temų, kurios niekada nerado ir neras vietos mūsų viešojoje erdvėje. Tam yra pačios įvairiausios priežastys. Jos dažniausiai susijusios su korupcinėmis įtakomis. Žinoma, yra ir kitų valstybių įtakos“.

Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė kalbėjo, kad prieš dvejus metus vykusioje ESBO konferencijoje buvo sunku priimti rezoliuciją dėl Molotovo-Ribbentropo pakto – mes buvome išbarti Rusijos spaudoje, likome nesuprasti ir Europoje. Kaip spėja Seimo narė, yra kažkoks nematomas dirigentas, kuris stabdo daugelį mūsų iniciatyvų – ir europinio geležinkelio vedimą per Marijampolę, ir energetinių problemų sprendimą, ir tautinės įtampos Rytų Lietuvoje mažinimą. Reikia, kad Kovo 11-ąją sąjūdiečiai rengtų eiseną sostinės gatvėse, o ne prisijungtų prie patriotinio jaunimo“.

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius, Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius įvertino kai kurias pastangas, prie kurių per pastaruosius dvejus metus prisidėjo ir Sąjūdis – žemės grąžinimą savininkams, teismų demokratizavimą (Sąjūdžio pastangomis 47 Seimo nariai pasirašė įstatymo pataisą dėl tarėjų įvedimo į teismus, tačiau pataisos „buvo nugrūstos į stalčių“). Jis nuogąstavo, kad vienas europarlamentaras kelia triukšmą dėl tariamo lenkų engimo Lietuvoje, išreiškė viltį, kad tokia įtampa tarp dviejų tautų bus užgesinta – tam turi pasitarnauti ir praėjusį mėnesį paskelbtas Lenkijos intelektualų kreipimasis.

Vladas Vilimas pasakojo apie Sąjūdžio pastangas pertvarkyti teismų darbą įvedant tarėjų instituciją (jo pranešimą spausdinsime trečiadienio – birželio 29-osios – numeryje ). Valentas Čeginskas kėlė žemės ūkio problemas, energetinio saugumo svarbą, reikalavo ne tik atstatyti pensijas, bet ir kompensuoti atimtąją dalį, taip pat siūlė aiškintis priežastis, kodėl jaunimas palieka Lietuvą. Laimis Dieninis, atstovavęs Nacionalinei žemės tarnybai, pasakojo ne tik apie žemės reformos trūkumus, bet ir privalumus bei sprendimo variantus. Įtempta padėtis yra Rytų Lietuvoje – čia vilkinami darbai, klausimų sprendimas atidėliojamas.

Suvažiavimo diskusijose buvo kalbama apie kelias pagrindines Lietuvos problemas: dviejų atominių elektrinių statybą šalia Lietuvos sienų, teismų demokratiškumą, žemių pardavimą užsieniečiams, statybas istoriniuose miestų centruose. Istorikas doc. dr. Romas Batūra kalbėjo apie patriotinio auklėjimo svarbą. Suvažiavimo delegatai apgailestavo, kad iš suvažiavimo nesulaukę jo pabaigos pasišalino kai kurie Seimo nariai, ypač svarbias problemas nagrinėjantis A. Anušauskas.

Priimtas pareiškimas dėl Lietuvos Sąjūdžio ketinamo surengti referendumo dėl tarėjų instituto įteisinimo teismuose. Pareiškime teigiama, kad teismuose dirba sovietiniai teisininkai, visiškai atsiriboję nuo visuomenės, piktinamasi, kad teisėjai išduoda sankcijas klausytis slapta žmonių telefoninių pokalbių, nekovoja su korupcija. Pareiškime teigiama: „Visuomenei tokia situacija aiškiai nepriimtina. Dėl šių priežasčių piliečiai praranda pasitikėjimą valstybe, vis labiau didėja emigracijos mastai. Savo nepasitikėjimą teismais visuomenė pradėjo reikšti teismų sprendimų ignoravimu. Tai aiškus teismų, o tuo pačiu ir valstybės degradacijos požymis“. Pasak pareiškimo, rezultatų nedavė nei Sąjūdžio kreipimaisi į Seimą, nei į Prezidentę.

Sąjūdžio manymu, teismų pertvarka galėtų neapsiriboti vien tarėjų instituto įvedimu – esą teisėjus dar galima būtų ir rinkti. Pareiškime rašoma: „Sprendžiant teismų problemą referendumu, apsiriboti vien tarėjų institucijos įteisinimu jau netikslinga, nes atstatyti demokratiją teismuose, o tuo pačiu ir valstybėje, vargu ar pavyktų. Tai būtų galima padaryti tik visuomenei sudarius galimybę išsirinkti teismą“.

Sąjūdis priėmė rezoliuciją dėl Rytų Lietuvos švietimo, kuriame Lenkų rinkimų akcija (LRA) yra kaltinama nesilaikanti įstatymų, kurstanti tautinę nesantaiką. „Lietuvos Sąjūdis apgailestauja, kad LRA Lietuvoje su jai pavaldžiomis organizacijomis (...) nesilaiko Konstitucijos, įstatymų, kursto tautinę nesantaiką, rengia mitingus su melaginga informacija prieš valstybinę kalbą, Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą ir nedalomumą, gaivina okupacijos padarinius ir garbina Rytų Lietuvos okupaciją, neleidžia mokytis gimtąja gudų kalba, prieš 150 metų dėl okupacijų pakeitusius tautybę ir gimtąją kalbą gyventojus vadina autochtonais, persekioja lojalius Lietuvos Respublikai piliečius ir kursto mokinius prieš savo tėvynę“, – rašoma rezoliucijoje. Švietimo įstaigas į savo globą turėtų perimti Švietimo ir mokslo ministerija, Rytų Lietuvoje turėtų būti pastatyta daugiau mokyklų, kuriose būtų mokoma lietuvių kalba, turėtų būti remiamas esą objektyvus laikraštis lenkų kalba, informuojantis apie Lietuvą, o LRA veiklos teisėtumas turėtų būti patikrintas.

Sąjūdis taip pat priėmė rezoliuciją dėl saugumo, krašto apsaugos bei gynybinių pajėgumų tvirtinimo. Anot dokumento, Lietuvoje nėra tinkamo visuotinio pilietinio ir patriotinio ugdymo bei paruošimo gynybai. Todėl esą turėtų būti atnaujinta pilietinio ir tautinio ugdymo programa mokymo įstaigose ir tam skiriamas didesnis finansavimas. Be to, 2012-aisiais išlaidos Lietuvos gynybai turėtų sudaryti 1,4 proc. nuo šalies BVP, o vėliau išaugti iki 2 proc., taip pat turėtų būti sudarytos geresnės mokestinės sąlygas savanoriškai stojantiems į kariuomenę. Sąjūdžio nuomone, sostinės Lukiškių aikštėje turėtų būti pastatytas monumentas „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Sąjūdžio suvažiavime skambėjo ansamblio „Ula“ bei Lilijanos Ablėnaitės vadovaujamo kvarteto dainos. Suvažiavimas baigėsi sudainavus patriotinę dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“.

© 2011 „XXI amžius“