| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sugrįžo ten, kur Nemunėlis ir Neris Apolonija NISTELIENĖ
Šiandien, birželio 10 dieną, 12 valandą Kaune, Prisikėlimo bažnyčios požemyje-kolumbariume bus laidojama urna su žemiškųjų kun. Arvydo Petro Žygo palaikų pelenais. Kaip Lietuvoje neįprasta be gėlių ir žvakių, o kaip įprasta daug gražių žodžių apie velionį ir tyrą jo gyvenimą. Rabindranatas Tagorė rašė: Tą dieną, kai mirtis pasibels į tavo duris, ką tu pasiūlysi jai? Aš pastatysiu juodajai viešniai sklidiną savo gyvenimo taurę neleisiu išeiti tuščiomis. Visų mano rudens dienų ir vasaros naktų vynuogyno derlių. Visus gyvenimo pelnus ir uždarbius padėsiu aš jai savo gyvenimo gale, kada mirtis pasibels į mano duris Kunigas Arvydas Petras Žygas per savo trumpą gyvenimą pripildė ne vienintelę taurę, besiliejančią per kraštus. Begalinis žinių troškulys, apvainikuotas diplomais, doktoratais (pedagogikos, antropologijos, biochemijos, filosofijos, teologijos Čikagoje, Genujoje, Turine, Birmingeme). Sukauptas žinias jis dosniai dalijo studentams, profesoriaudamas universitetuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose), Kauno kunigų seminarijoje. Ateitininkijos atkūrimas Lietuvoje buvo kaip mažas stebuklas, kuris sekė didžiuoju Lietuvos nepriklausomybės atstatymu, sakė A. P. Žygas, priimdamas Stasio Šalkauskio premiją Šiauliuose 1993 metais. Jėzaus Draugijos Lietuvos provinciolas kun. Jonas Boruta prof. dr. Arvydą Žygą premijos įteikimo ceremonijoje pristatė: iš JAV atvyko į Lietuvą atgaivinti ir įgyvendinti S. Šalkauskio idėjas. Arvydo veikla skirta jaunimui su paskaitomis, stovyklomis jis apkeliavo visą Lietuvą. Tačiau sušlubavo sveikata, nes jaunas mokslininkas jos netausojo be poilsio dirbo dieną naktį. Atsiimdamas premiją laureatas juokavo: Aš labai gerai jaučiuosi, tik mano kūnas nelabai gerai jaučiasi. Premiją priimu už visą ateitininkiją, už tuos, kurie tyliai dirba. Aš bandysiu įveikti 50-ties metų masinio kultūrinio genocido pasekmes. Aš kviečiu visus neprarasti idealizmo neprarasti vizijos, kad Lietuva prisikels naujam gyvenimui. Dvasiniam gyvenimui. Minint Arvydą, negalima nepaminėti jo mamos Janinos Jarošiūnaitės-Žygienės, kuri savo sūneliams nuo mažens dainuodavo Grįšim, grįšim ten, kur teka Nemunėlis ir Neris. Šios lopšine tapusius dainos žodžius prisimindavo Arvydas, kai ji motiniškai rūpindavosi, kaip jam sekasi Lietuvoje. Aš įvykdžiau pažadą ir sugrįžau, sakydavo jis. Niekam, nė motinai, nebuvo paslaptis, kad dvigubas daktaras antropologijos ir biochemijos Amerikoje galėjo būti milijonieriumi. Bet Arvydas dažnai akcentuodavo: Gyventi Lietuvoje yra privilegija, o pasirinkdamas tiesų ir aiškų idealisto kelią grąžinu skolą savo tėvams ir mokytojams. Jis prisimena: Amerikos lietuvių vaikų draugijoje mes vaidindavome Lietuvos žvėrelius, manydami, kad už jūrų marių likusi tėvų žemė yra pasakų šalis. Nors gimiau Amerikoj, bet atrodo, jog užaugau Lietuvoj. Arvydo senelis Lietuvos karininkas Jarošiūnas su žmona ir ką tik Saulės gimnaziją baigusia dukra Janina nuo raudonojo maro traukėsi į Vakarus. Iš Vokietijos 1949 metais pasiekė Amerikos krantus. Po kelerių metų Čikagoje Janina ištekėjo už taip pat į egzilį pasitraukusio panevėžiečio Vytauto Žygo. Janinos klasės draugė, irgi pabėgėlė, Julija tapo Arvydo krikšto mama. Ji, pasipuošusi tautiniais rūbais, Arvydui buvo tarsi lietuvės moters grožio idealas. O mama Janina šypsena nušviestu veidu sakė esanti laiminga, kad jos sūnus apdovanotas Dievo malone (pagal Maironį) apglėbti visą pasaulį ir priglausti prie savo širdies. Kai Janina Žygienė 1998 metų liepos mėnesį apsilankė Lietuvoje, sveikstančiam Arvydui atvežė sunkius lagaminus, pilnus saldumynų. Ir liūdėjo, kad sūnus, net neparagavęs lauktuvių, viską išdalino savo globojamiems vargšiukams vaikams (net jų varganus rūbelius pats skalbdavo). Ir naktį jis neatsisakydavo vykti pas ligonį ar paryčiais važiuoti į klinikas krikštyti mirštančio naujagimio. Kun. Arvydas, nuėjęs pas ligonį, pirmiausia klausdavo, ar jis ir jo šeima nebadauja, nes kūno badas provokuoja dvasinį badą. Kun. Arvydas buvo pilnas šventos socialinės dvasios ir troško toje srityje darbuotis. Motinai mirus, Arvydas iš Čikagos į Lietuvą parvežė abiejų tėvų palaikų urnas ir palaidojo Petrašiūnų kapinėse Lietuvos panteone. Ir pats norėjo ten būti palaidotas. Pagal rusišką patarlę pažeminti paaukštinant urna su jo pelenais užmūrijama garbingoje kriptoje kolumbariumo nišoje Prisikėlimo šventovės pusrūsyje. Kolumbariumas labai retai atveriamas. Dar išlikę velionio gerbėjai negalės nė žvakutės uždegti, nė gėlelės pamerkti ar pasodinti. Taip greičiau užmarštis ateina. O dar greičiau sunyks tėvų kauburėliai. Arvydas gyveno toli. Kapelius prižiūrėjo, gėleles sodino ir laistė net jam nežinant geruolė Milda. Kryželis ir tvorelė sutrūnijo. Arvydas pas skulptorių Antaną Kmieliauską buvo užsakęs Gerojo Ganytojo su avele ant pečių skulptūrą. Garsusis skulptorius kūrinį baigė (apie 2 m aukščio). Kas jį ir kada pastatys ant Žygų kapo, ypač jei čia neprisiglaudžia Arvydo palaikai?! Arvydo brolis Vytenis ir jo vaikai Aras, Aida ir Kovas visi už jūrų marių. Ateitininkų federacijos atstovė sakė, kad jie nemato reikalo rūpintis savo tikrojo atkūrėjo amžinojo poilsio vieta, o jo tėvais tuo labiau. Ir Stasio Šalkauskio kapas Šiauliuose šiauliečių ateitininkų nelankomas. A. P. Žygas, atkūręs Ateitininkų federaciją, 19891995 metais jai vadovavęs (buvo Federacijos pirmininku), profesoriaudamas nejautė veikimo pilnatvės. Jo netenkino pasaulietinė veikla. 1993 metais įstojo į jėzuitų ordiną, ruošėsi kunigystės studijoms. Sunkiai susirgo ir grįžo į Čikagą. Motina pasakojo, kad išleido visas savo santaupas jo gydymui ir, jei liga pasikartos, ateis pabaiga, nes nebebus lėšų gydytis. Arvydui pasveikus išsipildė vaikystės svajonė baigė Kunigų seminariją ir 2000 m. birželio 29 dieną Kauno Arkikatedroje gavo kunigystės šventimus. Arvydui Viešpaties Dievo buvo daug skirta: gabumai mokslui, meilė artimui, komunikabilumas, iškalba ir be galo tvirtas tikėjimas. Daug kas jį mylėjo, žavėjosi juo, norėjo juo sekti. O pasaulis jį skriaudė: išnaudojo, žeidė, trukdė išsiskleisti visuomeniškumo talentui. Jis neperprato mūsų veidmainingo gyvenimo, buvo labai patiklus. Jam čia daug kas pavydėjo, jo asmenybė daug ką varžė. O kiti tiesiog iš nejautrumo ir neišmanymo žeidė jį. Jo vizija Lietuvoje tęsti Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto, Prano Dovydaičio, Stasio Šalkauskio darbus blėso. Arvydas neturėjo protingo, geravalio, ištikimo, kantraus draugo. Jo didysis draugas mama jį paliko 1998 metais. Pats neįstengė rūpintis savo sveikata taip pat Viešpaties duota dovana. Motinos mirties dieną jis buvo dar klierikas, klausė paskaitas Birmingeme. Tapęs kunigu, jis dar labiau netausojo savęs. Tęsė mokslinę veiklą universitetuose, pastoracinę veiklą vienuolynuose, psichiatrinėje ligoninėje. Nuo 2000 iki 2006 metų ėjo Kunigų seminarijos dvasios tėvo pareigas. Seminaristų buvo mylimas, nes jiems negailėjo savo žinių ir laiko. Seminarijos vadovybė jam priekaištavo, kad neturi teologijos daktaro laipsnio, todėl negali būti seminarijos dėstytoju. Arvydas į tai jautriai reagavo. Jam pažadėta padėti tęsiant mokslus Jungtinėse Valstijose, bet buvo paskirtas į labai sudėtingą Čikagoje lietuvišką parapiją pas labai keistą kleboną. Arvydas ilgėjosi Lietuvos, bet neturėjo lėšų joje lankytis. Apie teologijos mokslus nebebuvo kalbama. Arvydas pasijuto ištremtas iš taip išsiilgtos brangios Lietuvos. Atėjo pas savuosius, bet savieji nepriėmė. Atsinaujino sunkioji, kankinanti liga. Gal Lietuvoje jis nebūtų susirgęs ar būtų lengviau sirgęs, gal čia būtų buvusi jautresnė pagalba. O šiandien Lietuva laidoja dar vieną savo kankinį dvasios ir kūno. Laidoja su gailesčiu, liūdesiu ir labai gražiom kalbom. Arvydo mylimas poetas rašė 1944 metais: Kada gyvenimo ugny aš sudegsiu, jūs mano šiltus pelenus susemkite, supilkite į urną užmaršties ir užrašykite ant jos: Šiame pilkųjų pelenų žiupsny gyveno amžinybė trumpą mirksnį, dabar sugrįžo į save jinai. Jūs užrašykite: Ne žemės purvas juodas, bet saulės spinduliai skaistieji baltos lelijos žiedu žydi. Dar užrašykite: Visi žvaigždynai neverti lašelio gyvo kraujo mylinčioj žmogaus širdy! Kai nebūtis ateis ir pasilenkusi skaitys šitus žodžius ji nesupras žmogaus. Ir niekas nesupras, ir niekas nežinos žmogaus nykiosios paslapties
2011 05 14 Marijampolė
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |