|
Okupacijos bei gedulo ir vilties dienų minėjimas
Bronislovas Bajorinas
2010 m. birželio 15 dieną LR Seimas pirmą kartą per dvidešimt nepriklausomybės metų išdrįso oficialiai paminėti skaudžiausią XX amžiaus Lietuvos istorijos datą sovietinės okupacijos 70-šimtmetį. Nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol oficialiai buvo vengiama okupaciją vadinti okupacija. Iš Seimo tribūnos atvirai buvo pasakyta apie 1940 metų birželio 15-tą prasidėjusią ir 50 metų trukusią sovietinę okupaciją, kurios metu Lietuva prarado šimtus tūkstančių savo aktyviausių ir geriausių žmonių. Ir šiandien Lietuvių tauta nėra tokia, kokios norėtume ir kokia galėjo būti. Per sovietinę okupaciją ištisos dvi lietuvių kartos buvo ne tik žudomos ir tremiamos, tai yra naikinamos fiziškai, bet ir luošinamos morališkai. Darosi aišku, okupacijos metu veikusi prievartos, melo, baimės ir neapykantos sistema nepraėjo be pasekmių. Atgavę nepriklausomybę, nebemokame naudotis laisve ir demokratija, nebetikime teisingumu, todėl tarp mūsų puikiai tarpsta buvę kolaborantai bei žmonės be moralės ir sąžinės.
Nuo šios skaudžios mums datos teisingo vertinimo priklauso ne tik praeities suvokimas, bet ir šalies valstybingumo kūrimas bei laisvos patriotinės visuomenės ugdymas. Juo labiau kad okupacija susijusi ir su herojišku tautos pasipriešinimu okupantams, todėl neminėti okupacijos dienos yra nusikaltimas prieš kovojusius ir žuvusius už tėvynę.
Dabar vietoj Okupacijos dienos minime Gedulo ir Vilties dieną. Svarbu gedėti žuvusių bei ištremtųjų, būtina pagerbti aukas sudėtas už Lietuvos laisvę. Reikia tikėti ir viltis, kad sudėtos aukos garantuos laisvą ir šviesią Tautos ateitį. Bet Gedulo ir Vilties dienos minėjimas visko neaprėpia ir neatspindi. Jau vien dėl to, kad prasidėję masiniai trėmimai 1941 m. birželio 14-ąją buvo 1940 m. birželio 15-osios okupacijos pasekmė. Dar svarbiau, kad ignoruojant okupacijos faktą tautiečių pasiaukojimas, jų kančios ir žūtys netenka prasmės. Dėl ko ir su kuo tautiečiai kovojo ir žuvo, buvo tremiami, jei nebuvo okupacijos?
Represijos prasidėjo nuo pat sovietinės okupacijos pradžios. Jau Kremliaus pateiktame ultimatume Lietuvos vyriausybei buvo reikalaujama ne tik leisti įvesti neriboto kontingento sovietinę kariuomenę, bet ir sudaryti Kremliui lojalią vyriausybę. Pareikalauta areštuoti Vidaus reikalų ministrą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Povilaitį. Prasidėjus okupacijai visą laiką buvo suiminėjamas ir represuojamas Lietuvos politinis elitas, kariškiai ir kiti aktyvūs tėvynės patriotai. Po metų prasidėjo ir masiniai trėmimai. Juos sustabdė prasidėjęs karas. Po karo trėmimai atsinaujino ir tapo dar masiškesni nei 1941 metų birželio 14-osios.
Dabar į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą renkasi dar gyvi likę pasipriešinimo okupantams dalyviai, politiniai kaliniai ir tremtiniai. Dauguma žmonių, kurie nebuvo represuoti, galvoja, kad šis minėjimas jų neliečia. Renginyje kiekvienais metais žmonių vis mažiau ir mažiau, nes mažėja pačių nukentėjusiųjų gretos. Laikui bėgant, Gedulo ir Vilties dienos minėjimas gali nunykti, o to leisti negalima. Tiek Okupacijos, tiek Gedulo ir Vilties dienų minėjimai yra labai svarbūs mūsų tautai. Todėl tikslinga būtų Okupacijos bei Gedulo ir Vilties dienų minėjimus sujungti į vieną ir minėti kartu. Toks minėjimas būtų didelis moralinis stimulas, padedantis ugdyti tėvynės meilę ir patriotizmą.
© 2011 XXI amžius
|