| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigų kankinių atminimui Dr. Aldona Vasiliauskienė
Šįmet su skausmu prisimename ir minime prieš 70 metų sovietų išniekintus, nukankintus lietuvių tautos patriotus dvasininkus ir pasauliečius. 1941 m. birželio viduryje, paskutinėmis pirmosios sovietinės okupacijos valandomis, kai jau girdėjosi artėjančio fronto pabūklų garsai, sovietai, prieš pasitraukdami, dar spėjo nukankinti gražiausią mūsų tautos elitą. Kiekviename Lietuvos kampelyje likosi kruvinos tragedijos pėdsakai. Kankinius mini Šiaulių katalikės moterys Birželio 7 dieną Šiaulių katalikių moterų Šv. Elzbietos draugija suorganizavo renginį, skirtą pagerbti kunigų, 1941 metais nukankintų Šiaulių vyskupijoje, atminimą. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, kurias vyskupo vadovaujami aukojo kunigai Tadas Rudys, Saulius Paliūnas, Eduardas Semaška, Evaldas Alūza, Gintas Sakavičius ir Remigijus Čekavičius. Giedojo Sandoros katalikų mokyklos mokiniai, vadovaujami Rolandos Kalakauskienės. Pamoksle vysk. Eugenijus Bartulis kalbėjo, kad Paulius, atiduodamas gyvybę už Kristų, paliudijo Evangeliją. Apaštalo Pauliaus kančią pratęsė daugelis kankinių. 1941 metais atsitraukdami sovietiniai okupantai nukankino daug dvasininkų bei pasauliečių. Ir Šiaulių vyskupijos trys kunigai kankiniai atidavė gyvybę dėl Kristaus Linksmosios naujienos: Joniškio gimnazijos kapelionas kun. Paulius Racevičius, kan. Vaclovas Dambrauskas, pastatęs Kuršėnų bažnyčią, aktyviai veikęs įvairiose katalikiškose organizacijose, kun. Konstantinas Daukantas, daug metų dirbęs Šiauliuose, pasitraukęs į Vokietiją, vėliau į Lenkiją ir ten nacių sušaudytas už žydų gelbėjimą. Kankiniai pavyzdys, kad ir mes šiandien galime ištverti, nepalūžti juk nėra gražesnio pašaukimo, kaip tarnystė Kristui. Tie, kurie eina tikruoju keliu, nebijo jokių išmėginimų, drąsiai liudija Kristaus Meilę. Vyskupas visiems susirinkusiems, ypač jaunimui, linkėjo liudyti Kristų, melstis už kunigus, pašaukimus, kad nebijotų aukotis šio pašaukimo kelyje. Melstis, kad Viešpats apdovanotų amžinojo nesibaigiančio gyvenimo šlove Šiauliuose minimus ir visus kitus kankinius. Konferencija Sandoros mokykloje Po šv. Mišių Sandoros katalikų mokykloje vyko konferencija. Vyskupas Eugenijus Bartulis buvo pasveikintas su 35-uoju kunigystės jubiliejumi ir išklausyti du pranešimai: Kairių parapijos klebono kun. dr. Sauliaus Matulio ir dr. Aldonos Vasiliauskienės surinktų prisiminimų duomenys. Kairių parapijos klebono kun. dr. Sauliaus Matulio pranešimas Kairių parapijos klebonas kun. dr. Saulius Matulis detaliai apžvelgė prieškario Lietuvos Katalikų Bažnyčios struktūrą, katalikišką gyvenimą, atskleidė pasaulietinių katalikiškų veiklos formų įvairovę, jų veiklą. Prelegentas pateikė faktinių duomenų iš pirmosios sovietinės okupacijos, kuri iš esmės pakeitė Lietuvos katalikiškąjį gyvenimą: buvo uždarytos katalikiškos organizacijos ir seminarijos, katalikiška veikla uždrausta ir t. t. Akcentavo dvasininkų pastangas, ieškant kompromiso su pasaulietine valdžia, kad būtų išsaugotos tikėjimo teisės, plačiau aptarė prel. Mykolo Krupavičiaus veiklą, jo raštus sovietams. Pranešimas Kunigų kankinių atminimo įprasminimas Dr. Aldona Vasiliauskienė pranešime Kunigų kankinių atminimo įprasminimas pravedė kunigų kankinių gyvenimo ir veiklos paraleles: tai kan. Vaclovas Dambrauskas (1878 09 0919101941 06 25), nacių sušaudytas kun. Konstantinas Daukantas (1896 10 101925 06 141941 ar 1942) ir kun. Pauliaus Racevičiaus (1908 12 151933 04 011941 06 27). Kan. V. Dambrauskas ir kun. P. Racevičius 2000 m. gegužės 7 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbti kankiniais. Tą dieną Romoje, Koliziejaus aikštėje buvo paskelbta 114 Lietuvos XX amžiaus tikėjimo liudytojų, įrašytų į Bažnyčios Martirologiją. Kankinių atminimo įprasminimas žinių apie juos sklaida. Kuršėnuose kan. V. Dambrausko vardu pavadinta gatvė, apie jį išleistas leidinėlis, apie kun. P. Racevičių publikuoti straipsniai. Pasisakymai Kuršėnų parapijos klebonas, teol. lic. Saulius Paliūnas kalbėjo apie kan. V. Dambrausko veiklą, jo nuopelnus statant bažnyčią, veiklą organizacijose, jo kankinišką mirtį. Joniškio parapijos klebonas ir dekanas kun. Eduardas Semaška, remdamasis atsiminimais bei kita literatūra, apžvelgė kun. P. Racevičiaus veiklą, jo gebėjimą bendrauti su jaunimu. Apie Budavonės miške nukankintą 36 metų kunigą Justiną Dabrilą (1905 03 1519281941 06 22) pasakojo jį pažinojusi Stasė Magelinskienė. Konferenciją užbaigė Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto dekanas, gydytojas Albertas Griganavičius. Meninę programą atliko Sandoros katalikiškos mokyklos mokiniai, vadovaujami Rolandos Malakauskienės, ir Daiva Juknienė, subtiliai atlikusi dainą, paskaičiusi keletą šiai konferencijai tinkančių poezijos posmų. Kun. Paulius Racevičius (1908 12 1519331941 06 27) Kun. Paulius Racevičius Vincento Racevičiaus ir Emilijos Knystautaitės pirmagimis, kurį tėvai pažadėjo Dievo garbei (tėvas Vincas buvo Laukuvos bažnyčios maršalka). Paulius gimė 1908 m. gruodžio 15 dieną Laukuvos parapijoje. Šeimoje gimė 14 vaikų (trys jų mirė maži). Vincas Racevičius buvo išvykęs padirbėti į Ameriką ir grįžęs nusipirko 24 ha žemės prie pat Laukuvos miestelio, pasistatė tris pastatus gyvuliams, grūdams ir nemažą gyvenamąjį namą, tad tėvai nesunkiai išaugino vienuolika vaikų. Viename namo gale dviejuose kambariuose kurį laiką buvo mokykla, o kieme stovėjo aukštas ąžuolo kryžius. Vaikai nuo mažens dirbo įvairius ūkio darbus, lankė mokyklą. Gabesni buvo numatyti leisti į mokslus, kiti liko dirbti žemę. Pirmagimis Paulius ir jauniausias Bronislovas tapo kunigais. Paulius įšventintas į kunigus 1933 metais, Laukuvos bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias. Dirbo Seredžiuje, Šėtoje ir Joniškyje gimnazijos kapelionu. 1938 metais kunigas Povilas Racevičius buvo atkeltas į Joniškio gimnaziją dirbti kapelionu. Jis buvo labai gyvas, judrus, linksmas, komunikabilus kunigas. Mokiniai džiaugėsi, kad toks mokytojas pasirodė gimnazijoje. Nors 1940 metais jį iš mokyklos atleido, mokiniai ir toliau su kunigu bendravo per mokinių mišias ir ateitininkų būrelyje. Buvusi kapeliono mokinė Elena Tamulytė yra rašiusi: Apibūdinti Povilo Racevičiaus nuoširdumą, gerumą ir meilę tėvynei trūksta žodžių. Jis gerbė kiekvieną žmogų, o ypač vargšus. Nepraeidavo pro šalį nepakalbinęs, nepaguodęs, nesušelpęs. Labai nuoširdžiai diegė tėvynės meilę jaunimui, savo mokiniams. Rengdavo ekskursijas po visą Lietuvą, kad jaunimas pažintų gimtą šalį. Dalyvaudavo su mokiniais medelių sodinimo šventėse, tvarkė apleistus karių kapus... 1941 m. birželio 27 dieną traukėsi rusų kariuomenė. Joniškio parapijos klebonijoje tuo metu buvo kun. P. Racevičius ir zakristijonas Vladas Kaselis. Už lango sprogus artilerijos sviediniui pažiro langų stiklai. Išsigandę nutarė išeiti iš miestelio į laukus ir pasislėpti. Pažįstami, pas kuriuos užėjo atsisveikinti, siūlė pasilikti pas juos, tačiau kunigas Paulius sakė, kad čia nesaugu, nes arti geležinkelis. Ir išėjo... Rusų kareiviai, slėpęsi rugiuose, tuoj juos suėmė. Buvo ir daugiau bėglių, bet šie buvo apsirengę išeiginiais kostiumais. Pervargę ir išbadėję rusų kariai jautė neapykantą gražiai pasipuošusiems, gražiai atrodantiems. Kareiviams kunigas ir varpininkas rodė devocionalijas, škaplierius, aiškino, kas esantys, be to, kunigas turėjo Joniškio gimnazijos dokumentus. Tačiau rusams tai nerūpėjo. Įrėmę durtuvus į nugarą, kareiviai beginklius žmones nusivarė į mišką. Kaip pasakoja žmonės, apie keturis kilometrus miškais juos varė basus, nes avalynė rusams patiko ir ją pasiėmė. Kai nusibodo džiaugtis aukomis, įrėmė į kaktą pistoletus... Kaimo žmonės greit surado kūnus. Skubiai padarė karstus, nufotografavo ir palaidojo (nuotrauka yra Aukų muziejuje). Po karo pranešta giminėms. Šiuo metu kun. P. Racevičiaus ir jį į paskutinę kelionę lydėjusio bažnyčios zakristijono Vlado Kaselio palaikai ilsisi Joniškio bažnyčios šventoriuje. Kan. Vaclovas Dambrauskas (1878 09 211910 061941 06 25) V. Dambrauskas nuo 1925 metų buvo Kuršėnų klebonas. Jį pažinojo ir jaunas, ir senas kuršėniškis. Kunigo iniciatyva ir rūpesčiu 19271933 metais Kuršėnuose buvo pastatyta Romos katalikų bažnyčia , tituluota Šv. Jono Krikštytojo vardu ji stovi iki šiol. Inžinieriaus S. Gumeniuko suprojektuota bažnyčia konsekruota 1933 m. rugsėjo 29 dieną per šv. Mykolo atlaidus Telšių vyskupo Justino Staugaičio. Statant bažnyčią energingas Kuršėnų klebonas tapo pačia ryškiausia figūra miesto gyvenime: aktyviai dalyvavo švietimo ir kultūrinėje veikloje, savo veikla tarsi simbolizuodamas ir bažnyčios padėtį, ir įtaką to meto visuomenėje. Ši veikla ir tapo viena pagrindinių mirties jo priežasčių. Prasidėjus karui ir vokiečių lėktuvams numetus keletą bombų ant Kuršėnų, gyventojai, tarp jų ir kiti kunigai, išbėgo į kaimus, o kan. V. Dambrauskas, nors kitų kunigų ir buvo raginamas bėgti, pasiliko miestelyje, teikė sužeistiesiems sakramentus, laidojo užmuštuosius, saugojo bažnyčią. Kitą dieną klebonas kun. V. Dambrauskas, kuriam už nuopelnus buvo suteiktas kanauninko titulas, su Ozbučių kaimo ūkininku Pieškumi, šeimininke Valerija Laikūnaite ir vargonininku Rokniu buvo bažnyčioje. Staiga ten įsiveržė ginkluoti Kuršėnų stribai bei komunistė Šeinė Monkovaitė, juos visus išsivarė lauk ir nusivedė į Grušauskio parką. Parke prie nuo bombos sprogimo atsiradusios duobės V. Dambrauską ir Pieškų sušaudė, o kitus paleido. Kitur rašoma, kad 1941 m. birželio 25 d. 18 val. kan. V. Dambrauskui išėjus iš bažnyčios, šventoriuje jį ir vieną bažnyčios tarną suėmė vietos milicininkai ir raudonarmiečiai, nusivarė į Kuršėnų dvarą, kur karo komendanto pareigas ėjo zootechnikas Bobrickis. Jis suimtuosius įsakė nuvaryti į Kuršėnų kompartijos būstinę. Ten buvo kompartijos sekretorius Justas Stupuras, komunistė Š. Monkovaitė, milicininkai Kasperavičius, Mockus, Kubilius, Damanskis, keli vietiniai bolševikai ir trys raudonarmiečiai karininkai. Kompartijos sekretorius su milicininkais nuvyko į kleboniją daryti kratos ir atvaryti kitus klebonijoje esančius kunigus bei svečius. Kleboniją milicininkai nuodugniai iškrėtė. Po kratos iš klebonijos atsivarė šeimininkę Valeriją Laikūnaitę ir ten buvusius svečius. J. Stupuras, tardydamas kan. V. Dambrauską, pareiškė, kad jis jau seniai laukė progos, kada bus galima jį likviduoti, ir dabar toji proga pasitaikė. Po tardymo, kurio metu iš kanauninko buvo tyčiojamasi, paskelbtas mirties nuosprendis ir jis su kitais suimtaisiais išvarytas į Kuršėnų dvaro parką. Čia suimtuosius sustatė aikštelėje, o kanauninką nuo jų pasivedė apie 50 metrų prie lėktuvo bombos išmuštos duobės. Į prie duobės pastatytą V. Dambrauską priėjusi artyn pirmoji iš pistoleto šovė Š. Monkovaitė. Pataikė į koją. Po to kanauninką ėmė kankinti bolševikai ir milicininkai. Jie jį badė durtuvais, daužė šautuvų buožėmis, galiausiai paleido keletą šūvių. Nukankintąjį užkasė duobėje. Nužudę kan. V. Dambrauską kitus suimtuosius paleido sakydami, kad nesą įsitikinę jų kaltumu. Po šios egzekucijos žudikai susėdo į vežimus ir nuvažiavo Latvijos pusėn. Nužudyto kunigo lavonas buvo iškastas ir 1941 m. birželio 30 dieną ir perlaidotas Kuršėnų bažnyčios šventoriuje. Pokario metais tikintieji kunigo nužudymo vietoje buvo pastatę medinį kryžių, kuris apie 1950 m. buvo nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičių Adomaičių šeima iš Akmenės pastatė naują medinį kryžių įtvirtintą akmenyje, kuriame parašyta: Čia nužudytas 1941 m. birželio 24 d. kanauninkas Vaclovas Dambrauskas, Kuršėnų klebonas. Kan. V. Dambrauskui paminklas šventoriuje stovi prie pat bažnyčios sienos. Paminkle parašyta: Aš Viešpaties būste gyvensiu Per amžius ilgiausius. Ps. 22,6 Kuršėnų miesto parke pastatytas kryžius kun. V. Dambrauskui atminti, jo vardu pavadinta gatvė. Kun. Konstantinas Daukantas (1896 10 101925 06 141942?) Kunigas, visuomenės veikėjas Konstantinas Daukantas gimė 1896 m. spalio 10 d. Patumšalių vnk. (Telšių raj.). 1919 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įšventintas į kunigus 1925 m. birželio 14 dieną. Nuo 1925 m. dirbo vikaru Šiauliuose, nuo 1928 m. Šiaulių karo kapelionas. 19311933 m. buvo administratorius Kurtuvėnuose. Nuo 1934 metų dirbo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, klebonu, buvo mokyklos kapelionas. Kunigas turėjo sukaupęs apie 3000 knygų biblioteką, kuria Šiauliuose galėjo naudotis skaitytojai. Nuo 1938 m. pėstininkų pulko Varniuose vicekapelionas. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją. Vėliau persikėlė į vokiečių okupuotą Lenkiją, kur už pagalbą žydams buvo suimtas ir Osvencimo koncentracijos stovykloje nužudytas už pagalbą žydams (išdavė gimimo metrikus ir kitokius dokumentus). Jis gelbėjo žydą Aleksandrą Kamberį, išrašydamas jam fiktyvius gimimo metrikus Aleksandro Kvedaro vardu. Šį faktą patvirtinantis dokumentas saugomas Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Apie 1942 m. kunigą sušaudė vokiečiai. Devinto dešimtmečio pradžioje kunigo artimiesiems iš Osvencimo atsiųsta urna su simboliniais pelenais. Urna palaidota Gadūnavo (Telšių r.) kapinėse. 2000 m. gegužės 7 d. Romoje, prie Koliziejaus, popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis paminėtas XX a. tikėjimo liudytojų atminimas. Pamaldomis siekta pagerbti visus įvairių konfesijų XX a. tikėjimo kankinius, neapsiribojant sąrašuose išvardintais asmenimis. Vatikano sudarytame sąraše daugiau kaip 12 tūkst. krikščionių. Šiauliai
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |