Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tikėjimo perdavimo džiaugsmas turi persmelkti širdį

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas sveikina į Romos vyskupijos metinį suvažiavimą gausiai susirinkusius bendruomenių atstovus

Suvažiavimas Romos vyskupijoje

Aktualizuodamas mokymą apie naująją evangelizaciją, tikėjimo gaivinimo ir stiprinimo svarbą nuo Dievo nutolusioje sekuliarizuotoje visuomenėje, popiežius Benediktas XVI šiam uždaviniui telkia ir savąją Romos vyskupiją, kurioje pagrindinius sielovados darbus koordinuoja generalinis vikaras kardinolas Agostinas Valinis. Pastarojo hierarcho pastangomis vasaros pradžioje kasmet rengiamas bažnytinis diecezijos suvažiavimas pastoracinių metų pabaigai ir rezultatams aptarti. Šiemet birželio 13–16 vykusiam renginiui buvo pasirinkta tema: „Tikėjimo perdavimo džiaugsmas Romos Bažnyčioje – krikščioniškoji iniciacija (įvedimas)“. Suvažiavimas vyko Romos vyskupo katedroje – Šv. Jono bazilikoje Laterane, o baigiamieji renginiai buvo perkelti į pačias diecezijos parapijas.

Pradėdamas Romos vyskupijos metinį suvažiavimą Laterano bazilikoje Šventasis Tėvas birželio 14 dieną kalbėdamas pripažino, kad jo parinkta tema labai savalaikė dėl tikėjimo sklaidos problematiškumo visose diecezijos gyvenimo ir veikimo plotmėse, įskaitant pačių parapijinių bendruomenių iniciatyvas. Todėl būtinas visų tikinčiųjų išradingumas ir veiklumas, nes „tikėjimas negali pats savaime išsilaikyti pasaulyje, negali automatiškai persiduoti į žmogaus širdį, jis visada turi būti skelbiamas“. Dar daugiau, tam, kad tikėjimo skelbimas būtų efektyvus, jis turi savo ruožtu sklisti „iš širdies, kuri tiki ir myli, širdies, kuri garbina Kristų ir remiasi Šventosios Dvasios galia“. Priminęs evangelinius laikus, kai Kristaus prisikėlimas, pirmosios Sekminės nušvietė visą žmogiškosios egzistencijos prasmę su naujuoju žmogiškojo orumo ir amžinosios paskirties supratimu, popiežius Benediktas XVI teigė, kad „tikėjimo atsakas gimsta, kada asmuo per Dievo malonę supranta, kad tikėti reiškia atrasti tikrąjį gyvenimą, „gyvenimo pilnatvę“.

Taigi, Bažnyčia, o tai reiškia kiekvieną jos narį, turi vėl pasirengti „džiaugsmingos žinios, kad Jėzus yra Viešpats. Tas, kurį įkūnijo Dievo artumas kiekvienam žmogui, vyrui ir moteriai, bei visai žmonijai“ skelbimui. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šis skelbimas ypač svarbus sekuliarizuotuose senos krikščioniškos tradicijos kraštuose. Kartu priminė, kad „naujosios evangelizacijos“ tezę pirmasis iškėlė popiežius Jonas Paulius II pranašiškai suvokdamas, jog Europoje daugės tų, kurie „nebežino krikščionybės grožio ir netgi priešingai, ją laiko kliūtimi laimei siekti“. Beje, čia galima priminti tai, kad palaimintasis Jonas Paulius II apie naująją evangelizaciją pirmą kartą prabilo 1979 metais apsilankęs savo tėvynėje Lenkijoje. Tai Popiežius pasakė komunistinio režimo sukaustytame Nova Hutos mieste, kurį vietos komunistai stengėsi padaryti „parodomuoju ateistiniu miestu“ ir visaip trukdė garsiojo kryžiaus ir šventovės atsiradimui.

Ištikimybė tikėjimui ir kūrybingumas

Kalbėdamas Romos vyskupijos suvažiavimo dalyviams Laterano bazilikoje, popiežius Benediktas XVI taip pat aiškino, kad jeigu žmonės dabar užmiršta Dievą, tai iš dalies yra dėl to, kad Jėzaus Asmuo dažnai yra lyginamas su išmintingo žmogaus asmeniu ir todėl Jo dieviškumas yra susilpninamas, arba iš viso atmetamas. Toks mąstymas kliudo krikščionybės radikaliam naujumui suprasti, nes jeigu Jėzus nėra dangiškojo tėvo vienatinis Sūnus, tada Dievas neįėjo į mūsų istoriją ir mes turime tik žmogiškąsias idėjas apie Dievą. Betgi įsikūnijimas yra Evangelijos pagrindinė žinia ir evangelizacija reiškia mokymą, kad Dievas yra mums artimas, įėjo į istoriją ir veikia joje. „Argi dėl to mes neturime ir šiandien parodyti tikėjimo grožio ir pagrįstumo, drąsiai, užtikrintai ir džiaugsmingai nešti Dievo šviesą mūsų laikmečio žmonėms?“– klausė Šventasis Tėvas.

Kadangi Vakarų visuomenėje, taip pat Italijoje ir netgi pačioje Romoje yra daug žmonių, kurie dar neatrado Viešpaties, tai jų įvedimas į Bažnyčią turi būti ypatingas pastoracinis rūpestis. Čia kalbama ne tik apie vaikų ir jaunų žmonių katechizaciją, bet ir suaugusiųjų evangelizavimą, tų, kurie dar nebuvo pakrikštyti arba nutolo nuo tikėjimo ir Bažnyčios. „Šis pastoracinis dėmesys šiandien yra neatidėliotinas, tad su pasitikėjimu ir tikrumu būtina jam atsidėti, kad Dievo malonė veiktų žmogaus širdyje ir dabartyje“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Kartu pabrėžė, kad dabar džiaugsmingu Evangelijos skelbėju turi būti kiekvienas pakrikštytasis (čia jis kreipėsi į krikščioniškas šeimas – tėvus ir motinas – skatindamas juos pasirengti šiam atsakingam uždaviniui): „Visi tėvai ir motinos yra pašaukti bendradarbiauti su Dievu neįkainojamos gyvybės dovanos perdavime ir taip pat pažinime To, kuris yra Gyvybė. Ir ta gyvybė nėra realiai perduodama, jeigu nėra žinomas tos gyvybės pagrindas ir amžinasis šaltinis“. Tėvus atsakingame vaikų krikščioniškame auklėjime malda ir broliška meile turi paremti visa tikinčiųjų bendruomenė, kurioje tikėjimas turi būti tikrai gyvybingas ir praktiškai patrauklus. Krikščioniškam jaunimo ugdymui, tai yra „atradimui, kad Evangelija nėra utopija bet pilnatviško gyvenimo būdas“, turi pasitarnauti įvairios vasaros stovyklos, rekreacijos centrai, sakramentinio rengimo kursai. Visa tai sudaro giliąją ir sistemingą katechezę, todėl svarbu suprasti, kad „katechezė yra bažnytinis veikimas, todėl būtina, jog katechetai mokytų ir liudytų Bažnyčios tikėjimą, o ne pateiktų savąjį jo interpretavimą“.

Kita vertus, ištikimybė Bažnyčios tikėjimui turi būti susieta su „katechetiniu kūrybingumu“, atsižvelgiant į visuomeninį kontekstą, kultūrą ir amžių tų, kuriems jis skiriamas. Tam turi pasitarnauti gilaus vidinio dvasinio gyvenimo skatinimas: „reikia mokyti maldos, kad ji persmelktų gyvenimą ir padėtų atrasti Tiesą, kuri apsigyventų mūsų širdyse“, –  baigdamas kalbą teigė popiežius Benediktas XVI.

© 2011 „XXI amžius“