Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Šventoji Dvasia ir Bažnyčios visuotinumas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI eina švęsti Sekminių į Vatikano baziliką

Į širdis įrašytas meilės įstatymas

Užbaigiant Velykų laikotarpio šventimą popiežius Benediktas XVI celebravo Vatikano bazilikoje didžiosios Sekminių šventės liturgiją, iškeldamas Šventosios Dvasios atsiuntimo ir veikimo svarbą Bažnyčios misijai. Birželio 12 dieną, sekmadienį, po šv. Mišių susitikęs su gausiais piligrimais Šv. Petro aikštėje vidurdienio „Regina Caeli“ maldai Šventasis Tėvas pažymėjo, jog galingas Šventosios Dvasios paskleidimas per pirmąsias Sekmines apaštalams kartu su Viešpaties Motina Marija susibūrusiems Vakarienbutyje, faktiškai buvo viso velykinio slėpinio – Kristaus kančios, mirties, prisikėlimo ir įžengimo į dangų – išsipildymas. Tos Sekminės buvo bažnyčios krikštas, krikštijimas Šventąja Dvasia, aiškino Popiežius.

Komentuodamas patį įvykį, aprašytą Apaštalų Darbų knygoje (Apd 2, 2–3), jis pasirėmė šv. Grigaliaus Didžiojo teologiniu aiškinimu, kad minimas „ūžesio“ garsas ir „ugnies liežuvių“ pavidalas iš esmės reiškė radikalų mokinių protų perkeitimą ir širdžių uždegimą karšta Viešpaties meile uoliai evangelizacinei veiklai. O tai, kad tuo metu Jeruzalėje buvusi įvairiatautė minia visų nuostabai galėjo suprasti apaštalus skelbiant kiekvienam jo nacionaline kalba, reiškė, kad „Dievo balsas sudievino apaštalų žmogiškąją kalbą ir jie galėjo skelbti vieną dieviškąjį Žodį polifoniškai“. Tokiu būdu Šventoji Dvasia savuoju alsavimu užpildo visatą, skleidžia tikėjimą, atneša tiesą ir stiprina tautų vieningumą.

Kitas žymus teologas palaimintasis Antonijus Rosminis, pasak Benedikto XVI, labai gerai paaiškino, kad pirmųjų Sekminių dieną Dievo meilės įstatymas Šventosios Dvasios buvo įrašytas „jau nebe akmeninėse plokštėse, bet apaštalų širdyse ir per apaštalus perduotas visai Bažnyčiai“. Jis turi šventumo galią panaikinti žmonių nesantaiką ir pasidalijimus, išspręsti nuodėmės nulemtą painiavą ir nesusipratimus. Tai nematerialus dieviškojo gėrio įsikūnijimas, nešantis pagalbą žmonėms, kad jie veiktų pagal gerumo nuostatas. Kaip išminties šviesa, Šventoji Dvasia „suteikia prasmę maldai, skatina uolumą evangelizavimo misijoje“, uždega širdis kūrybai, „įkvėpdama krikščioniškąjį meną ir liturginę melodiją“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Dievo žmogiškas veidas

Pabrėždamas Šventosios Dvasios, kuri sutvirtina tikėjimą nuo krikšto akimirkos, galybę, popiežius Benediktas XVI darė išvadą, kad tik dėl jos veikimo „mes galime gyventi kaip Dievo vaikai, sąmoningai ir įpareigojančiai, pagal Vienatinio Sūnaus pavyzdį“. Išskirtinai svarbi yra Šventosios Dvasios nuodėmių atleidimo dovana – apie tai savo apaštalams kalbėjo prisikėlęs Jėzus: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos (Jn. 20, 22–23). Baigdamas katechetines mintis Šventasis Tėvas pasakė, kad jis Švč. Mergelės Marijos, kuri yra tikroji Šventosios Dvasios šventovė („Dvasios indas“), globai patiki Bažnyčią, kad „ji visada gyventų pagal Jėzų Kristų, jo Žodį ir jo įsakymus“, kad ji visada su Šventosios Dvasios paskata galėtų skelbti, jog „Jėzus yra Viešpats“ (1 Kor 12, 3).

Analizuodamas pastarąjį šv. Pauliaus teiginį, kuris yra patvirtinamas ir Apaštalų tikėjimo išpažinime, Sekminių šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI sakė, kad pabrėžimą, jog Jėzus yra Viešpats, reikia suprasti dviem prasmėmis. Pirmiausia tai reiškia, kad „Jėzus yra Dievas ir tuo pat metu Dievas yra Jėzus“, o Šventoji Dvasia nušviečia šį abipusiškumą, atskleisdama Dievo žmogiškąjį veidą bei tiesą apie mus pačius. Pirmųjų Sekminių įvykio slėpinys kaip tik visu gilumu atskleidžia šią prasmę, kada Babelio bokšto sukeltas chaosas darnią vienybę įvairovėje pakeičia į daugybę balsų (kalbų) ir suvienija Tiesos galios visuotiniu supratimu. Per Šventąją Dvasią visuose žemės kampuose „tikėjimas, viltis ir meilė formuoja Dievo Bažnyčios naują bendruomenę“, – sakė Šventasis Tėvas.

Jis taip pat akcentavo, kad Šventosios Dvasios veikimu yra palaikoma ir pati Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus Kūno egzistencija. „Ji seka ne iš žmogiškosios valios, ne iš žmogaus apmąstymų, įžvalgos ir gebėjimo organizuotis, nes tokiu atveju ji jau būtų seniai išnykusi, kaip pražūsta visi kiti žmogaus kūriniai“, – aiškino popiežius Benediktas XVI dievišką Bažnyčios prigimtį, kuri dėl to yra amžina. Čia taip pat glūdi ir Bažnyčios katalikiškumas, tai yra visuotinumas, nes „nuo pat pirmosios akimirkos Šventoji Dvasia sukūrė ją kaip visų tautų Bažnyčią; ji apima visą pasaulį, peržengia rasių, klasių ir tautų ribas; ji nugriauna visus bastionus ir suvienija žmones vieno ir triasmenio Dievo išpažinime“. Kartu su savo tikrąja katalikiška ir apaštališka prigimtimi Bažnyčia yra šventa, bet ne dėl savo narių ypatingų gebėjimų, bet dėl to, kad „Dievas savąja Dvasia visada ją kuria, apvalo ir sušventina“.

© 2011 „XXI amžius“