Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Popiežiaus laikraščiui – 150

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI susidomėjęs varto leidinio puslapius

Vatikano laikraščio „L’Osservatore Romano“ vyriausiasis redaktorius Džovanis Marija Vianis

Šventasis Tėvas po apsilankymo atsisiveikina su laikraščio redakcija

Profesionalumas ir krikščioniškas entuziazmas

Popiežiaus Benedikto XVI mintis, išsakytas liepos 5 dieną lankantis Vatikano laikraščio „L’Osservatore Romano“ redakcijoje ir leidinio įkūrimo 150-ųjų metinių proga paskelbtą laišką vyriausiajam redaktoriui Džovaniui Marijai Vianiui, galima laikyti veikimo programa visai katalikiškai spaudai. „L’Osservatore Romano“ („Romos apžvalgininkas“) pradėtas leisti privačia iniciatyva 1861 metų liepos 1 dieną ir nuo 1885-ųjų priklauso Šventajam Sostui. Tai vienas seniausių iki šiol nepertraukiamai leidžiamų dienraščių pasaulyje. Be itališkojo dienraščio, kitomis kalbomis (italų, prancūzų, anglų, ispanų, portugalų, vokiečių, lenkų (mėnraštis), malajalamų (Indija) yra publikuojami „L’Osservatore Romano“ savaitiniai leidiniai, pasiekiantys skaitytojus beveik 150 šalių.

Per beveik valandą trukusį vizitą Šventasis Tėvas pabendravo su laikraščio darbuotojais, apžiūrėjo patalpas, susipažino su darbu bei naująja komunikacijos technologija. Sveikindamas su gimtadieniu personalą, kurį pavadino laikraščio didele šeima, Šventasis Tėvas pripažino, kad yra kupinas padėkos ir teisėto pasididžiavimo už tai, kad šis leidinys išklaiko reikiamą profesionalumą bei žmogišką ir krikščionišką entuziazmą. Savo kasdieniu triūsu „jūs kuriate unikalią komunikacijos formą, kuri veikia Petro įpėdinio tarnystėje, specifiniu įnašu prisidėdami prie Evangelijos skleidimo ir tiesos liudijimo“, – sakė Popiežius.

Priminęs dienraštyje pateikiamą informaciją apie jo veiklą ir mokymą, Romos kurijos įvykius, kurie turi įtakos viso pasaulio katalikiškam gyvenimui, Benediktas XVI pažymėjo, kad tikintiesiems tai padeda „geriau vertinti dabarties problemas Kristaus Žodžio ir Bažnyčios Magisteriumo šviesoje, liekant dėmesingiems ir laiko ženklams“. Nors pastaraisiais dešimtmečiais informacinė technologija daro didžiulę pažangą, tačiau žurnalistinis darbas pirmiausia reikalauja kūrybingumo, o ne tobulo techninio atlikimo. Redakcijos „dirbtuvėje“ pirmiausia yra reikalingas geras pažinimas, galvojimas, vertinimas ir apmąstymas, todėl tą „dirbtuvę“ galima palyginti su observatorija, iš kurios yra stebimi ir analizuojami įvykiai, aiškino Šventasis Tėvas.

Svarbu katalikiška pasaulėžiūra, kai į pasaulį žvelgiama kaip į visumą, neužmirštant Romos paveldo, kad įvykiai būtų pateikiami pažvelgiant į jų esmę, atskleidžiant kultūrines ištakas. Popiežius pastebėjo, kad esant dabartinių įvykių ir reiškinių gausai apie viską informuoti tiesiog neįmanoma – nė viena, net labai globalizuota žiniasklaida to negali padaryti. „Todėl visada yra būtina įžvalga, pasirinkimas, bet esminis dalykas yra to pasirinkimo kriterijai, kuriais vadovaujamasi pateikiant įvykius“, – tvirtino Benediktas XVI. Juk viską, kas atsitinka ar neatsitinka, lemia pirmiausia ne tiek „grynas faktas“, bet pasirinkimas. „Ir mes gerai žinome, kad šiandienos pasirinkimų prioritetai daugelyje viešąją nuomonę formuojančių organų dažnai yra labai ginčytini“, – pripažino Popiežius.

Jis nurodė, kad tie kriterijai, kuriais vadovaujasi laikraštis „L’Osservatore Romano“ savo leidyboje atspindi jo krikščioniškus principus. Pradėtas leisti kaip „politinis ir moralinis laikraštis“, dienraštis 1862 metais pasirinko du garsiuosius lotyniškus devizus: „Unicuique Suum“ („Kiekvienam savo“) ir „Non praevalebunt“ („Jie (pragaro vartai) nenugalės“) (plg. Mt 16, 18). Pirmasis, perimtas iš senosios romėnų teisės, reiškia įsitikinimą dėl prigimtinio teisingumo prioriteto. Antrasis, pagrįstas Kristaus evangeliniu mokymu, pabrėžia tvirtą nuostatą, kad blogis niekada neturės paskutinio žodžio. Toks, pasak Šventojo Tėvo, yra ir Vakarų krikščioniškosios civilizacijos pagrindinis bruožas su prigimtinės teisės ir Evangelijos kriterijais.

Tiesos ir teisingumo tarnystėje

„Šie du kriterijai – teisingumo, reiškiant pagarbą kiekvienam, ir vilties, kuri net negatyvius dalykus mato Dievo gerumo šviesoje, kas įmanoma per tvirtą tikėjimą – padeda pateikti tikrai žmogišką informaciją“, – konstatavo Benediktas XVI. Dėkodamas už tai ir skatindamas Vatikano laikraščio redakcijos narius toliau entuziastingai darbuotis didžiajame šiuolaikinės žiniasklaidos „aeropage“, jis dar kartą priminė nuolatinio dvasinio lavinimosi svarbą. „Nors iš tikrųjų reikia tinkamo techninio ir profesinio pasirengimo jums patikėtos misijos atlikimui, bet pirmiausia gyvybiškai svarbu kultivuoti maldos, tarnystės ir ištikimo prisirišimo prie Kristaus ir Jo Bažnyčios mokymo dvasią“, – sakė Šventasis Tėvas.

Pokalbio pabaigoje, prieš suteikdamas „L’Osservatore Romano“ darbuotojams, kuriuos pavadino „brangiais bičiuliais“, savo apaštalinį palaiminimą, jis pažymėjo, kad laikraščio turtingos istorijos prisiminimas „yra vaisingas, jeigu tampa proga pasistiprinti iš giliųjų šaknų ir su viltimi pažvelgti į ateitį“. Iš tikrųjų, prisimenant pamokančias „L’Osservatore Romano“ sukūrimo istorines aplinkybes, pažymėtinas laikraštį įsteigusių katalikų intelektualų Bažnyčios ir Popiežiaus, netgi katalikybės, apgynimo siekis pavojaus akivaizdoje. 1861 metų kovą, Turino mieste paskelbus apie vieningos Italijos karalystės sukūrimą, stiprėjo ne tik reikalavimas panaikinti šalies visiškam suvienijimui neva kliudžiusią Popiežiaus valstybę Romoje (tai ir buvo padaryta per 1870 metų vadinamąją Garibaldžio revoliuciją), bet ir masoniškųjų bei marksistinių jėgų antibažnytinė ir antireliginė propaganda.

Tų laikų situacija šiek tiek primena dabartinę, kai vėl įvairiais pretekstais vyksta atviras „informacinis karas“ prieš Bažnyčią ir Popiežių, kai įsitvirtina „reliatyvistinė diktatūra.“ Todėl tikėjimui vėl reikalingas ištikimų intelektualinių pajėgumų sutelkimas ateizmo puolimo atrėmimui žiniasklaidoje. Birželio 30 dieną paskelbtame laiške „L’Osservatore Romano“ vyriausiam redaktoriui Dž. Vianui, apžvelgdamas laikraščio nueitą kelią, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad leidinio perėjimas Vatikano žinion tik padidina jo prestižą ir autoritetą. Tai paskata ir šių dienų tarptautinei bei nacionalinei žiniasklaidai glaudžiau bendradarbiauti su Bažnyčios hierarchais, kas tik sustiprintų jos vaidmenį atliekant sielovadinius ir visuomeninius uždavinius.

Ši bendrystė konkrečiu „L’Osservatore Romano“ atveju padėjo laikraščiui vystytis, išlaikant „nepartinę liniją“ ir ypatingą drąsą XX amžių ištikusių tragedijų akivaizdoje, laiške aiškino Šventasis Tėvas. Tarp tų tragiškų įvykių jis nurodė Pirmąjį pasaulinį karą, kuris „subjaurojo ir labai pakeitė Europos veidą“, įvairių totalitarizmo formų, paremtų žalingomis ideologijomis, įsigalėjimą, „kurios neigė tiesą ir engė tautas“, pagaliau Antrąjį pasaulinį karą su Šoa (žydų genocido) siaubu. „Tais baisiais metais ir vėliau per Šaltojo karo laikotarpį bei krikščionių persekiojimą, kurį vykdė komunistiniai režimai daugelyje šalių, nepaisant ribotų priemonių ir personalo stygiaus, Šventojo Sosto laikraštis gebėjo dorai ir laisvai informuoti, paremdamas ryžtingą Benedikto XV, Pijaus XI ir Pijaus XII veikimą, ginant tiesą ir teisingumą, vienintelį taikos pamatą“, – pabrėžė Popiežius. Jis nurodė, kad pastaruoju nelengvu tradicinei žiniasklaidai laikotarpiu Vatikano dienraštis stengiasi kuo efektyviau išnaudoti interneto tinklą (oficialus portalas www.osservatoreromano.va). Savo palinkėjimuose „L’Osservatore Romano“ redakcijai Šventasis Tėvas prašė išlaikyti Vatikano laikraščio savitumą, toliau publikuoti Popiežiaus kalbas ir Bažnyčios dokumentus, kartu patvirtinant „idėjų laikraščio“ (ne tik informuojančio, bet ir formuojančio) reputaciją. Publikuojamoje medžiagoje reikia daugiau dėmesio skirti Rytų krikščionių, ekumeninio bendradarbiavimo, draugystės su judaizmu ir kitomis religijomis, moterų padėties ir bioetikos aktualijoms. Šioje žavinčioje, reiklioje ir pagirtinoje tarnystėje tiesai ir teisingumui reikia ypač ginti žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą bei atpirkto Kristaus, orumą.

© 2011 „XXI amžius“