2011 m. liepos 13 d.
Nr. 52
(1932)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Kultūra 

Vizitėlės – menas ir pasipriešinimas

Benjaminas ŽULYS

Šie metai Lietuvoje – Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metai. Šiems istoriniams įvykiams atminti skirta daug įvairių renginių. Vienas tokių vyko Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Čia XXVII knygos mėgėjų draugija ir Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) surengė konferenciją. Jos akcentai buvo paroda „Vizitėlės – pasipriešinimo liudininkės“ ir knygos „Andeinė: Dainavos girios galerija“ pristatymas.

Vizitėlės – (arba skrajutės) gal mažai kam žinomas lietuvių tautodailės žanras, lietuvių meno ir istorijos dalis. Jas kūrė sovietiniuose kalėjimuose, lageriuose kalėjusios moterys, kūrybiškai perteikdamos savo išmintį, nuoširdumą, dvasingumą, nuolat rizikuodamos patekti į prižiūrėtojų akiratį. Tai įvairaus formato siuvinėti įvairių spalvų darbeliai su vieno ar kelių sakinių tekstais, vaizdeliais. Moterys nei siūlų nei adatų neturėjo, ypač griežta drausmė buvo kalėjimuose, ten prižiūrėtojai sekė kiekvieną kalinių žingsnį. Lengviau buvo lageriuose, bet ir čia teko rizikuoti, patekti į viršininkų nemalonę. Bet patriotės tiek kalėjimuose, tiek lageriuose ardė vilnonius šalikus, skareles, kitokius daiktus, gavo adatų ir paslapčia siuvinėjo. Savo darbelius jos skyrė Lietuvos tautinėms datoms, katalikiškoms šventėms pažymėti, savo šeimų šventėms. Antai Marijampolės kalėjime Onos Šiupailienės 1947 m. gruodžio 27 d. siuvinėta vizitėlė, kurioje išsiuvinėti žodžiai: „Virginute, prisimink savo mamytę“. Parodą pasiekė Onos Šiupinienės tautiškais motyvais siuvinėtas krepšelis, Adelės Bubnytės „Poezijos albumėlis“. Vizitėlėse ryškūs kryžiaus elementai, ypač – siuvinėti metinių katalikiškų švenčių progomis. Viena Sibiro lagerio politinė kalinė išardė savo paltą ir iš jo pamušalo pripjaustė atraižų, iš kurių bendro likimo moterys siuvinėjo savo darbelius. Kito lagerio kalinys, gavęs vizitėlę, ją paslėpė savo palte po pamušalu ir išnešiojo dešimt metų. Apie šių darbelių kūrėjas konferencijoje pasakojo XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Dominykas Akstinas, „Tauro“ partizanų muziejaus vadovas Justinas Sajauskas. Parodoje eksponuojama per 30 vizitėlių.

Renginį pratęsė Vygando Čapliko sudarytos knygos „Andeinė: Dainavos girios galerija“ pristatymas. Rinkinys skirtas dailininkės patriotės šviesaus atminimo dailininkės Gražinos Didelytės atminimui. Leidinyje pasakojama, kaip ji nuošaliame Dzūkijos Rudnelės kaimelyje šalia šaltiniuoto Skroblaus upelio savo įsigytoje sodyboje įkūrė paveikslų galeriją, kurią pavadino Andeinės vardu. Sodyboje ji sodino ąžuoliukus, puošė aplinką, jausdama, kad dalyvauja visuotiniame gamtos išsaugojime, globojo šventvietę – senolių aukurą. Įspūdinga aplinka, ramybė teikė dailininkei įkvėpimo ir kūrybinių jėgų. Ši galerija ir dabar gyvuoja, traukia būrius lankytojų.

Knygoje „Andeinė...“ daug dėmesio skiriama sovietinei okupacijai Lietuvoje, tremčiai. Tai dailininkės piešiniai. Viename darbe – kelios vienišos varpos – tai kolektyvizacijos ženklas, kitame – padėta viena duonos riekė ir būrys jos siekiančių žmonių („Kaip pasidalinti?“). Kitame darbų cikle, kurį dailininkė pavadino „Sibiro suvenyras“, vaizduojama spygliuota viela, į jį įeina piešiniai „Po ištrėmimo“, „Nužmogintasis“ ir kt.

Šie darbai – tai maža G. Didelytės kūrybos dalis. Ji baigė Vilniaus dailės institutą, iliustravo per 70 knygų. Kaip rašoma knygoje, dailininkės kūrybai artimas primityvizmas, tačiau būdingas ir ryškus meninis mąstymas, vaizdų paprastumas. Tik „Sibiro suvenyras“ savo stiliumi šiek tiek skiriasi – čia daugiau rimties, susikaupimo. Beje, knygos sudarytojas stebėjosi, kad kai kurie mūsų laikmečio dailininkai nėra nieko girdėję apie žymiąją dailininkę, knygų iliustratorę.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija