Kultūros zona

Atmintis

Primiršta lietuviškos spaudos darbuotoja

Julijos Pranaitytės 130-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Julija Pranaitytė

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje išsilavinusių moterų buvo tik viena kita. Todėl šiandien verta prisiminti lietuvę rašytoją, lietuviškų knygų leidėją, žurnalistę Juliją Pranaitytę, nuo kurios gimimo prabėgo jau 130 metų.

Kaip Varšuvoje esantys archyviniai dokumentai liudija, Julija gimė 1881 m. birželio 26 dieną Šakių apskrities Griškabūdžio valsčiaus Panenupių kaimo ūkininkų Marijonos ir Eliziejaus Pranaičių šeimoje. Julija šeimoje buvo aštuntas vaikas. Visi Pranaičių vaikai buvo gabūs ir linkę į mokslus. Dvidešimčia metų vyresnio brolio kun. J. B. Pranaičio globojama gabi mergaitė neištirpo kaimo kasdienybėje, o tapo viena pirmųjų lietuvių inteligenčių.

Nuo mažens būdama švelni ir labai prisirišusi prie motinos, Julija nuo jos nenorėjo atsiskirti. Tačiau kiek pasimokiusi pas kaimo daraktorių, pradžios mokykloje išmokusi lenkų ir rusų kalbas, Pranaičių Julija brolio kunigo kone per prievartą buvo atvežta pas jį į Peterburgą.

Anuomet kaimo žmogui leisti į mokslus mergaitę buvo negirdėtas dalykas. Dėl to patyrusi apkalbų ir netgi pasmerkimą apie tai vėliau J. Pranaitytė rašė: „Matyt vaikus poniškais su uniformomis pasirėdžiusius jiems ne naujiena. Be to, iš kiekvieno „kliasinio“ jie tikisi būsimo kunigo, tad su žodžiais taikosi būti atsargesniais. Kas kita mergšės padėjimas. Ta mat nebus nei kunigu, galams leidžia ją į mokslus? Anava kumelės kaip žydo dvėsenos. Vely tėvas geresnius arklius įsitaisytų, ne ką dukterį leidęs į kliasas. O bene kas su tokia da norės pačiuoties, žiūrėk, rankos kaip drobė, matyt, niekados darbo nemėginusios. Tai ugi ar ji eis už mužiko: veizėk skrybėliuota, kamašuota; jai tik abieščikas ar felčeris pritiktų.“

Gimnazija, kurioje teko J. Pranaitytei mokytis, buvo katalikiška, joje mokėsi įvairių tautybių mergaitės – rusaitės, lenkaitės, prancūzaitės, vokietaitės ir t.t. Visi dalykai buvo dėstomi tik rusų kalba, nors tautiniai jausmai nebuvo taip gniaužiami, kaip kitose carinės imperijos švietimo įstaigose. Šioje gimnazijoje mokėsi nemažai lenkaičių, todėl vyravo stipri lenkiškumo dvasia. Lenkaitės norėjo ir Juliją patraukti į savo pusę, bet ši iš karto pademonstravo savo tautinį apsisprendimą. Jau nuo pirmųjų mokslo dienų gimnazijoje ji melsdavosi tik iš lietuviškos maldaknygės. Vos atvertusi krikštatėvio dovanotą „Aukso altorėlį“, papuoštą dramblio kaulu, veidrodėliais ir medalikėliais, jos mokytoja suklykė lyg rankas būtų nudegusi ir išvadino Juliją „prakeikta žemaite“. Tačiau mergaitės nuostatos nepakeitė nei mokytojos barimas, nei kai kurių bendramokslių lenkaičių pasityčiojimas iš „litviniškumo“ ir „chlopiškumo“. Po daugelio metų vieną gimnazijos laikų epizodą J. Pranaitytė aprašė savo knygoje. Anuo metu gimnazistės turėjo teisę per pamoką atsakinėti savo gimtąja kalba, jeigu užduotas dalykas siedavosi su mokinio gimtuoju kraštu. J. Pranaitytė taip ir pasielgė. Ji atsistojo ir visos klasės akivaizdoje per istorijos pamoką tarė: „Lenkės savo istoriją mokos ir atsakinėja lenkų kalba, kitų tautų auklėtinės savo tautų istoriją irgi turi teisę mokytis prigimtąja kalba. Aš gi, nors esu lietuvė, bet Lenkijos istoriją mokiausi noriai lenkų kalba. Tačiau šiai dienai buvo užduota mums skirsnis iš Lietuvos istorijos apie didkunigaikštį Vytautą. Naudodamasi mokyklos man suteiktomis lygiomis teisėmis visų tautų mokiniams, aš šitą lekciją irgi išmokau lietuviškai ir malonėčiau tąja kalba apsakyti. (…) Mokytojas pabalo, jo barzda ir rankos ėmė drebėti. Prancūzų, rusų ir vokiečių mokytojų akyse pakilau keliais coliais aukščiau, negu pirma buvau.“

Jei pirmaisiais mokslo metais dėl „lenkomanų“ išpuolių Julija verkdavo, tai vėliau tai tik sukeldavo ryžtą ir protestą. „Gal šiame žvilgyje nebūtų buvęs taip kietas ir mano sprandas, jei tuomet gyvenę Peterburge mano broliai, ypač kun. Justinas, o taipogi Pranciškus Vaičaitis, nebūtų nuolatos kėlę iš sielvartų mano tėvynmeilės jausmą“, – rašė Julija.

Kiek kitaip negu lenkaitės iš gimnazisčių išsiskyrė rusaitės. Šį skirtumą J. Pranaitytė vėlesniais metais pavaizdavo apsakyme „Dūnia“. Ji rašė: „Peterburgo įvairiausios rūšies tarnaitės su pasiilgimu laukdavo gimnazistų vakarų. Atsimenu, jog ir iš Šv. Kotrynos pensiono atėjus lietuvių baliui mažne visos šlavėjos išsidangindavo, kad prireikus nebūdavo nieko pasiųsti. Sykį, kuomet dar pati mažai težinojau apie savo tautiečių veiklumą šiame mieste, sutikau laiptais besiskubinančią pro mūsų klasę ypač skaidriai išsidabinusią rusę tarnaitę.

– O kur, – sakau, – Dūnia, taip pasipuošei?

– Ar panytei nedrovu ir klausti? Juk šį vakarą lietuvių balius, – atžeria ji man, lyg pasityčiodama.

– Tai kas iš to baliaus, – ją pertraukiau, – nejaugi ir tu ten eisi?

– Kodėl nėjus? Mudvi su Nataša nei vieno tokio baliaus nepraleidžiava, – atkirto atsargiai.

– Ir ką gi ten veikiate svetimų žmonių draugijoj? – lyg neįtikėdama paklausiau.

– Svetimų? Anokie ten svetimi, – traukdama pečiais atsakė, – jie vien save vadina lietuviais, o po teisybei tai tokie pat rusai kaip ir mes“. Toks požiūris į lietuvius Rusijoje dar tebesklando iki šiol.

J. Pranaitytė nenoromis grįždavo vasaros atostogų leisti į gimtuosius namus. Ne dėl to, kad jų nepasiilgdavo. Griškabūdžio turgaus aikštėje ji vėl galėjo išgirsti kaimynus, garsiai svarstančius niekuo nepateisinamą Julijos tėvo „pinigų ėdžią“. Ji juk nebus nei kunigu, nei daktaru, nei advokatu. Nenorėjo Julija klausytis tokių kalbų. Geriau namie pasilikdavo, net į bažnyčią nenueidavo arba išvis į tėviškę neparvažiuodavo. Dvasinę vienatvę J. Pranaitytė jautė visą gyvenimą.

Po skrupulingai varginančių pamokų atgaivą anuomet buvo galima rasti Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje, į kurią „užsukdavo ne tik maldingosios išeivės iš atkampių Lietuvos sodžių ir miestelių, bet ir smalsesni inteligentai, nes bažnyčioje vykdavo pačios puošniausios įvairiausių aristokratų jungtuvės ir laidotuvės, čia būdavo laikomos Mišios už mirusius svetimų karalijų imperatorius, kanclerius ar ministrus, vykdavo vyskupų konsekracijos, dažnai apsilankydavo užsienio šalių valdovai, diplomatai ir pasiuntiniai. Prie didžiojo altoriaus specialiai įtaisytame soste neretai sėdėdavęs paskutinis Rusijos imperijos valdovas Nikolajus II – mažytis, susitraukęs, girtuokliams būdingu išblankusių akių žvilgsniu, pilkaveidis su stambiais kareiviškais ūsais ir nedidele kirpta barzdele žmogutis“, – vėliau rašė J. Pranaitytė.

Smalsuoliai čia galėjo pasiklausyti lietuviškų pamokslų ir, žinoma, krištolinio jaunų mergaičių, tarp kurių buvo ir Julija, giedojimo. Chorui vadovavo šios bažnyčios vargonininkas kompozitorius Č. Sasnauskas.

Šešiolikmetę Juliją, jau puikiai kalbančią prancūziškai, brolis kunigas sumanė toliau lavinti viename mergaičių vienuolyne Prancūzijoje. Nors Julija tam sumanymui ir nedrįso prieštarauti, tačiau jos nenorą tapti vienuole slėpė šis tas labai svarbaus.

1896 m. vasarą atostogų metu Julija viešėjo tėviškėje pas seserį M. Banaitienę. Šios vyrą, būsimą Vasario 16-osios akto signatarą S. Banaitį lietuvybės reikalais aplankė poetas Pr. Vaičaitis, Peterburgo universiteto Teisės fakulteto studentas. Julija ir Pranas vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Jiedu susitarė rudenį susitikti Peterburge. Ši pažintis vėliau peraugo į draugystę ir didelę meilę. Jiedu susižadėjo ir abu kūrė ateities planus. Pr. Vaičaitis, baigęs teisę, rengėsi pratęsti studijas Belgijoje, aukštojoje komercijos mokykloje, o ją baigęs, įsikurti tėvynėje. Abiejų jaunuolių siekiai buvo vienodi – dirbti savo tėvynės ir jos žmonių gerovei.

1898 metais baigusi gimnaziją J. Pranaitytė išvažiavo į Prancūziją. Čia, Montligeono aukštojoje mokykloje, į kurią būdavo priimamos ir merginos, ji buvo nutarusi studijuoti prancūzų kalbą. Baigus šios mokyklos kursą buvo suteikiama teisė dėstyti mokyklose prancūzų kalbą.

Kiek kitokia dalia teko Pr. Vaičaičiui. Nors jis 1899 metais ir sėkmingai baigė universitetą, tačiau jam, kaip politiškai nepatikimam asmeniui (už dalyvavimą slaptos „Sietyno“ draugijos, anuo metu platinusios draudžiamą lietuvišką spaudą, veikloje), caro valdžia neleido laikyti baigiamųjų egzaminų. Tik didelio lietuvių bičiulio, Peterburgo universiteto privatdocento E. Volterio dėka Pr. Vaičaitis įsidarbino Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje ir tik 1900 metais gavo universiteto baigimo diplomą.

Studijuodama Prancūzijoje J. Pranaitytė pradėjo savo literatūrinę veiklą. Iš prancūzų kalbos ji išvertė religinio turinio laikraštėlį „Biuletenis mielaširdystės darbo gelbėti dūšias, apleistas čyščiuje“, rašė korespondencijas „Tėvynės sargui“, „Varpui“ ir „Vienybei lietuvninkų“. Pažymėtina, jog Montligeono aukštosios mokyklos profesoriai aukštai įvertino Julijos žinias, jos pavydėtiną darbštumą ir siūlė pasilikti dirbti šioje mokslo įstaigoje. Tačiau Julijai rūpėjo Pr. Vaičaitis. Kad ir kur buvo J. Pranaitytė ir Pr. Vaičaitis, juos jungė meilė. Iš Montligeono į Peterburgą ir atgal skriedavo laiškai, kuriuose Julija ir Pranas dalijosi savo džiaugsmais, rūpesčiais ir svajonėmis. J. Pranaitytei tada atrodė, kad jos ir Prano svajonėms bus lemta išsipildyti…

Deja, Julija sugrįžusi į tėvynę sužinojo, kad jos sužadėtinis Pr. Vaičaitis susirgo anuomet ne vieną lietuvių talentą anksti pakirtusia liga – džiova. Nuo 1901 m. pavasario Pr. Vaičaitis jau gyveno tėvų namuose. Pinigų sūnaus gydymui džiovininkų sanatorijoje Vaičaičiai neturėjo. Slinko liūdnos, karčių apmąstymų ir artimos mirties nuojautos kupinos dienos. J. Pranaitytė kaip įmanydama stengėsi padėti sužadėtiniui sunkioje valandoje. Ji vyko pas Ilguvos dvaro savininkę ponią O. A. Grincevičienę, kurią artimai pažinojo Julijos brolis Justinas, ir jo vardu prašė pagalbos. Dvarininkė pasiūlė sunkiai sergantį Pr. Vaičaitį atvežti į Ilguvą, kur pastarajam gyventi ir gydytis būsiančios daug geresnės sąlygos. Su džiugia žinia J. Pranaitytė išskubėjo į Santakus. Tačiau tuo metu Pr. Vaičaičio būklė buvo tokia sunki, kad pas ligonį pakviestas gydytojas J. Staugaitis griežtai uždraudė jį bet kur vežti. Julija su seserimi M. Banaitiene pakaitomis slaugė ligonį ir iš Ilguvos dvaro į Santakus vežiojo jam geresnį maistą. Paskutiniai Julijos ir Prano susitikimai buvo be galo liūdni. Pr. Vaičaitis kasdien vis labiau nyko, karščiavo ir geso, artėjančios mirties paženklintame veide švietė tik karščiu degančios akys. Viešint pas Vaičaičius ar išvykus iš jų namų Julijai visą laiką ausyse skambėdavo mylimojo eilių posmas:

Jau pajėgos mažinas, vystu kaip lapas,

Jau protas leinesnis, šaltesnė širdis,

Ir greitai slogins mane amžinas kapas.

Ir plaus mane užmaršos greitai vilnis.

Rudeninio oro Pranas Vaičaitis nebeatlaikė. Stipriau papūtus žvarbiems vėjams, 1901 m. rugsėjo 21 dieną vos rusenusi poeto gyvybė užgeso. Žodžiais nenusakomą skausmą patyrusi Julija tyliai stovėjo Sintautų bažnytkaimio kapinaitėse ir žiūrėjo į kapo duobę, į kurią ant mirtinos ligos iškankinto mylimojo karsto krito žemės grumstai. Julija dar ilgai parklupusi raudojo prie šviežiai supilto kapo kauburėlio. Tą dieną ji palaidojo ne tik savo mylimąjį, bet ir savo jaunystę, ateitį, viltį…

Sulaukusi vos dvidešimties metų, tą dieną ji davė priesaiką niekada gyvenime nebetekėti. Pr. Vaičaičio brolis Juozas rašė, kad Julija „netekėjo, nors daug kas piršosi. Pasak jos, tokio nebus, kitokio nenoriu. – Gražios, labai ideališkos sutarties ir meilės būta“.

Buvę Pr. Vaičaičio bendraminčiai ir draugai J. Pranaitytės liūdesį bandė išsklaidyti, net prikalbino dalyvauti kultūrinėje veikloje. „Pranaičiukė rolėje Konstancijos buvo nebloga, tik kalbėjo visai negarsiai“, – buvo rašoma Čikagoje ėjusio 1902 m. balandžio 4 dienos laikraštyje „Lietuva“. Tačiau J. Pranaitytė, slegiama dvasinio skausmo, į lietuvių kultūrinę veiklą taip ir neįsitraukė.

Neišverkiamo, didžiulio praradimo skausmo apakinta, J. Pranaitytė buvo nusprendusi netgi nusižudyti. Tik brolis Justinas sugebėjo ją iš sielvarto pažadinti ir prikalbinti išvažiuoti į Šveicariją tęsti prancūzų kalbos studijų. Tad netrukus ji buvo Igenbohlyje. Čia jai likimas lėmė susipažinti su žinomu JAV lietuvių spaudos leidėju kun. A. Miluku, tuo metu Friburgo universitete studijavusiu bažnytinę teisę. Ši pažintis nulėmė tolimesnį J. Pranaitytės gyvenimo kelią. Kun. A. Milukas pasikvietė jauną, gabią, išsilavinusią merginą, laisvai bendraujančią rusų, anglų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, į JAV, dirbti lietuviškoje spaudoje.

1902 m. pabaigoje J. Pranaitytė atvyko į angliakasių gyvenvietę Šenandorį, kuriame anuomet buvo susitelkusi didelė lietuvių išeivių kolonija. Kun. A. Milukas, „Žvaigždės“ leidyklos ir spaustuvės savininkas, patikėjo jai katalikiškos ir tautinės minties žurnalo „Žvaigždė“ redagavimą.

Kai į JAV 1906 metais atvyko ir kun. A. Miluko brolis Matas, „Žvaigždė“ išgyveno geriausias savo dienas. Pastarajam dirbant su spaustuvės įrengimais J. Pranaitytė kartu su U. Augulyte tvarkė redakcijos, administracijos ir raštinės reikalus. K. Kapočiūtė, J. Mikalauskaitė ir A. Smailytė rinko raides, skaitė korektūras, siuvo ir brošiūravo knygas.

Brangiausiai iš visų apmokamas anuomet čia buvo tik spaustuvininkas Fr. Plato, kilęs nuo Prūsų Lietuvos, gerai mokėjęs kalbėti bei rašyti lietuviškai. Tokius raidžių rinkėjus ir mašinistus lietuviškos leidyklos ir spaustuvės tiesiog grobstė. Vėliau šis spaustuvininkas grįžo į Prūsų Lietuvą, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir žuvo.

Leidybos baruose tuomet triūsė ir P. Kupstas, J. Milukaitė, P. Šolomskis, būsimasis literatas J. Sutkus bei daugelis kitų. Apie dvidešimt jaunuolių dirbo „Žvaigždės“ spaustuvėje.

Greta jų, atlikęs bažnytines apeigas, čia dirbo ir vyriausiasis redaktorius kun. A. Milukas.

Kai 1909 metais kun. A. Milukas buvo paskirtas Filadelfijos Šv. Jurgio lietuvių parapijos klebonu, ten persikėlė ir „Žvaigždė“. Palikę Šenandorį leidėjai tikėjosi, jog Filadelfijoje tarp daugybės lietuvių išeivių galės prasmingiau dirbti lietuvybės labui. Šita mintis jiems padėjo įveikti persikraustymo sunkumus ir padrąsino leidyklos bei spaustuvės reikalams įsigyti nuosavą namą, kadangi išsinuomoti patalpų tokiam reikalui anuomet buvo neįmanoma.

Kai virš pastato durų pakibo užrašas, skelbiantis jog čia įsikūrė „A. Miluko ir Co“ spaustuvė bei leidykla, kai visi vėl ėmėsi tęsti pradėtą darbą, JAV pasirodė naujas lietuvių katalikų laikraštis „Draugas“, kuris pasiglemžė beveik visus „Žvaigždės“ korespondentus ir prenumeratorius. Tačiau šios netektys neužgesino vilties. Kol kun. A. Milukas klebonavo, dvasiniai ir materialiniai nuostoliai neatrodė esą tokie dideli.

J. Pranaitytė buvo fanatiškai atsidavusi lietuviškos spaudos leidybai. Be „Žvaigždės“ žurnalo redagavimo, ji redagavo ir šios leidyklos leidžiamas knygas. Jos darbo apimtys buvo milžiniškos. Savo lėšomis Julija išleido daugiau kaip trisdešimt knygų, tarp jų – Pr. Vaičaičio eiles, apybraižą apie kun. M. Gustaitį, vyskupo M. Valančiaus darbus ir kt. Be leidybos ir redagavimo, į lietuvių kalbą ji išvertė nemažai religinės ir grožinės literatūros. „Žvaigždės“ leidykla daugelį savo išleistų knygų siuntinėjo visoms lietuvių parapijoms ir organizacijoms. Nebuvo užmiršti skaitytojai, gyvenę tėvynėje. J. Pranaitytei pavyko prikalbinti rašytoją M. Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą įsteigti Vilniuje lietuvišką knygyną, prekiavusį „Žvaigždės“ išleistomis knygomis. Deja, labai trumpai gyvavęs knygynas buvo priverstas užsidaryti.

Pati J. Pranaitytė gyveno labai asketiškai. Beveik visas turimas lėšas skyrė lietuviškų knygų leidybai bei artimiesiems, likusiems tėvynėje, šelpti, sau nepasilikdavo beveik nieko. Bičiulių ir bendraminčių Julija taip pat neturėjo. JAV lietuvių bendruomenei anuomet susiskaldžius į dvi stovyklas – vieniems likus katalikais, antriems tapus laisvamaniais-socialistais, nuolatos tarpusavyje besiriejančiais dėl savo pažiūrų, nebuvo su kuo bendrauti. Dauguma čia gyvenusių lietuvių išeivių tuomet buvo juodadarbiai, kiti – smulkūs amatininkai, sunkiai sudurdavę galą su galu. Tad nieko nuostabaus, kad jie labai įtariai žiūrėjo į kiekvieną, kiek išsiskiriantį iš jų tarpo žmogų, juo labiau į moterį. Beraščiams arba nedidelio išsilavinimo įvairių nepriteklių ir vargo prispaustiems, sunkaus gyvenimo nualintiems tautiečiams J. Pranaitytė atrodė esanti keistuolė. Jos begalinis atsidavimas lietuviškos spaudos reikalams jiems buvo visiškai nesuprantamas ir nereikalingas. Savo laiške kan. J. Tumui-Vaižgantui J. Pranaitytė kartą skundėsi: „Matote, Gerb. Kanauninke, Amerikos lietuviai (…) savo kultūringumu nei kiek neatsilieka nuo sostinės tautiečių Kaune. (…) Socijalistai su kr(krikščionimis) dem(demokratais) labiausiai riejasi ir labiausiai mylisi bučiuojasi. Amerikoje gi tas pats: „Draugas“ su „naujienom“ tai koliojasi kaip dviejų kiemų piemenys, tai į vieną dūdą pučia savo prasmalines prieš rimtai dirbančius lietuvius savo tėvynės gėriui“.

J. Pranaitytei nepalūžti padėjo išsiugdytas pareigos ir atsakomybės jausmas ir suvokimas, kad jos veikla prasminga. Tačiau gyvendama JAV J. Pranaitytė labai ilgėjosi tėvynės. Tik tris kartus iš užatlantės ji buvo atvykusi į Lietuvą. Pirmą kartą – 1911 metais, praėjus dešimčiai metų po sužadėtinio Pr. Vaičaičio mirties. Čia, ilgokai pasisvečiavusi tėviškėje, ji apsilankė ir Sintautuose, Pr. Vaičaičio brolio Jono šeimoje, ir paprašė, kad šie naujagimį sūnelį pakrikštytų Pranuku. Kiek paviešėjusi tėviškėje, kartu su sesers M. Banaitienės dukra Salomėja J. Pranaitytė išvyko į Taškentą, kur apaštalavo jos brolis Justinas. Porą savaičių paviešėjusi pas brolį Julija atsisveikino, net nenujausdama, kad mato jį paskutinį kartą…

J. Pranaitytė buvo pirmoji lietuvė moteris, nepabūgusi ilgų ir varginančių kelionių, fotografavusi ir aprašiusi tolimų miestų grožybes ir gyventojus. Po kelionės į Taškentą, ji vyko į Samarkandą, Bucharą, plaukė Kaspijos jūra, pasiekė Baku ir Tbilisį, važiavo gruzinų karo keliu, o paskui per Maskvą ir Peterburgą vėl grįžo į Lietuvą. Ji norėjo apsilankyti Dzūkijoje, tačiau apsistojusi Kaune, gavo kun. A. Miluko laišką, kviečiantį sugrįžti į JAV. Visi kelionės metu patirti įspūdžiai buvo aprašyti ir išleisti J. Pranaitytės gausiai iliustruotoje knygoje „Iš kelionės po Europą ir Aziją“. Šia savo knyga lietuvių literatūros istorijoje autorė įsiamžino kaip pirmoji moteris keliautoja ir rašytoja. Nors praėjo šimtmetis nuo jos išleidimo, knyga vis dar neprarado pažintinės bei literatūrinės vertės.

Kai J. Pranaitytė grįžo atgal į JAV, prieš ją ir kun. A. Miluką prasidėjo pavydo išpuoliai, kurių iniciatoriais buvo ne tik Amerikoje pralobę tautiečiai, bet net kunigai ir kun. A. Miluko artimi draugai. Atsirado žmonių, kuriems netgi parūpo išsiaiškinti asmeninius J. Pranaitytės ir A. Miluko santykius. Pastarieji melagingai tvirtino, jog jų santykiai neva šeimyniniai. Iš tiesų taip nebuvo – juos jungė tik lietuvybės darbas.

Kai kun. A. Miluką 1914 metais iškėlė klebonauti į Maspetro miestelį, netoli Niujorko, J. Pranaitytei pirmą kartą teko pajausti skaudžios vienatvės valandas. Šiandien nesunku suprasti, kaip sunku Julijai buvo gyventi JAV tarp mažaraščių ir svetimo jai mąstymo tautiečių. Vienintele jos paguoda buvo darbas, alinantis ir reikalaujantis visiško atsidavimo – be mažiausių išlygų.

Nors J. Pranaitytė ir mokėjo laisvai rašyti lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, angliškai ir vokiškai, tačiau rašyti gimtąja kalba jai sunkiai sekėsi. Sunkiai įskaitomas buvo ir jos raštas, tad nuolatiniai rankraščių bei korektūrų taisymai siutino raidžių rinkėjus, kurie nesidrovėdami garsiai keikdavosi ir vadino Juliją „durna boba“, gyvenančia ne pagal savo paskirtį. Tiktai kun. A. Milukas, matydamas Julijos pasiaukojimą, ją suprato ir užjautė.

Dar kartą savo tėvynėje J. Pranaitytė apsilankė jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1923 metais. Tada ji ilgai viešėjo Šeštokuose pas kun. A. Miluko motiną. Važinėjo ji ne tiktai po savo gimtąjį kraštą, bet ir po visą Lietuvą. Labiausiai iš tos kelionės Julijai įsiminė Giruliai ir Juodkrantė.

Šį kartą J. Pranaitytė aplankė visus gimines ir pažįstamus. Neaplenkė ji ir savo bendradarbio, brolio kun. A. Miluko, nepritapusio prie amerikoniškojo gyvenimo būdo ir 1920 metais sugrįžusio į tėvynę. Kartu su prof. E. Volteriu ir kitais ji nusifotografavo ir prie Pr. Vaičaičio kapo. Viešnagės tėvynėje metu patirtus įspūdžius J. Pranaitytė aprašė knygoje „Laisvosios Lietuvos atlankytų“. Savo knygoje autorė labai santūri, joje nėra asmeniškų išgyvenimų, tačiau įspūdžiuose apie viešnagę Sintautuose prasiveržė skausmas: „Sintautuose sustojome valandėlei arklius pašerti. (…) Nauja mūrinė, daili, dar nebaigta iš vidaus bažnyčia. Tas maldnamis jau toli nebepanašus į buvusią medinę, seną bažnyčią, ant kurios vietos ji taip didingai puošia nūnai Sintautų miestelį. Deja, besigėrėdama šventybės gražna, ilgėjausi senosios, kurioje motutė savo jaunystėje kontarkavo, iš kurios tėtušis parsivežė ją marčiosna ir kame užvožėme dainiaus Vaičaičio karstą, išlydėdami jį kapan… Šventorius – vis dar gražus, liepom apaugęs, tik jau rečiau – vokiečiai išgenėję. Ei, kiek tai kartų per Šv. Antaną (bažnyčios globėją) ir per Šv. Baltramiejų priatlaidavom tų medžių paunksnėje, Santakos lankose, atostogų metais! Kas apsakys tas laimingas dienas praeities linksmybes!

Šiandien man čia nebelinksma. Pasidairius pašaliais, kiekviename žingsnyje kyla prieš akis gyvi atsiminimai, vaizdeliai kaip sapnai pabudus po ilgo, sunkaus miego. O visa tai ne sapnas gi buvo!..

Slungas užgulė krūtinę lyg akmuo; gerklę, rodos, kas gniaužia, blakstienas rasa drėkina, – o gal tai lietus?

– Et sudiev! – bent jums, šalti kapeliai ir brangūs apžėlę takeliai, kuriais mylimi vaikščiojo…“

J. Pranaitytė žavėjosi nepriklausomybę atgavusia tėvyne. Pabendravusi su savo krašto žmonėmis, ji parašė: „Jei mūsų žmonės – klumpėti artojai – nebūtų tinkamai paruošę savo vaikus kovon su tėvynės nevidonais, šiandien ir pas mus gal šeimininkautų svetimi atėjūnai, kaip kad tai yra sovietinėj Rusijoj“.

Rašydama apie 1919 metais Lietuvoje siautusius bolševikus knygos autorė cituoja lauką arusio kaimiečio žodžius: „Ką tie driskiai, nuplyšę, kas su vienu batu, kas visai be apavo, vėzdais apsiginklavę, išbadėję kaip šmėklos, – ar tokiems su mumis galynėtis?.. Jie tik sodų medžius aplaužė, beraškydami dar neapnokusius vaisius, ir agurkus nurovė daržuose. Tų vaišių jiems nei nedraudėme. Teatsivalgo ir eina savais keliais“.

Įsimintinas ir trečiasis, paskutinis J. Pranaitytės atvykimas į tėvynę.

1932 m. vasario 4 dieną Kaune „Metropolio“ restorano salėje iškilmingai buvo paminėtas J. Pranaitytės žurnalistinio darbo trisdešimtmetis. Pobūvyje dalyvavo Kauno šviesuomenė. Kalbėjo prel. A. Dambrauskas-Jakštas, prof. E. Volteris, kan. J. Tumas-Vaižgantas, dr. P. Bielskus, K. Bizauskas, M. Čepas, V. Gustainis, J. Vileišis, J. Pikčilingis ir kt. Laikraštis „Rytas“ išspausdino ilgoką straipsnį apie J. Pranaitytę. Straipsnio autorius rašė: „ne pro šalį pateikus mūsų visuomenei pluoštą žinių apie šią ne vienu atžvilgiu vertą paminėjimo tautietę“, ir nušvietė jos ilgametę veiklą, suminėdamas visus jos nuveiktus darbus. Klausydamasi ir skaitydama jos širdžiai mielus žodžius, Julija dar nežinojo apie grėsmingai artėjusį tragiškiausią jos gyvenimo laikotarpį.

Grįžusi į JAV J. Pranaitytė kibo į nesibaigiantį spaudos darbą ir toliau eikvojo savo kuklius finansinius išteklius. Tačiau jos lėšomis išleistos knygos nešė nuostolius. Tad J. Pranaitytė liko be pragyvenimo šaltinio ir atsidūrė dideliame skurde.

Dar skaudesniu smūgiu Julijai buvo tai, kai 1933 m. rugsėjo pabaigoje iš klebono pareigų buvo atleistas kun. A. Milukas. Atleidimo priežastis įvardinta rezignavimu, nors kunigui ėjo dar tik 62-ieji gyvenimo metai. Prasidėjo pats juodžiausias, mirtimi pasibaigęs dešimtmetis.

Pilni skausmo ir nevilties J. Pranaitytės laiškai plaukė į tėvynę. Atvirumo valandėlę Julija guodėsi E. Volteriui, bet dažniausiai apie tai ji rašė savo mylimam seserėnui V. Banaičiui. Sužinojusi apie J. Pranaitytės sunkią dalią, Lietuvos Respublikos vyriausybė 1938 metais už nuopelnus lietuvybei skyrė J. Pranaitytei 250 litų pensiją, bet tai truko neilgai, nes Lietuvą 1940 metais okupavus sovietams pensijos mokėjimas nutrūko.

1943-ieji J. Pranaitytės gyvenime buvo lemtingi. Pavasarį mirė kun. A. Milukas, ir ši netektis ją visai sugniuždė. Tačiau moteris tik užsisklendė savyje ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos išliko  nepažeidžiama.

Anksčiau pažinoję J. Pranaitytę aplinkiniai joje jau nebematė tos šviesos, kuria Julija kažkada trykšdavo. Pastarieji matė ją susikūprinusią, pavargusią, be laiko pasenusią, nesugebančią išgyventi moterį, skurstančią ir badaujančią. Aplinkiniai negalėjo suprasti, kad užkalbinta Julija vis prašydavo išsaugoti kun. A. Miluko archyvą, knygas… Visa tai J. Pranaitytė po kunigo mirties buvo perėmusi savo žinion, nes niekam daugiau jo archyvas nebuvo reikalingas.

Niekam nerūpėjo merdėjanti rašytoja ir jos saugomo archyvo vertybės, perimtos iš kun. A. Miluko. Po J. Pranaitytės mirties visi rankraščiai ir dokumentai dviem sunkvežimiais buvo išvežti į miesto sąvartyną… To paties likimo neišvengė ir J. Pranaitytės asmeninis archyvas – poeto Pr. Vaičaičio laiškai, jo neskelbti rankraščiai, kiti reti dokumentai. JAV gyvenę tautiečiai nepasirūpino išsaugoti šiuos unikalius archyvus – jiems tai atrodė esant beverte makulatūra.

J. Pranaitytė mirė 1944 m. sausio 29 dieną. Uolioji lietuviškos spaudos darbininkė buvo palaidota Filadelfijos miesto kapinėse, bevardžiame vargšų kape, nudažytoje kartono dėžėje. Nebuvo supiltas ir žemės kauburėlis, nebuvo jame įspaustas net kryžiaus ženklas. Pati kapo vieta iki šiol nežinoma.

Kas gali šiandien pasakyti, kaip būtų susiklostęs jos likimas, jeigu tą žvarbų 1901-ųjų rugsėjį Julija nebūtų taip graudžiai raudojusi Sintautų bažnytkaimio kapinaitėse, jeigu nebūtų tesėjusi priesaikos žodžių. Likimas ją tikrai būtų galėjęs nukreipti kita linkme – ji buvo labai graži. Savo priesaikai Julija liko ištikima visą gyvenimą, nes, dar kartą pakartojant sužadėtinio brolio Juozo žodžius: „labai ideališkos sutarties ir meilės būta“.

Julijos Pranaitytės, daug nusipelniusios lietuvių kultūrai, lietuviškos spaudos istorijai vardas tapo ilgainiui beveik užmirštu. Jos vardą tėvynėje ištrinti iš atminties buvo stengtasi ypač sovietmečiu. 1985 metais buvo nugriautas Pranaičių namas Panenupiuose, nupjauti čia ošę šeši ąžuolai ir klevas, sodyba sulyginta su žeme… Ir šiandien J. Pranaitytės vardas retai paminimas – ji paminima tik poeto Pr. Vaičaičio biografijoje, kaip buvusio poeto sužadėtinė. O juk kuklia dovana Julijai šiandieninėje Lietuvoje galėtų tapti nors koks jos atminimą įamžinantis paminklas ar solidi monografija. To ji tikrai nusipelnė.

© 2011 „XXI amžius“