Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Šventas Kryžių kalnas

Architektė Apolonija NISTELIENĖ

„Lietuva yra unikali vieta, vienintelė tokia pasaulyje – tai Kryžių kalnas, Kryžių miškas. Didelių ir mažų kryžių, augančių ant šios kalvos, niekam nepasisekė išnaikinti“, – 1993 metais Romoje kalbėjo Šventasis Tėvas Jonas Paulius II.

„Toli toli, Lietuvos šalies gilumoj, stūkso Maldavimų kalnas. Ilgas ir sunkus kelias veda ten – per pavasario patvindytas pievas, per molėtus laukus, audrai siautėjant ir lietui lyjant. Maldavimų kalnas nestebina savo didumu. Tai – lyg nuošali kalva neviltingai tuščioj Lietuvos lygumoj. Bet tam, kurs savo nevertumo naštos prislėgtas ties kalnu atsiklaupęs nulinko, Maldavimų kalnas yra aukštas kaip Alpės. Ir štai klūpo sena močiutė, sukniubus žydinčioj lankoj, prie žemo kryželio...

Šventa Maldavimų kalno žemė. Į ją drebančios rankos tiesiasi, kai nuvargintoj širdy vilties kibirkštis ima gesti. Tokiomis širdgėlos valandomis, vienatvėj, drožinėja žmogus iš geriausio medžio kryžių, puošia jį Dievo Motinos arba Dievo Sūnaus Vaizdu ir saulėleidžio metu stato ant Maldavimų kalno, kad paskutiniai dienos spinduliai ant jo kristi galėtų. Ir eina paskui ten, kada tik atspėja, ir klūpo prie kryžiaus kojų tol, kol dangus jo meldimo išklauso.

Daugel puikių ir aukštų kryžių stovi ant Maldavimų kalno. Visa giria ilgstuomenių kryžių rankas į viršų kelia. Dievo Motinos ir Kristaus nukankinti paveikslai spindi skaisčiomis spalvomis. Bet yra ten ir mažesnių kryželių, nepratusios rankos sunkiai skaptuotų; glūdi ten visi mažutėlių ir didžiųjų kryžių tarpuos susmaigstyti. Taip, tokių ten daugiausia rasi, po puikiais kryžiais trūnėti suvirtusių. Rasi ten ir tokių kryžių, kurie nebe kryžiai, bet vien medžio gabalėlis arba lentelė su Rūpintojėlio paveikslu. Ir visuos kampuos bei plyšeliuos styro pavytusių lankos gėlių pluošteliai. Liepsnojančių širdžių aukomis Maldavimų kalnas nuklotas.

Į dangų stiebiasi Maldavimų kalnas, lyg kokia senovės pagonių šventovė. Iš lėto svyra į žemę kryžių rankos; pavargo jie nuolatos prašydami maldavimų išsipildymo, kurio dažnai taip ilgai nuliūdus tenka laukti.

Prie kalno stovi keletas paprastų atsiskyrėlių kryžių – prašymai tų, kurie nedrįso prilipti prie kryžių svaiginančiai aukštose maldavimo Alpėse.

Kai aš leidaus nuo kalno žemyn, ant tako gulėjo sena močiutė, pusę kelio į kalną nuėjus. Klūpsčia ji į pusę stataus tako atlipo ir liko sukniubus prie to kryžiaus ir vieną gėlelę paaukojus. Jos senas nuvytęs veidas buvo ašaromis paplukęs, o sulinkę pečiai trūkčiojo nuo verksmo.

Mažoji moterėle, senoji močiute, kas tave šį šaltą rudeniškai vėjuotą birželio vakarą į Maldavimų kalną atvarė? O gal tikiesi, kad jis, tavo sūnužis, grįš iš didžio, seniai pasibaigusio karo? Argi tai ne tas pats prašymas, kuris dar ne vienos sengalvėlės širdį virpančia viltimi užtvindo? Mažoji moterėle, senoji močiute, tiek plačių vieškelių eidama į gyvenimą, kurio pakrašty tiek daug sengalvėlių su amžinai negęstančia viltim rymo! Ar yra stipresnė jėga, kuri sielą iš pražūties išvaduoti galėtų?

Maldavimų kalne! Esi tu šventa žemės vietelė. Jau ilgi metai, kaip ašaros ir kraujas tave drėkina. Esi tu senas, kaip patys žmonės ir kaip amžinai negęstanti viltis jų širdyse. Ar ne tavy glūdi paslėpti nebylių širdies pasakų raktai?

Sutemos atslinko į plačius slėnius. Lyg šmėklos stūkso juodame danguje atsimušę kryžiai. Vakaras užslinko. Netoli naktis.

Sena moterėlė slenka kaip sraigė į kalno viršūnę. Tavo nuoširdi malda, tavo virpantis dejavimas nakties tamsumoje pakils iki Dievo Motinos ir Jos Sūnaus į aukštą dangų. Jei tavo maldos liktų neišklausytos, tai kas tuomet išdrįstų Maldavimų kalne kryžių statyti, Dievą melsti, kad jo prašymą priimtų?

Kai slinkau aš pro prastą kryželį, kur pirmiau seną, žemo ūkio močiutę su ašaromis meldžiantis regėjau, greitai nusiskyniau laukinį žiedą, priglaudžiau jį vogčia prie lūpų ir padėjau slaptai į kryžiaus kertelę.

Ir aš savo širdy nešioju paslėptą prašymo norą, dedu jį bailiai šalia gėlelės Maldavimų kalno papėdėje – ten toli toli, Lietuvos šalies gilumoj.“

1927 metų vasarą švedų rašytojas Karlas Motanderis, keliaudamas po Lietuvą, aplankė Kryžiaus kalną netoli Šiaulių. Iš kalne patirto įspūdžio parašė kūrinėlį „Maldavimų kalnas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė A. Vaičiulaitis ir išspausdino „Židinyje“ (1922 m., VIII t.).

Apie Maldavimų kalno – Pilies kalno kilmę, siekiančią keturioliktą šimtmetį ir apsuptą legendų, 1914 metais „Viltyje“, o 1922 – „Mūsų senovėje“ rašė Petras Būtėnas, žymus ano meto kraštotyrininkas. „Medžio jokio kalne neaugo ir neauga, aplink pievos, ganyklos arba arimų žemė, balų nėra, o tik loma su mažais kūbreliais“.

Tai miniatiūrinis piliakalnis Vidurio lygumos šiaurėje, kur Lietuvoje piliakalnių mažiausia. Kryžių kalnu piliakalnis pradėtas vadinti greičiausiai po 1831 ir 1863 metų sukilimo ir jo žiauraus numalšinimo. Rusų caras tada uždraudė mūsų tautai ne tik lietuvišką raštą – buvo draudžiama statyti prie kelių ar sodybose kryžius ir koplytstulpius, išreiškiančius lietuvio rūpestį bei nebylų sielvartą.

Ir ėmė Lietuvos žmonės kryžius nešti ant piliakalnio ir statyti ištremtuosius ar žuvusiuosius, kurių net kapų nežinojo, paminėdami: be valdžios, be bažnyčios žinios – ištikti ligų, netekčių, tikėdami maldavimų išsipildymu. Prie Kalno ėjo su savo vargu ar dėkavone, ieškodami betarpiško ryšio su Dievu – gal taip ataidėjo senovės lietuvių pagonybė?..

Dešimtys tūkstančių kryžių, pradedant ilgastuomeniais ir baigiant lauko smilga surištom karklo vytelėm, liudija milijoną mūsų vilčių. Padavimai ir legendos mena šio piliakalnio praeitį, tačiau vinguriuota ir šiandieninė Kalno istorija. Vieniems šis Kalnas – brangi sakralinė vieta, kitiems – istorinis ir architektūrinis paminklas, liaudies meno ansamblis, archeologinę reikšmę turintis piliakalnis, tretiems prestižinis turizmas, o dar kitiems – sėkminga prekyba.

Nuo seno Meškuičių ir Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijų riba ėjo skersai per Kalno įlinkimą – anuomet Kryžių kalnu rūpinosi abi parapijos.

Ateistinei valdžiai – ir vietinei, ir respublikinei – šis Kalnas su savo kryžiais ir jų statytojų maldavimais akivaizdžiai bylojo brukamo ateizmo bejėgiškumą. Apie 1958 metus Kryžių kalno šlaite iš Kulpės pusės Meškuičių kolūkis (pirmininkas Antanas Gerdaitis) pradėjo kasti žvyrą, uždrausta statyti naujus kryžius. Ne vieno atmintyje gyvas faktas, kai atvežtas kryžius čia pat buvo sulaužomas.

1961 metų balandžio ankstų rytą aplinkiniai Kalno gyventojai (Jurgaičių ir Domantų k.) negalėjo išeiti į darbą, o vaikai į mokyklą – visų trobų durys buvo užremtos. Tą naktį Kalne „darbavosi“ buldozeriai – iš čia ir sąvoka „buldozerinis ateizmas“. Kaip visi baisieji ir blogieji darbai (vežimai, suėmimai), taip ir Kalno griovimas buvo  suorganizuotas naktį,  bijantis ne tik ramių kaimiečių ir jų vaikų, bet ir dienos šviesos. Galinga tarybinė – komunistinė – ateistinė ranka nukirto apie 5 tūkstančius kryžių: medinius sukapojo ir sudegino fermose, nagingų kalvių nukaltus geležinius kryžius išvežė į metalo laužą, akmeninius (fundacijas net iš Londono ir Paryžiaus) ir statulas sudaužė ir paskandino Kulpėje. Buldozeriais nuvalė piliakalnio paviršių, nesismulkindami, kad žaloja istorinį ar archeologinį paminklą.

Tą patį pavasarį suvarė Meškuičių mokyklos mokinius su mokytojais apsodinti piliakalnį. Sodino be jokio plano, be specialistų patarimo – žilvičių gyvatvorę, topolius ir drebules, berželius, maumedžius, alyvų krūmus. Sodino bet kaip – aplink piliakalnį ir ant piliakalnio, kad tik daugiau, kad tik greičiau paslėptų nuo visų akių šį Kalną.

Tačiau ant Kalno kryžius žmonės vis tiek statė – paslapčia, naktimis, todėl piliakalnį su naujais kryžiais buldozeriai valė dar daug kartų iki 1975 metų. Per tą penkiolika metų buvo pastatyta ir sunaikinta apie 1500 kryžių: Kryžių kalnas patyrė išniekinimo kančią. 1975 metais Šiaulių architektas J. V. Nistelis rašė: „Susirinko žmonių vargų vargeliai ir ant piliakalnio sustojo kryžiais. Nupjovė negeros rankos kryžius, nukirto kaip žalią girią ir sudegino. Sudegė kryžių saulutės, sudegė žodžiai vilties. Bet kryžiai vėlei naktimis dygsta ir vėl jų giria ant Kalno auga!“

Negelbėjo nei perkasami keliai, nei draugovininkų ir milicijos patruliai, nei automobilių numerių pranešinėjimas į darbovietes, nei Domantų stotelės panaikinimas. Į Kalną kryžius nešė ir vežė pavieniai, nešė procesijomis tylomis ir besimelsdami, nešė didelius kryžius ant austų tautiškų juostų, nešė ant pečių basi (kun. Algis Mocius, Mečislovas Jurevičius). Tada valdžia nutarė Kalną paskandinti. 1977 metais Vandens projektavimo institute buvo sudarytas piliakalnio skandinimo iš Šiaulių miesto Kulpės upelio atnešamais kanalizacijos vandenimis projektas, kurį tuoj pat pradėjo vykdyti. Pavertė pelke pietinę papėdę. Nuo Kalno matyti, kad nesuspėta baigti kasti (apie 40 metrų) griovio, kuriuo visas kalnas būtų apjuostas dvokiančio vandens. 1980 metais energingai užprotestavo užsienio lietuviai ir „skandinimas“ buvo sustabdytas.

O tuomet buvo nutarta šventąjį kalną sunaikinti archeologiniais kasinėjimais. Besitariant, kas finansuos tuos „kasinėjimus“, atėjo Atgimimas.

1989 metais ekskursijų ir pavienių lankytojų srautas įvairiu laiku labai suintensyvėjo ir Kalnui tapo pavojingas – didino šlaitų eroziją, daugino šiukšlių, viliojo vertelgas, grėsmingai plito akmeninių plokščių statymas.

Kauno arkivyskupijos kurija Kryžių kalno priežiūrą pavedė Šv.  Ignaco bažnyčios rektoriui kun. S. Kazėnui SJ. Bet Kalno tvarkymu jis nesidomėjo. Ir toliau talkas organizavo, laiptelius su turėklais rengė, altorėlius remontavo Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonas mons. K. Jakaitis, padedant Adomui ir Adolfinai Ganusauskams.

Kažkokia svetima mada prigijo prie skulptūrų paberti kapeikų ar popierinį rublį palikti. Tai suviliojo valkatėles čia pasipinigauti, o paskui prie Kalno ir papramogauti. Keletą kartų nukentėjo statulos ir kryžiai nuo paliktų degančių žvakių sukelto gaisro.

Atėjo 1993 metai – Popiežiaus vizitas. Buvo suprojektuota ir pastatyta koplyčia-pastogė su altorium vėjuotą darganotą rudenį pačioje pagairėje be jokios užuovėjos (stiklinių užtvarų) senam ligotam brangiam Svečiui, atvykusiam iš itin šilto krašto mūsų žvarbiam orui nepritaikytu apsirengimu – jo arnotas buvo plono šifono (dabar Šv. Ignaco bažnyčioje). Pastogės statybai leidimą paminklosaugininkai davė tik kaip laikinam statiniui, nesitikėdami, kad ji Kalną „puoš“ per amžius.

Pranciškonas tėvas Benediktas (kun. Sigitas Jurčys) užtikrino, kad tos pastogės medieną panaudos savo vienuolyno statybai, bet pažado neištesėjo. Neištesėjo ir kito pažado – kad vienuolynas nedominuos ir negoš Kryžių kalno – nes turėjo jį nuo kalno dar toliau ir žemiau statyti. Vienuolynas prisodino sidabrinių eglaičių – jos tapo žiemą vasarą užtvaru – iš toliau Kalnas neįžvelgiamas.

Prašydami žemės ir pinigų (1,5 mln. Lt) statybai pagal italų projektą pranciškonai žadėjo rūpintis Kryžių kalnu: patarnauti piligrimams Sakramentais, pabūti gidais ekskursijoms ar pavieniams lankytojams, tvarkyti griūvančius kryžius, pjauti žolę, išvežti šiukšles ir kita. Vienuolyne gyvena vienas ar du vienuoliai, bet Kalne jų nematyti. Todėl būtų teisinga Vienuolyno rūmus su koplyčia-bažnyčia perduoti Vyskupijai – išsispręstų naujos bažnyčios statymo klausimas. Daugiau statinių apie Kalną – koplytėlių, koplyčių (už 3 mln. Lt), bažnyčių, vienuolynų, muziejų, motelių, kempingų, piligrimų namų – negalima statyti, kad neužgožtų kalno. Piligrimams Katedra tik už 10 km, o Meškuičiai dar arčiau. Argi Naujoji Evangelizacija yra tik naujų bažnyčių statymas?..

Kryžių kalno – sakralinio paminklo – vertė glūdi iracionalume, betarpiškume. Stengimasis jį institucionizuoti, suteikti oficialių statusą – užgoš jo dvasingumą. Keičiasi ne tik išorinis vaizdas, bet ir vidinis – svarba, reikšmingumas. Norėdami aktualizuoti dvasinį religinį vaidmenį agresyviom invazijom galime jį sunaikinti. Kryžių kalnu – stichišku mūsų liaudies tvariniu – maža didžiuotis, reikia jį branginti, saugoti, tausoti.

Pagal 1988 m. rugsėjo mėnesio geodezinės nuotraukos (geodez. Juozo Ramanausko) duomenis, prieš Kalną aikštelė virš jūros lygio buvo 100 m, aukščiausias Piliakalnio paviršiaus taškas – 108 m (originalas „Aušros“ muziejuje). Įdomu, kokie dydžiai šiandien? Kalnas virsta kalneliu.

Aplink nusidriekusiose pievose kryžių pristatyta gal net daugiau nei ant kalno. Negalima kalno aplinkos erdvės užgožti jokiais statiniais, jokiais medžiais. Piliakalnio šlaitus reikia stiprinti velėnavimu, išpynimu, pusrąsčiais, akmenimis – kad ateinančiom kartom jis išliktų kaip dvasingumo paminklas, kaip mūsų istorijos atmintis. Netoliese vyko Saulės mūšis, praeitame šimtmetyje čia kovota su bermontininkais.

Čia švenčiamos šventės – žmonių tūkstantiniai susibūrimai. Juos organizuoti reikėtų kuo rečiau – jie Kalnui grėsmingi.

Kryžių kalną siūlyta įtraukti į pasaulio paveldo – UNESCO sąrašą. Dėl neapskaičiuoto leistino lankytojų srauto ir galimų statybų, išsaugant Kalną nuo žalos ir naikinimų, ekspertai tyli dėl tokio statuso suteikimo.

Daugelį kalno naikinimo organizatorių ir stropiųjų vykdytojų artimųjų nubaudė likimas (mįslingi sutapimai): LTSR MT pirmininko pavaduotoją Leokadiją Diržinskaitę-Piliušenko, Meškuičių kolūkio pirmininką Antaną Gerdaitį, Šiaulių rajono milicijos viršininką kapitoną J. Reklaitį, mokytoją Baltrušaitį, feljetonistą Joną Bulotą ir dar kitų, net ir pastogės-koplyčios autorių.

Iki Atgimimo organizuotas buvo tik kalno griovimas ir visokie draudimai. Milicija saugojo, kad į kalną neatvežtų kryžių. Policija kalne budėjo, kad jų neišvežtų. 1995 m. pavasarį Kryžių kalne pastatytas piliakalnio papėdėje akmeninis kryžius su popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotu žalvariniu krucifiksu. (Kodėl ne kalno viršūnėje ir ne ant tvirto ąžuolinio kryžiaus?) 1995 m. liepos 26 naktį kalno papėdėje atsitiko tragiškas įvykis – policininką, jaunos šeimos tėvą, naktimis saugojusį Popiežiaus dovaną, kažkas peršovė, atimant ginklą. Sužeistasis šliaužė iki kelio, nukraujavo ir mirė. Rytą jį rado važiavę pro šalį žmonės. (Nusikaltėlis pasidavė 1997 m. liepos mėn.). Gal Popiežiaus dovanos apšlakstymas jauno žmogaus krauju yra ženklas – įspėjimas, kad pamąstytume, ką mes ne taip darome Šventakalnyje?..

Kaunas – Šiauliai

© 2011 „XXI amžius“