| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Maisto saugumo garantijos Mindaugas BUIKA
Vatikano ir FAO bendrystė Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija FAO buvo pirmoji specializuota Jungtinių Tautų struktūra, įkurta 1945 metais, taigi, anksčiau nei UNESCO, Tarptautinis valiutos fondas ir kiti padaliniai. Beveik iš pat pradžių, tai yra nuo 1948 metų, Vatikanas turi FAO nuolatinio stebėtojo statusą ir aktyviai joje bendradarbiauja. Tai patogu ir geografiškai, kadangi FAO būstinė yra Romoje, taigi Šventojo Sosto pašonėje. Liepos pradžioje vykstant 37-ajai metinei FAO sesijai, Vatikano atstovas italas arkivyskupas Luidžis Travaljinas interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai Zenit papasakojo, kad ši veikla yra bendrosios daugiašalės Apaštalų Sosto diplomatijos dalis, skirta pastangų taikaus žmonių ir tautų sambūvio patvirtinimui. Pagarba žmogaus orumui reikalauja, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrinta teisė į maisto saugumą, sakė arkivyskupas L. Travaljinas. To įgyvendinimui reikalingas ne tik techninis veikimas, bet ir dalijimasis gėrybėmis, rodant konkretų solidarumą. Nurodęs į kitas Bažnyčios socialinio mokymo įžvalgas, kurios skatina dėmesį žemės ūkio vystymui ir kaimiškųjų vietovių stiprinimui, jis priminė, jog popiežiai ne tik audiencijose yra daugelį kartų priėmę FAO vadovus, bet ir patys yra kalbėję tos organizacijos svarbiausiuose renginiuose. Pirmasis FAO būstinėje 1970 metų lapkričio 13 dieną apsilankė popiežius Paulius II, kai organizacija minėjo 25-ąsias metines. Popiežius Jonas Paulius II lankėsi FAO tris kartus: 1979 metų lapkričio 12 dieną, 1992 metų gruodžio 5 dieną ir 1996 metų lapkričio 13 dieną, kai atidarė pasaulio viršūnių konferenciją maisto klausimu. Dabartinis popiežius Benediktas XVI lankėsi FAO 2009 lapkričio 14 dieną ir didelio renginio Pasaulinės viršūnių konferencijos dėl maisto saugumo proga. Badas nėra lemtis 1996 metų konferencijoje buvo nustatytas veikimo tikslas tarptautinei bendruomenei, kad iki 2015 metų badaujančių skaičius būtų sumažintas. Deja, kaip ir kitų panašių įsipareigojimų atvejais, šie pažadai, matyt, kol kas liks popieriuje, tai yra neįgyvendinti. 1996-aisiais pasaulyje badaujančių buvo apie 800 milijonų, tačiau 2008-aisiais šis skaičius pirmą kartą peržengė 1 milijardo ribą ir jokia statistika nerodo, kad mažėtų. (Badas ir maisto stoka, žinoma, įvairiose situacijose yra skirtingo laipsnio.) Paklaustas, kaip jis vertina tokią padėtį, arkivyskupas L. Travaljinas pažymėjo, kad į globalinį badą, kaip ir bendrai skurdą, negalima žiūrėti kaip į kokią lemtį ar nekontroliuojamą natūralų reiškinį. Žinoma, čia veikia ir vadinamosios ciklinės krizės, kurias lemia gamtinių sąlygų kaita, tačiau daug priklauso ir nuo žmogiškų priežasčių, kurių įveikimui turi būti sutelkta tarptautinė bendruomenė. Pavyzdžiui, besivystančiose šalyse žemės ūkio vystymui trukdo protekcionizmo, muito barjerai, užkertantys kelią žemdirbystės produkcijos patekimui į tarptautines rinkas. Taip pat reikia peržiūrėti tarptautiniu lygiu vadinamąją subsidijų politiką, kuri atveda į labai netolygią padėtį pažangiąsias ir besivystančias šalis su neigiamomis pasekmėmis pastarųjų žemės ūkiui. Kovoje su badu ir maisto stoka reikia įveikti ir kitas žmogiškojo egoizmo dienas, perdėtą vartotojiškumą, resursų eikvojimą ir žemės ūkio produktų naudojimą nemaistiniams tikslams. Biotechnologijų kontrolės svarba FAO, anot arkivyskupo L. Travaljino, stengiasi atgaivinti žemės ūkio centrinį vaidmenį ekonomikoje, svarbų visuomeninio stabilumo ir socialinės tvarkos užtikrinimui. Reikia pripažinti tas neigiamas pasekmes, kurias turėjo ligšiolinis aplaidus požiūris į žemdirbystę, kaip neva atsilikusią ekonomikos dalį bendrojoje technologijos pažangoje dėl ko sunyko ištisi kaimiškieji regionai. Tarptautinės institucijos ir šalių pilietinė visuomenė turi stengtis suvokti gamtos resursų saugojimo ir kultivavimo svarbą, pradedant nuo biologinės įvairovės, kuri atspindi kūrinijos turtingumą. Svarbu ne tik saugoti atskiras augalijos ir gyvūnijos rūšis nuo išnykimo, bet ir skatinti jų tyrimą, kad jos gebėtų adaptuotis prie klimato ir gamtinės aplinkos pokyčių ir taip toliau patenkintų maisto bei žemdirbystės ir ūkininkavimo poreikius. Be to, maisto saugumo garantavimo siekis reikalauja ir atitinkamų pastangų sveikatos apsaugoje, rūpestingai įvertinant riziką bei pavojų, kurį neša gamtinis užterštumas bei naujosios biotechnologijos. Vatikano atstovas FAO priminę palaimintojo Jono Pauliaus II pastebėjimus, išsakytus per 2000 metais celebruotą žemdirbių Jubiliejų, kad biotechnologijų vystymas ir naudojimas neturi būti vertinamas tik betarpiškų ekonomikos interesų bazėje. Šiuo atžvilgiu yra būtina griežta mokslinė kontrolė, kad būtų išvengta didelių nelaimių žmogaus sveikatai ir visos planetos likimui. Taip pat Bažnyčios požiūriu yra nepriimtini kartais (tiesa, vis rečiau) pasitaikantys demografiniai svarstymai, kad maisto stinga neva dėl to, kad didėja gyventojų skaičius. Ypač kada teisė į pakankamą maitinimąsi yra integrali teisės gyventi dalis, o skatinama demografinė kontrolė su abortų, kontracepcijos, sterilizacijos plėtra yra kaip tik šios teisės paneigimas. Pagaliau iš patyrimo gerai žinoma, kaip demografiniai pokyčiai gimstamumo mažėjimas ir visuomenės senėjimas kelia daugybę ekonominio ir socialinio gyvenimo problemų. Taigi, netinka vadovautis klaidinančiu teiginiu, jog mūsų daug, todėl mes vargšai. Reikia siekti užtikrinti žemės ūkio vystymą, maisto produktų gamybą ir paskirstymą sukuriant teisingus prekybos mechanizmus.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |