Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tarnystė lietuviškumui – už Atlanto

Gintarė Martinaitienė

Angelė Nelsienė už paramą jaučiasi dėkinga visada šalia buvusiam ir esančiam vyrui Romui

Daugiau nei 60 metų JAV gyvenanti Angelė Nelsienė teigia, kad gyvybės pagrindas – lietuviška šeima

Daugiau nei 60 metų Amerikoje gyvenanti Angelė Nelsienė jau du dešimtmečius kasmet grįžta į Lietuvą ir apsistoja Šakių rajone. Daug kas galėtų pasimokyti, kaip galima ir reikėtų kovoti už savo tautą būnant toli nuo jos. Užsienyje moteris ne tik ištekėjo už lietuvio, bet ir vaikų šeimose – tik lietuviškos šaknys. Ji tikina, kad žmogus be kultūros, savo praeities yra tiesiog pasmerktas mirčiai. Ar mes dažnai apie tai susimąstome gyvendami čia, Lietuvoje?

Ponia Angelė Nelsienė patraukia nuoširdumu, draugiškumu, šypsena. Nors ji pripažįsta, kad kartais daug kalba, tačiau apie tai, kas jai taip brangu, ji negali pasakyti keliais žodžiais. A. Nelsienė pasakojo, kaip Amerikoje kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Būdama patriotė, ji gynė Lietuvos laisvės siekį, bendravo su daugybe įtakingų žmonių, su Amerikos prezidentais Ronaldu Reiganu ir Džordžu Bušu, žinomais kongresmenais. Sekdavo visus mūsų šalyje vykstančius įvykius ir, reikalui esant, net ir vidurnaktį skambindavo amerikiečiams ir prašydavo prisidėti prie Lietuvos išvadavimo. Amerikoje ji suvokė, kad siekdama naudos Lietuvai, ji privalo bendrauti su užsieniečiais, nežiūrėdama į jų politinius įsitikinimus ar ambicijas, o tiesiog siekti bendro tikslo – mūsų šalies gerovės. „Visas mano gyvenimas – tarnystė“, – sako A. Nelsienė, kuri iš tėvelio, bendravusio su knygnešiais, girdėdavo kalbant apie rimtus Lietuvos reikalus. Ji mano, kad be šių kertinių dalykų žmogus yra pasmerktas. Ji jaučiasi be galo dėkinga ir savo vyrui, kuris visuomet ją palaikė, buvo šalia. Moteris tikina, kad tiesiog iš vidaus jautė, ką turi daryti, kaip turi elgtis.

Į Vakarus jos tėvai  pasitraukė per pirmąją okupaciją, o Amerikoje atsidūrė maždaug 1949-aisiais. Ji prisimena, kad įsitvirtinti svetimoje šalyje tikrai nebuvo lengva. „Išgyvenome tik su lietuvišku išradingumu, nes iš namų Lietuvoje išvykome tik su gabalu lašinių, – pasakoja pašnekovė. – Nors neturėjome pinigų, bet galiu pripažinti, kad Amerikoje visgi gyvenome gana linksmai, įsitraukėme į lietuvišką veiklą. Mokėmės, dirbome.“ Vėliau Čikagoje ji ištekėjo už lietuvio Romo. Moteris tikina, kad tiek ji, tiek Romas visuomet norėjo tik lietuviškos šeimos – ji netgi neidavo į pasimatymus su kitataučiais: „O kam, jei nieko neplanuoju su tuo žmogumi?“ Moteris sukūrė lietuvišką šeimą, o jos trys dukros taip pat ištekėjo už lietuvių. Jų šeimose auga dešimt vaikaičių ir jie visi kalba lietuviškai. Vieni jų Lietuvoje jau yra svečiavęsi anksčiau, kiti šią vasarą atvyko pirmą kartą, tačiau visiems čia labai patinka. A. Nelsienė pripažįsta, kad savo dukras ji auklėjo griežtai, bet su meile. Mergaičių niekas neklausė, ar jos nori į savaitgalines lietuviškas mokyklėles, kuriose dirbo jų mama, tai buvo tiesiog savaime suprantama. Moteris netgi prisiminė, kai viena iš dukrų draugavo su italu, o šis, jausdamas ponios Angelės priešišką nusistatymą, teiravosi, ar ji jo nemėgsta tik todėl, kad jis ne lietuvis, nors ir labai myli jų dukrą. „Turiu pripažinti, kad tikriausiai taip. Neįsivaizdavau, kad mano dukros galėtų sukurti šeimas su kitataučiais“, – teigia A. Nelsienė. Ir dabar, praėjus jau tiek metų, ji mena dukros pasakytus žodžius, kad ji negalėjo ištekėti už italo, nes nebūtų galėjusi žiūrėti motinai į akis. Ar reikia geresnių pavyzdžių apie tikrąją pagarbą ir atsidavimą? Dar vieną įsimintiną pavyzdį ponia Angelė pateikė kalbėdama apie lietuviškumą. Ji prisiminė, kaip dirbdama mokykloje vaikų pasiteiravo, kas bus pelytė, jei ją įleisime į liūto narvą – pelytė ar liūtas? Vaikai vienbalsiai pareiškė, kad pelytė. Tad A. Nelsienė retoriškai teiraujasi, o kas yra lietuviai, kurie gyvena Amerikoje ar kitoje šalyje. „Žinoma, kad jie yra lietuviai“, – sako pašnekovė.

Emigracija – didelė Lietuvos problema, tad ką neoficiali Lietuvos ir jos Laisvės bylos ambasadorė Jungtinėse Amerikos Valstijose mano apie dabar į užsienį išvykstančius žmones. A. Nelsienė svarsto, kad jos kartos lietuvaičiai išvyko dėl pavojaus, o dabartiniai emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo. Moteris apgailestauja, kad lietuvaičiai užsienyje nenoriai įsilieja į lietuvių bendruomenes, o kitose šalyje garsėja blogais darbais ir taip diskredituoja mūsų šalį. Kartu ji apgailestauja, kad mūsų šalyje neatsižvelgiama į paprastų žmonių gerovę, poreikius. „Didžiulis atotrūkis tarp vykdomosios valdžios ir paprasto žmogaus. Juk valstybė – tai aparatas, kuris turi vykdyti žmonių valią, ginti jų interesus, bet taip dabar nėra. Žmonės viskuo nusivylę ir daugeliu atvejų jaučiasi bejėgiai, o mes tuomet tokiais nesijautėme“, – tikina pašnekovė.

Šakių rajonas
Dariaus Pavalkio nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“