|
Mieli XXI amžiaus skaitytojai!
Praėjo trys savaitės, kai išsiskyrėme su jumis. Džiaugiamės, kad tik nuo rugpjūčio mėnesio XXI amžių užsiprenumeravusieji skaitytojai pasigedo mūsų laikraščio. Jie iš įvairių Lietuvos vietų skambino į redakciją, klausdami, kas atsitiko, kad negauna XXI amžiaus. Paaiškinome, kad ilguosius liepos ir rugpjūčio mėnesius, kai liepą buvo penki penktadieniai, o rugpjūtį penki trečiadieniai, nusprendėme truputį atsikvėpti. Tiesa, atostogavome, tiksliau, atsipūtėme nuo įtemptos laikraščio leidybos, tik dvi savaites, nes jau pradėdami šią savaitę kibome į darbus. Per tas dvi savaites Lietuvoje ir pasaulyje įvyko daug svarbių ir netgi didelių bei tragiškų įvykių.
Paskutinio mūsų ikiatostoginio numerio išleidimo dieną, t.y. liepos 23-iąją, skaudus ir tragiškas įvykis sukrėtė Norvegiją ir pasaulį, kai kažkoks Breivikas, sugalvojęs save išgarsinti, šioje šalyje įvykdė net du teroro aktus. Pirmasis tai sprogimas Oslo Vyriausybės pastatų kvartale, kur žuvo aštuoni žmonės, ir netrukus po jo sekusi antra košmaro dalis Utoeya saloje esančioje jaunimo ir vaikų stovykloje policininku persirengęs beveik dvi valandas šaltakraujiškai šaudė stovyklautojus ir nužudydė 68 jaunuolius. Pasirodė, kad teroro aktus suplanavo ir įvykdė 32 metų Andersas Behringas Breivikas. Pasaulyje, ir ypač Lietuvoje, tuoj pat buvo išplatinta žinia, kad jis yra krikščionis fundamentalistas. Žurnalistai netrukus iškėlė ir kitą tariamo krikščionio fundamentalisto įrodymą esą, jis prieš savaitę socialiniame tinklalapyje parašė filosofo Johno Stuarto Millio citatą, pagal kurią, esą, galima buvo nuspėti žudynes: Vienas tikintis žmogus prilygsta jėgai 100 tūkst. žmonių, kurie turi tik interesus. Tačiau kartu socialiniuose tinklalapiuose, kuriuose lankėsi A. B. Breivikas, rasta informacijos, kad jam labiausiai patiko Franco Kafkos Procesas, George Orwello 1984, jis, esą, dievino serialą Dexteris, kuriame policijos ekspertas žudo teisingumo išvengusius nusikaltėlius. Tačiau netrukus buvo suprasta, kad Breivikas yra ekstremistinių antimusulmoniškų pažiūrų. Vykdydamas teroro aktus jis, atseit, kovojo prieš vadinamąjį kultūrinį marksizmą ir Darbo partijos vadovaujamos vyriausybės skelbiamą multikultūriškumo politiką, t.y. prieš neribotos imigracijos kryptį. Jo internete paskelbtame manifeste kokių nors krikščioniškų idėjų nėra nė užuominos. Per internetą savo skleidžiamuose raštuose Breivikas teigia, jog jo veiksmai turi sukurstyti revoliuciją prieš, pasak jo, šimtmečius musulmonų vykdytą Europos kolonizaciją. Tokios fantasmagorinės idėjos ir atvedė į narcizo (taip jo asmenybės pobūdį jau įvardija psichologai) Breiviko nusikaltimus. Aišku, ne visada mums draugiški kaimyninių valstybių veikėjai tuoj paskubėjo užsipulti Europoje tariamai vykdomą fašistinių ir nacistinių principų propagavimą ir ypač Baltijos valstybėse kylantį neonacizmą. Kalbėdamas apie Breiviko teroristinius išpuolius Norvegijoje, Rusijos atstovas prie NATO D. Rogozinas teigė, jog Europoje tebeegzistuoja nacistinės idėjos jas, esą, skleidžia patys politikai, ir tai jis mato buvusiose sovietinėse Baltijos šalyse. D. Rogozino pasisakymai nelabai ir stebina jis tai kartoja jau seniai. D. Rogozino teiginys nebus paskutinis Kremliaus mėginimas dėti lygybės ženklą tarp Norvegijos skerdiko ir veikėjų Baltijos šalyse esą neonacistinis virusas plinta iš Baltijos šalių, juo labiau kad tokių virusų vis kasmet ar net kasdien atranda ir patys Lietuvos politikai. (Tokiu būdu buvo užsipulta Tautinio jaunimo centro organizuota jaunimo stovykla Lietuvos pakraštyje Dieveniškėse; apie tai žemiau).
Atostogų metu pasaulį drebino jau liepos pabaigoje pasaulyje kilusi panika dėl JAV finansinio nemokumo, kylančio iš didžiulio šios šalies įsiskolinimo. Viso pasaulio politikai ir ekonomistai laukė išeities ką nuspręs JAV Atstovų rūmai ir Senatas. Mat Amerikos skola išaugusi iki 14 trilijonų dolerių dydžio turėjo būti pakelta iki 16 trl., t.y. dviem trilijonais tokį sprendimą matė prezidentas B. Obama. Jeigu toks įstatymas būtų atmestas Kongreso, valdžia, negaudama pasiskolinti, būtų buvusi priversta mažinti socialines išlaidas (tai būtų galėję sukelti nepasitenkinimą ir masines riaušes) ir, svarbiausia, administracines išlaidas, galbūt atleidžiant daugybę valdžios tarnautojų. JAV prezidentas buvo pasirengęs didinti mokesčius, bet tam priešinosi respublikonai. Tiesa, B. Obama nebūtų sekęs Lietuvos ekonominių reformų keliu, didindamas mokesčius skurdiesiems sluoksniams mokesčius jis būtų didinęs tik turtingiesiems. Amerikoje visada buvo tokia tvarka mokesčius imti iš turtingesniųjų, todėl JAV net neegzistuoja toks visuotinis mokestis, kaip pridėtinės vertės mokestis (PVM) prekėms ir paslaugoms. Laikoma, kad valdžia negali imti mokesčių už parduodamą prekę, dirbtinai pakeldama prekės kainą. (Lietuvoje tas buvo padaryta nuo 2009 metų, nuo 5 procentų pakeliant šį pardavimo, tiksliau, pervedimo į vyriausybės biudžetą, mokestį iki 21 proc.). Pagaliau paskutinę privalomo sprendimo dieną, rugpjūčio 2-ąją, prezidento raginamos abi partijos vis dėlto pritarė valstybės skolos ribos padidinimui. Pasaulis atsiduso lengviau tarptautinė finansų būklė lyg ir buvo sureguliuota, tačiau kai kurie ekonomistai sako, kad JAV sprendimas gal ir nepagelbės, nes ar gali išgelbėti duobės pagilinimas?
Skaudūs įvykiai vyksta mums tolimame krašte Sirijoje. Siautėjant diktatūros režimui keliuose miestuose nužudyta daugiau nei 2000 žmonių. Aiškiai matyti, kad bet koks režimas įsitikinęs savo teisumu ir jokiu būdu valdžios neatiduoda laisvai vaizduoja, kad valdžią gavo demokratiškai ir valdo taip pat demokratiškai. Neramu yra ir Ukrainoje, kur naujojo prezidento paskatinta teisėtvarka suėmė buvusią vyriausybės vadovę Juliją Tymošenko. Suėmimas neliko be pasekmių jaunimas stojo jos ginti, pasipylė protesto aktai, net įsiveržimai į valdžios institucijas.
O kas gi per tą laiką vyko Lietuvoje? JAV ir pasaulyje paniką kėlęs klausimas Lietuvoje buvo sutiktas ramiai Lietuvos premjeras lyg niekur nieko važinėjosi po Europą dviračiu žygyje Suk į dešinę.
Matyt, jam nerūpėjo, kad Lietuva iš tiesų gali patekti į naujos krizės ratą. Juk apie pasaulinės krizės įtaką Lietuva, kaip visada tvirtina premjeras, būtinai patenka. O gal premjeras numatė, kad Lietuvos ta krizė nebūtų palietusi? Tikriausiai. Nes ankstesnioji krizė išties irgi nelabai palietė Lietuvą. Tik gaila, kad premjeras, prieš dvejus metus aiškinęs, kaip stipriai krizė sudrebino Lietuvą, surado būdą nulupti devynis kailius nuo skurstančios tautos, visiškai nepaliesdamas turtingųjų. Suvaldydamas krizę premjeras tik sukėlė dar didesnę krizę savoje šalyje dešimtys ir net šimtai tūkstančių tapo bedarbiais, šimtai tūkstančių emigravo, ir dauguma jų jau nebesugrįš į Lietuvą. Išvarydamas lietuvius iš savo tėvynės premjeras džiaugiasi: bedarbystę sumažinau drastiškai. Bet juk gimtąjį kraštą palieka jaunimas, kuris socialinį aprūpinimą šiuokart uždirba ne Lietuvos, o jau užsienio pensininkams ir skurstantiems, todėl Lietuvoje ir byra socialinė apsauga: nesulaikomai didėja Sodros deficitas, liko nubausti pensininkai jiems net penktadaliu pabranginti būtini vaistai ir kiti būtini maisto produktai (PVM jiems nuo 5 proc. pakeltas iki 21 proc.), nurėžtos pensijos, ypač dirbantiems pensininkams net iki 70 proc. (to nepadarė nė viena valstybė).
Rugpjūčio pradžioje Lietuvą sukrėtė skandalas dėl Baltarusijos: Lietuvos teisingumo ministerija, vykdydama teisinės pagalbos bendradarbiavimo sutartį, perdavė Lukašenkos režimui duomenis apie vieno žymiausių kovotojo už Baltarusijos laisvę, dar iš sovietmečio žinomo disidento, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos Vesna vadovo Alesiaus Beliackio finansinius duomenis. Gaudamas užsienio organizacijų finansinę paramą, jis šias opozicijai skirtas lėšas laikė Lietuvos bankuose. Ir štai Baltarusijos autoritariniam režimui pareikalavus suteikti duomenis, Lietuvos teisingumo ministerija pateikė duomenis apie A. Beliacko indėlius Lietuvoje. Dabar jam gresia 7 metai kalėjimo ir turto konfiskavimas. Puikus bendradarbiavimas! Štai ką reiškia ministrui per anksti išeiti ir per ilgai būti atostogose. Pasirodo, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM) dar birželį buvo įspėjusi kitas Lietuvos institucijas (vadinasi, tarp jų ir Teisingumo ministeriją), prašydama neteikti Baltarusijai informacijos, kuri gali būti panaudota opozicijai persekioti. Ir štai kas įvyksta, kai dokumentai užsiguli ar išvis guli giliuose ministerijų stalčiuose. Kol vargšas viceministras T. Vaitkevičius visaip prakaitavo ir išsisukinėjo, ministras vis dar atostogavo, kaip ir premjeras. O gal ministras tą dokumentą išsivežė atostogų, nepasakęs viceministrui, kaip elgtis? Beje, premjeras, net ir atostogaudamas, nepamiršo iškeikti tautinio jaunimo atstovų dėl jų radikalizmo rengiant gražią stovyklą. Viceministras T. Vaitkevičius, aiškindamas apie padėtį dėl Baltarusijos laisvės kovotojo suėmimo, Lietuvos ministerijos duomenimis, teigė: teisinės pagalbos bendradarbiavimas su Baltarusija yra intensyvus ir naudingas, todėl savo kaltės nemato. Kiti politikai sako, kad toks poelgis reiškia tarnybinį infantilizmą. Esame dar nesupratę, koks pavojingas dabartinis Baltarusijos režimas, sako kai kurie Lietuvos politikai, reikalaudami permąstyti Lietuvos užsienio politikos prioritetus. Tikrai sunku paaiškinti, kad dėl Lietuvos vyriausybės kaltės baltarusis bus uždarytas į kalėjimą ilgiems nelaisvės metams. Argi tokius mūsų valdžios veiksmus galima vadinti teisine pagalba?
Kaune vienai negausiai partijai vadovavęs V. Šustauskas rado sau pakaitalą ir naują partijos pavadinimą, ir naują vadę K. Brazauskienę. Naujoji Lietuvos prezidento sąjungos lyderė K. Brazauskienė įsipareigoja ginti paprastų žmonių interesus, o Šustauskas nušluoti konservatorius ir socialdemokratus. Galima palinkėti jiems naujų pergalių vedant į šviesų rytojų.
Kai kurie Seimo nariai pareikalavo premjero atšaukti savo pareiškimą, įžeidžiantį jaunimą, juo labiau kad šmeižtas paskelbtas visam pasauliui. Aišku, nedraugiškiems mūsų kaimynams tai dar vienas pretekstas juodinti Lietuvą. Per Lietuvos radiją vykusioje diskusijoje pasisakę klausytojai tiesiog užplūdo eterį, nepritardami atostogaujančio premjero požiūriui. Klausytojai sakė: ar reikia smerkti tuos jaunuolius, kurie didžiuojasi, kad yra lietuviai, ypač tada, kada kai kuriose Vilniaus krašto bažnyčiose lenkiškai kalbantys kunigai teigia, kad nelaidos lietuvių, reiškė džiaugsmą ir pasididžiavimą gražia jaunimo akcija, teigė, kad pastangos vadinti tai nacizmu jau tampa isteriškos, ir sakė, kad premjeras praleido progą patylėti. Išties, okupacijos metais, o ir dabar vietoj rusas, žydas baiminantis būti apšauktam nacionalistu sakoma rusų tautybės, žydų tautybės žmogus. Kodėl nesakoma lietuvių tautybės žmogus? Ar ne todėl ir ta baimė prieš tariamai atgyjantį nacizmą? Kai valdžia nediegia patriotizmo, pati tauta imasi jį diegti. Ir tai parodė užgriuvusi klausytojų lavina, pasisakanti apie jaunimo stovyklą, visi klausytojai pritarė jaunimo iniciatyvai (išskyrus du, kurie sakė, kad parinkta ne tokia vieta). Ne paslaptis, kad tautiškumas gujamas iš visur iš valstybinių institucijų (atrodo, kad net pabrėžtinai priimami į darbą kitataučiai), iš visuomeninių organizacijų, iš bažnyčios. Galima sakyti, kad tautiškumo savo maištingąja prasme buvo žymiai daugiau sovietinės okupacijos metais, tada jis nekontroliuojamas (nors ir engiamas) slapta ruseno širdyse žmonių, ypač disidentų, mąstančių ir veikiančių krikščioniškai ar tautiškai. Aišku, garantuoti už kiekvieną veiksmą ir juo labiau žmogų negalima. Net ir padoriausiai atrodantis žmogus pasirodo esantis sukčius ar apgavikas, kartais ir žmogžudys. Tokių pavyzdžių dažnai pasitaiko gyvenime. Tačiau gražią tautinę stovyklą suorganizavusius žmones iškart vadinti potencialiais breivikais yra tikrai nesąžininga ir net nusikaltėliška. (Kurgi tas išpuoselėtas politikų skelbiamas nekaltumo prezumpcijos reikalavimas?). Atrodo, kad Lietuvoje greitai bus uždrausta pasisakyti, kad esi lietuvis. Gal todėl asmens dokumente jau nenurodoma tautybė, tik pilietybė? Kodėl valdžios dešinieji taip išsigandę ekstremizmo ir taip nori parodyti jo, tariamai kylančio ir augančio, grėsmę Lietuvoje, kodėl net buvęs VSD vadas M. Laurinkus vos nedrebėdamas sugniaužęs kumščius kalba apie nacių ir radikalų bei ekstremistų, jau, esą, pasirengusių kitų tautų ir rasių žmonių šaudymams Lietuvoje, grėsmę. Tik į kalėjimą tokius Dieveniškių stovyklos dalyvius, pasislėpusius po patriotizmo šūkiais, apsiputojęs įtūžį liejo buvęs slaptosios institucijos vadas, apie stovyklą sprendęs tik pagal kažkieno sukauptus pranešimus. Jis kaip ir onkologas ar pulmanologas, visuose žmonėse matantis tik vėžį ar džiovą, ar prokuroras arba policininkai tik nusikaltėlius, ir t.t. Tokia mūsų valdančiųjų pozicija. Smerkia tie, kurie net nebuvo stovykloje. Nacizmo, rasizmo ar nacionalizmo matymas yra labai palankus mūsų priešams. Rusija tik ir klykia apie nacius Lietuvoje, nors jos pačios viduje yra apie 1500 ekstremistinių internetinių svetainių. Labai gaila, kai unisonu su Rusija groja kai kurie mūsų politikai.
Kitą savaitę spausdinsime prieš tris su puse metų XXI amžiuje spausdintą atsakymą kai kuriems karštakošiams žurnalistams ir visuomenininkams, liejusiems vandenį ant lietuviškojo neonacizmo eskalavimo malūno. Jis ypač aktualus ir šiandien. Tada tai buvo neonacizmo ieškotojų Lietuvoje atsakas į Kovo 11-osios eitynių organizatorių iniciatyvą, taip besiskiriančią nuo nuobodžių valstybinių paminėjimų, dažniau sudominančių tik senukus. Jie visaip koneveikė ir kalbėjo apie nacizmo grėsmę, išgalvodami visokius būtus ir nebūtus dalykus. Jei prieš karą Lietuvoje vyko teismai prieš tikrus nacius, siekusius jėga užvaldyti kraštą, tai dabartinis triukšmas prieš tariamus nacius. Dabar spausdiname kai kurias G. Visocko mintis apie kai kurių žurnalistų, valdžios žmonių sukeltą skandalą dėl Tautinio jaunimo stovyklos Dieveniškėse.
Lietuvoje per tą laiką buvo eskaluojami šmeižtai prieš Bažnyčią. Komjaunuoliškas laikraštis išspausdino ilgiausią liūdnai pagarsėjusios žurnalistės straipsnį, juodinantį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Esą, į dienraščio žurnalistę kreipėsi keli Kauno arkivyskupo skriaudžiami kunigai ir pateikė inkriminuojančios medžiagos apie jį. Visa tai panašu į užsakomąjį straipsnį siekiant pakirsti Bažnyčios autoritetą ir apjuodinti Bažnyčios hierarchą. Ir ne tik jį vieną šešėlis metamas ir kitiems vyskupams bei kunigams (šiame numeryje pateikiame atsiųstus laiškus, atsakome į šmeižto pilnus rašinius).
Šią vasarą, kaip įprasta, Lietuvos parapijose vyko atlaidų šventės, kiti renginiai. Žemaičių Kalvarijoje atlaidai tęsėsi dešimt dienų (jas esame aprašę talkinant mūsų bendradarbiui kan. Andriejui Sabaliauskui), po jų vyko savaitę trukę Marijampolės Palaimintojo J. Matulaičio atlaidai, Kryžių kalno atlaidai, Pajevonio Šv. Onos atlaidai ir kita. Redakcijos žmonės buvo pakviesti į Veiviržėnuose švenčiamus Šv. Magdalenos atlaidus ir ten vykusį miestelio 500 metų jubiliejų, buvo labai graži šventė (įspūdžius iš Veiviržėnų aprašysime kitą penktadienį). Po kelių dienų prasidės Žolinių atlaidai Pivašiūnuose ir Krekenavoje, vyks atlaidai ir kitose parapijose. Taip pat vyko ir dar vyks daug kitų pasaulietinių ar tautinių renginių, kurie dažnai susieti ir su parapijų atlaidais ar jubiliejais.
Kitą savaitę, rugpjūčio 18-ąją, Kaune atidaroma Žalgirio sporto arena. Joje tilps 15500 žiūrovų, koncerto metu iki 17000. Tai bus moderni, įeinanti į pirmąjį sporto arenų pasaulyje dešimtuką, gal net penketuką. Tą pačią dieną vyks Lietuvos ir Ispanijos komandų draugiškos varžybos. Taip pradės veikti ši, jau seniai vis atidėliojama užbaigti sporto arena, labai reikalinga Lietuvoje vyksiančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui, prasidedančiam rugpjūčio pabaigoje.
© 2011 XXI amžius
|