|
Žinokime apie tikruosius Lietuvos didvyrius
Mons. Alfonsas Svarinskas,
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių ordinų kavalierius
Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
Ir blaškomą it rudenio lapus:
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Bernardas Brazdžionis
Štai jau baigiasi šiemetė vasara, atšventėme daug religinių ir tautinių švenčių, renginių, įvykių. Sakoma, kad kai kuriuose renginiuose buvo šiek tiek daugiau žmonių negu pernai. Tai žadina optimizmo jausmą, bet einant tokiu tempu Lietuvos atgimimui reikėtų bent 100 metų. O žinome, kad žmogaus amžius yra per trumpas, ir mes galime šito atgimimo nesulaukti.
Buvo ir daug įvairių sukakčių minėjimų. Prisiminėme visus žuvusius už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę: partizanus, ryšininkus, tremtinius ir ūkininkus, kurie su Laisvės kovotojais laužė sunkiai uždirbtą duoną, leisdami jiems savo sodybose laikyti paslėptus bunkerius, nors gerai žinojo, kad visa tai baigsis gyvybės ir sodybos sunaikinimu ar ilga ir varginga kančia Sibire. Per dešimt priespaudos ir kovos su ja metų netekome apie 22 tūkstančių partizanų, žuvusių Lietuvos miškuose, ir dalies jų, patekusių į KGB rankas ir sušaudytų Vilniuje. Iš lagerių grįžo tik maža dalis. Gyvų partizanų dar yra apie 200, bet ir jų didelė dalis jau prikaustyta prie ligonio lovos.
Per bolševikų ir nacių okupacijas Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų!
Nors daug paaukojome ant Tėvynės laisvės aukuro, bet išgyvenome. Buvome įsitikinę, kad Tėvynės laisvė tokia vertybė, kad už ją negaila net gyvybės aukos, o kapituliuoti yra labai negarbinga.
Šios didžios aukos mums primena ir įpareigoja toliau tęsti Lietuvos išlaisvinimo kovą iki visiškos pergalės. Mes dar neturime tikros laisvės. Dievas paliko kai kuriuos Laisvės kovotojus gyvus ne dėl to, kad jie būtų ypatingai nusipelnę, bet todėl, kad laisvės kovų fakelą jie perduotų kitoms kartoms.
Visi minėjimai ir prisiminimai kelia mums daug džiaugsmo. Mes visus kovotojus paminėjome malda, gražiais prisiminimais ir didžiu ryžtu ateičiai.
Liepos 12 d. buvo transliuota per televiziją Prezidentės metinė spaudos konferencija. Vienas iš kairiųjų korespondentų Prezidentės paklausė: Ar ne per daug Bažnyčia kišasi į politiką? Klausimas atrodė provokuojantis. Manau, kad Prezidentė galėjo atsakyti paprastai ir tiesiai: Šiuo svarbiu klausimu domisi Bažnyčia, tikintieji, ir visi Lietuvos patriotai. Prezidentė atsakė pagal įstatymą: Konstitucija skelbia, jog Bažnyčia atskirta nuo Valstybės. O juk taip mums kalbėjo sovietai ir kolaborantai, negailestingai griovę Lietuvą. Toks Prezidentės atsakymas sukėlė tikinčiųjų širdyse skausmą. Prezidentės pasisakyme buvo kalbama apie Dirbtinio apvaisinimo įstatymo variantą. Katalikų Bažnyčiai priklauso 75 proc. Lietuvos gyventojų dauguma jų žino, kad gyvybė yra Šventa Dievo dovana, kurią reikia ginti ir apginti.
Katalikų Bažnyčios Lietuvoje sūnūs ir dukros partizanai, ryšininkai, politiniai kaliniai, ūkininkai, gimnazistai, tarnautojai, inteligentai, paprasti žmonės kovojo už Lietuvą. Ir kiek buvo paaukota ašarų, skausmo, kraujo ir gyvybės aukų.
Kas yra Bažnyčia? Bažnyčia tai nėra balionai, skraidantys virš Vilniaus. Bažnyčia yra 75 proc. Lietuvos žmonių. Taigi ar ji ir jie gali būti atskirta nuo valstybės? Ar jos nesaisto demokratija? Ji gynė Lietuvą ir dabar dalyvauja Lietuvos politiniame-visuomeniniame gyvenime. Be to, tikintieji moka mokesčius ir atlieka kitas pareigas Tėvynei. Net galima pasakyti, kad Bažnyčia per mažai viešai dalyvauja politiniame gyvenime sprendžiant šio laiko aktualias problemas. Taigi priminti, kad Bažnyčia atskirta nuo Valstybės, netinka. Ir dabar naujos komunistinės okupacijos akivaizdoje tik Bažnyčia Lietuvą gali išvesti į naują ir šviesų rytojų.
1941-aisiais metais traukiantis bolševikams iš Lietuvos buvo žiauriai nužudyta 14 kunigų.
Lietuvoje sušaudytas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, partizanų kapelionas kun. Justinas Lelešius-Grafas; GULAGe sušaudytas kun. Stasys Rimkus. Arkivyskupas Mečislovas Reinys žuvo Vladimiro kalėjime. O kiek kunigų mirė lageriuose ar tapo invalidais?!
Komunistai ir jų kolaborantai per 50 okupacijos metų padarė daug žalos Lietuvai, sunaikino daug materialinio ir dvasinio turto. Sužalojo lietuvių mentalitetą, pasėjo girtuoklystę, narkomaniją ir vagystes bei korupciją. Prieš Lietuvą vėl iškilo baisus priešas girtuoklystė. Jei okupacijos metu kiekvienas Lietuvos pilietis išgerdavo 12 litrų degtinės, dabar vienam gyventojui tenka 20 litrų. Vaikai ir seneliai negeria. Taigi šis skaičius dar didesnis. Tiesa, paaugliai jau pradeda girtauti ir patenka net į reanimacijos skyrius ligoninėse. Pradeda girtauti ir mergaitės. Tokie žmonės labai dažnai netenka sveikatos, ir jų vaikai ateities. Apie girtuoklystę kalbame jau 20 metų. Bet, kaip matome iš statistikos, jokios pažangos nematyti. Labai dažnai per televiziją matome politizuotą laidą Klausimėlis, bet šią žalingą laidą pakenčia mūsų valdžia. Klausimėlio jaunimas labai kvailai atsakinėja. Pavyzdžiui: Ką davė Vytautas Didysis Lietuvai? Atsako: Vytautas Didysis į Lietuvą atvežė arklius. Kada gyveno Vytautas Didysis? atsako: Smetonos laikais.
Mūsų teisėtvarka labai sudėtinga. Prezidentas vienu iš Lietuvos ordinų apdovanojo budelį M. Misiukonį, kuris teisme niekina žuvusį Vyčio kryžiaus ordino kavalierių Antaną Kraujelį, kurį pats su savo sėbrais nužudė ir reikalauja atimti iš žuvusio partizano Kario Savanorio pažymėjimą. Tragikomedija dėl jaunos naivios mergaitės Eglės Kusaitės bylos. Jau dvejus metus tęsiasi pedofilijos byla Kaune. Lietuvos žmonių protus jaukia įkurta interneto svetainė pokaris.lt. Joje Lietuvos partizanai vadinami banditais. Nėra Lietuvoje valdžios, kuri užkirstų kelią nusikaltėliams ir šmeižikams.
Moralinė padėtis Lietuvoje taip pat tragiška. Neseniai visus sukrėtė tragiškas įvykis Šiauliuose, kai dvi aštuoniolikmetės merginos nužudė savo draugę. Nužudymas buvo labai skaudus: mergaitė sukapota, kūno dalys išmėtytos įvairiose vietose. Tokio nusikaltimo Lietuva dar negirdėjo. Ši blogio sėkla buvo pasėta dar pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, kai poetai skelbė: Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų.
Šios filosofijos rezultatas jaučiamas dabar. Šeimose nebėra vaikų, trūksta dirbančiųjų. Pensininkui duoną uždirba tik 1,2 dirbančiojo. Normali padėtis būtų, jeigu už vieną pensininką dirbtų bent du arba trys žmonės. Inteligentai ir jaunimas išsibėgiojo į užsienį ieškoti geresnio duonos kąsnio. Skelbiama, kad 2040-aisiais metais Lietuvoje bus tik 2 milijonai gyventojų. Lietuva praskolinta. Jau dabar skola viršija 30 milijardų litų. Ir šiemet Sodra vėl pasiskolino didelę sumą.
Kas tada Lietuvos laukia? Manau, kad reikia kalbėti ne apie Bažnyčios atskyrimą nuo Valstybės, bet apie blogį, kurį išgyvename dabar. Artimiausiu laiku Lietuva gali išnykti iš Europos žemėlapio. Mūsų visų uždavinys užkirsti kelią bedieviškai amoraliai propagandai ir Tėvynės griovimui, grįžti prie Dievo ir gyvenimą kurti Dekalogo pagrindu. Kas neturi Dievo tas neturi ateities, sako popiežius Benediktas XVI.
Kompartijos ir jos kolaborantų ilgus dešimtmečius brukta ideologija šiandien negailestingai įsisiurbė į Tautos kūną ir kraują. Iki šiol Vilniuje nepastatytas paminklas partizanams ir Laisvės kovotojams surengti du konkursai, bet nė vienas projektas nebuvo priimtas ir patvirtintas. Išmokėtos piniginės premijos už nesančius paminklus. Kyla klausimas: kam buvo išleisti valstybės biudžeto pinigai? Turbūt delsiama ir laukiama, kol paskutiniai gyvieji partizanai išmirtų arba būtų apšmeižti. Nežinau kitos pasaulio valstybės, kuri taip negerbtų arba niekintų Laisvės kovotojus. Visi puikiai žino, kad jei ne jų auka, Lietuva dabar būtų Rusijos imperijos provincija. Taigi partizanus reikia deramai pagerbti. Visi kentėję ir žuvę už Lietuvos laisvę yra tikrieji Lietuvos didvyriai. Kyla klausimas, kodėl iki šiol piktybiškai slepiamos kovotojų pavardės? Lietuvos jaunimas turi žinoti apie tikruosius Lietuvos didvyrius.
O dabar trumpai apie tai, kaip prasidėjo nauja Lietuvos komunistinė okupacija. Vos atgavus laisvę, visi nusikaltėliai galvojo, kad reikės skaudžiai atsakyti prieš Lietuvos Respubliką. Tačiau už padarytus nusikaltimus Lietuvoje nenukentėjo nei vienas tardytojas, nei vienas teisėjas, nei vienas prokuroras. Verta priminti, kad Vokietijoje ir Prancūzijoje buvo nubausti tūkstančiai nacių kolaborantų. Komunistai, pamatę, kad žmonės po ilgos okupacijos yra pavargę ir nebenori gilintis į praeitį, o teismą palieka Dievui, persigalvojo, persitvarkė ir pradėjo naują puolimą. Taip per Sąjūdį į Seimą buvo išrinkti 104 kandidatai. Netrukus iš jų 52 pareiškė, kad pereina į opoziciją. Kaip ant mielių pradėjo kilti Lietuvoje milijonieriai. Visi žinome, kad Lietuvoje normaliu darbu žmogus negali uždirbti milijono, o milijonierių Lietuvoje ir Seime pilna. Tad iš kur jie atsirado? Pasirodo, tai vadinamieji liaudies gynėjai tapo kapitalistais.
Komunistai, jausdami savo kaltę dėl baisių nusikaltimų, žinojo, kad Seime jiems laimėti daugumą neįmanoma. Tada jie savo partiją dirbtinai suskaldė, vieną dalį pavadindami socialdemokratais, kitą liberalais ar kitais vardais. Kartais Seime vieni kitus pakritikuodami, balsuodami labai gražiai sutardavo ir taip vieningai balsuodavo už savo programą. Turėdami didžiulius pinigus ir stiprų propagandos aparatą ekskomunistai pamažu įsigalėjo.
Būdamas Seimo nariu kalbėjau, kad mes neturime Valstybės saugumo aparato ir įstatymo dėl atsakomybės. Valdininkai tada apsivogdavo vienoje ministerijoje ir pereidavo į kitą. Žmonės nusivylė Prezidento, Seimo ir Ministrų kabineto veikla, o dešinieji nuo politikos ir rinkimų nusišalino. Kairieji neva dešiniųjų vardu nuolat kartojo, kad Lietuvoje dar yra sovietų bazės, todėl netinka erzinti sovietų ir visiems, tuo laiku gyvenantiems Lietuvoje, reikia suteikti Lietuvos pilietybę, tvirtino, kad kunigams netinka kištis į politiką, nes politika nešvarus darbas. Taigi, užsiimti politika netinkamas darbas, o dirbti juodą fizinį darbą ir vežti mėšlą katalikų darbas. Mane už darbą Seime skundė Nuncijui ir net Popiežiui. Vėliau buvau priverstas pasitraukti iš Lietuvos kariuomenės vyr. kapeliono pareigų. Deja, tada manęs niekas negynė.
Dabar komunistai įsigalėjo ir kuria naujus savo šventuosius. Jų tikslas įtikinti, kad jeigu šitie kolaborantai bus jų didvyriai, tai ir jie, kiti komunistai, nėra nusikaltėliai. Lietuvos laisvės kovotojai žino arba įsitikino, kad tarp kolaborantų A. Sniečkaus ir A. Brazausko yra lygybės ženklas. Kairieji įrodinėja, kad A. Brazauskas buvo kovotojas už Lietuvą. Jam buvo suteikta dviejų miestų Garbės pilietybė, o Kaišiadoryse net dar gyvam esant jo vardu buvo pavadinta mokykla. Kyla klausimas, ką gi rengiasi auginti šioje mokykloje, gal būsimus koloborantus? Net Kaišiadorių miestą buvo norėta pavadinti A. Brazausko vardu (analogiškai kaip Sniečkaus miestas). Būtų puikiai skambėję A. Brazausko (vyskupijos) vyskupas Juozas Matulaitis. Seime viena salė taip pat pavadinta jo vardu. Mažeikių parkui suteiktas A. Brazausko vardas. Lietuvos Vyriausybė įvertindama A. Brazausko nuopelnus paskyrė paminklo statybai 128 tūkst. litų iš Valstybės iždo (kai daugiau kaip 25 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.) A. Brazausko sugyventinė turi butą Turniškėse, automobilį su vairuotoju ir apsaugą, ir dar reikalauja 8 tūkst. litų mėnesinės rentos.
Mes prisigalvojome daug prezidentų ir suteikiame buvusiesiems per daug įvairių privilegijų, mokėdami jiems didelius atlyginimus. O juk prezidentas yra tik vienas tas, kuris tuo laiku eina Prezidento pareigas. Visi kiti yra tik buvę prezidentai. Kaip antai ir latviai Zatlerį vadina savo buvusiu prezidentu. Buvusiems turėtų užtekti atitinkamos pensijos.
Keliami ir kiti jų autoritetai, kaip antai poetas Justinas Marcinkevičius ir dainininkas Vytautas Kernagis. Pirmasis parašė kelias knygas, kuriose išjuokė dvasininkiją. Per rinkimus knygos buvo naudojamos bolševikų agitacijai. Katedra, kurioje pajuokiami dvasininkai, buvo vaidinama Rusijos ir Vengrijos teatruose. Ruošiamasi statyti jam paminklą Prienuose, šalia paminklo neprilygstamam lietuvių filosofui prof. Antanui Maceinai. Ar galima šiuos du veikėjus lyginti? J. Marcinkevičius per visą okupaciją nė vienu žodžiu negynė Lietuvos, o priešingai nei tvirtinama, yra parašęs gražiausius eilėraščius apie Leniną lietuvių kalba.
Galimas daiktas, kad visi nusikaltusieji tautai, kolaboravę su žiauriu okupaciniu režimu ir nusikaltę žmoniškumui, išvengs tautos teismo dėl per ilgo okupacijos meto, bet Dievo teismo tikrai neišvengs. Atsakys prieš Dievą ir tie, kurie gerbė šiuos šventuosius.
Dar noriu priminti tautai 15 sušaudytų ministrų ir 10 žuvusių kalėjimuose bei lageriuose.
Nukankintų ir sušaudytų Lietuvos Respublikos ministrų sąrašas:
1. Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis (g. 1894 08 19) nukankintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1940 m.
2. Krašto apsaugos ministras generolas leitenantas Pranas Liatukas (g.1876 01 29) sušaudytas Vilniuje 1945 09 02.
3. Vidaus reikalų ministras generolas leitenantas Steponas Rusteika (g.1887 07 05) sušaudytas Minske 1941 06 24.
4. Krašto apsaugos ministras pulkininkas Balys Giedraitis (g.1890 01 14) sušaudytas prie Červenės 1941 06 23.
5. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras ministras Kazys Bizauskas (g.1892 02 15) sušaudytas prie Bygasovo 1941 06 26.
6. Vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas (g.1888 05 20) sušaudytas Maskvoje 1941 07 30.
7. Vidaus reikalų ministras generolas Kazys Skučas (g.1891 03 03) sušaudytas Maskvoje 1941 07 30.
8. Švietimo ministras Kazys Jokantas (g.1880 10 23) sušaudytas Sverdlovske 1942 03 02.
9. Vidaus reikalų ministras Petras Aravičius (g. 1887 06 29) sušaudytas Sverdlovske 1942 08 25.
10. Krašto apsaugos ministras pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys (g.1898 01 01) sušaudytas Sverdlovske 1942 11 04.
11. Vidaus reikalų ministras Zigmas Starkus (g.1892 10 15) sušaudytas Sverdlovske 1942 08 25.
12. Susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis (g.1893 01 09) sušaudytas1942 10 17.
13. Finansų ministras generolas leitenantas Jonas Sutkus (g.1893 04 05) sušaudytas Sverdlovske 1942 12 10.
14. Vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis (g.1895 11 17) sušaudytas Sverdlovske 1942 12 10.
15. Finansų ministras Vytautas Petrulis (g.1890 02 03) sušaudytas Uchtoje (Komi ASSR) 1942 m. birželį.
Ministrai, mirę kalėjimuose, lageriuose, tremtyje:
1. Prof. Pranas Dovydaitis (1886 1942) mirė Sverdlovsko lageryje.
2. Aleksandras Žilinskas (1885 -1942) , Teisingumo ministras, mirė lageryje Archangelsko srityje.
3. Jonas Masiliūnas mirė Rešiotuose, Krasnojarsko srityje.
4. Ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
5. Jokūbas Stanišauskas mirė Sibire1943 m.
6. Julius Indrašiūnas mirė Kirovo lageryje1943 m.
7. Juozas Jackevičius mirė Vorkutoje1945 m.
8. Užsienio reikalų ministras vysk. Mečislovas Reinys mirė Vladimiro kalėjime.
9. Stasys Putvinskis mirė Gorkio kalėjime.
10. Ministras pirmininkas Antanas Merkys mirė Malenkose, Vladimiro srityje 1955 m.
11. Žemės ūkio ministras Jonas Aleksa mirė Tomsko srityje 1956 m.
12. Ministras pirmininkas, Neprikausomybės akto signataras kun. Vladas Mironas mirė Vladimiro kalėjime 1953 m.
Ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis, gimęs 1857 06 03, buvo gestapo suimtas Lenkijoje ir sušaudytas1942 metais.
Žuvę generolai:
1. Atsargos brigados gen. Julius Čaplikas (1888 05 20 1941 07 30) sušaudytas, palaidojimo vieta nežinoma.
2. Brigados generolas Antanas Gustaitis (1898 03 27 1941 10 16) sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
3. Generolas leitenantas Kazys Ladiga (1894 01 06 1941 12 19) sušaudytas Sol Ilecko kalėjime.
4. Brigados generolas, paskutinis karo mokyklos viršininkas Jonas Juodišius (1892 06 19 1950 12 18) nukankintas Komi ASSR.
5. Brigados generolas Zenonas Gerulaitis (1894 12 22 1945 04 22) sušaudytas, palaidojimo vieta nežinoma.
6. Juozas Barzda Bradauskas (1896 01 14 1953 10 07) žuvo Irkutsko kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma.
7. Generolas Petras Kubiliūnas (1894 05 16 1946 08 22) buvo pagrobtas Vokietijoje ir atvežtas į Sovietų Sąjungą. Sušaudytas Maskvoje.
8. Generolas leitenantas Aleksandras Kurkauskas (g. 1882 03 10) Berlyne buvo suimtas ir išvežtas į SSRS. Tolimesnis likimas nežinomas.
Generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus ir
žuvusių draugų sąrašas:
1. Lietuvos generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius,
2. Kapitonas Juozas Kilius,
3. Leitenantas Leonas Žemkalnis,
4. Leitenantas Juozas Sadzevičius,
5. Advokatas Aleksas Kamantauskas,
6. Mokytojas Antanas Skripkauskas,
7. Mokytojas Stasys Mockaitis,
8. Tarnautojas Jurgis Guobis.
Jie visi buvo sušaudyti Gorkio kalėjime 1941 m. gruodžio 18 d. Kiekvienais metais gruodžio 18 d. jų atminimas pagerbiamas Vilniuje. Deja, aukščiausieji valdžios ir kariuomenės vadai pagerbime nedalyvauja.
Gerbiamoji Prezidente ir Lietuvos valdžios atstovai! Dievas jus pašaukė tarnauti šiuo sunkiu laiku Lietuvai ir jos žmonėms. Jūsų misija reikalinga ir garbinga. Valdžia ir tauta turi sukurti šviesesnę tautos ateitį. Garbingai tarnaukite tautai ir atlikite savo pareigas, tada ir Lietuvos istorija tars savo žodį, o kitos kartos su pagarba minės jūsų vardus.
Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE! VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą! (Ps 130)
© 2011 XXI amžius
|