| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievytis kviečia savo glėbin... Pranciškus ŽUKAUSKAS
Nuo Šilalės keliaujant Laukuvos link, prieš pat Šiauduvos gyvenvietę, jau iš tolo dešinėje kelio pusėje išvysi aukštais medžiais apaugusį Dievyčio piliakalnį. Už Šiauduvos Dievyčio ežero akis... Ežeras nei ilgas, nei labai platus iš viso 33 ha. Giliausia ežero vieta 15 metrų. Į Dievyčio ežerą įteka Jautakio ir Šventupio upeliukai, o išteka vienintelė upelė Yžnė. Čia gausu žuvų. Kartais užkimba tokių stambių lydekų, kad būna sunku ir ištraukti, ypač žvejojant iš valties. Gerai kimba ešeriai, karosai, kuojos, net lynai kartais patampo meškerę... Šis ežeras su aplinkinėmis kalvomis ir miškeliais yra Padievyčio landšaftinis draustinis. Beje, labai įdomi legenda apie Dievyčio ežerą. Sako, kad toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja ežeras, buvusi pieva. Net kažkokia koplyčia joje stovėjusi, o pats Dievyčio ežeras buvęs toliau į pietus. Kartą žmonėms pievoje grėbiant šieną ėjęs pro šalį kažkoks tamsiai apsirengęs žmogelis ir taręs: Žiūrėkit, jūsų pieva jau smenga gilyn žemėn. Greitai nebe šieną, o vandenį grėbstysit... Žmonės pradėjo iš to pajuodėlio juoktis: Bene pats koks milžinas būsi ir mūsų pievą ežeru paversi?.. O nepažįstamasis dargi pataręs: O jūs nesijuokit, tik greičiau bėkit iš pievos! Staiga dangų perskrodęs stiprus perkūnas, o ežeras pakilęs į orą ir su baisiu ūžesiu nusileidęs ant pievos. Sykiu paskendo ir toji koplyčia. Tas žmogelis kažkur dingo, o išsigandę žmonės ėmė baisiausiai dyvitis, kaip žemaičiai sako, kaip čia taip galėjo atsitikti... Nuo tada ir ežeras pavadintas Dyvičio vardu, bet laikui bėgant šį ežerą žmonės lyg ir sudievino, pradėdami jį vadinti Dievyčio ežeru. Na, o senoji ežero vieta ir dabar dar vadinama Ežervyčio (Ežerviečio) pelke. Ir dabar nemaža dalis ežero pakrančių apaugusi mišku, o istoriniai šaltiniai byloja, jog kadaise Padievyčio miške žemaičiai kūrenę šventąją ugnį ir aukoję pagoniškas aukas dievams. Ir tai darydavę ant Dievyčio piliakalnio. Kalnas, kurio aukštis 40 metrų, tarsi saugo savo šešėliu ežerą nuo vėjų ir audrų, nuo karštų vasaros saulės spindulių. Todėl ir ežero vanduo ties piliakalniu ir vasarą būna vėsokas. Per Ežerviečio pelkę į Dievyčio piliakalnį vingiuoja siaura kūlgrinda ir net iki XIX amžiaus vidurio kalno papėdėje gulėjo apeiginis akmuo. Kūlgrinda tarnavusi žemaičiams, kai juos puldavę kryžiuočiai, švedai. Taigi, važiuojant nuo Šilalės link Laukuvos malonu praleisti dienelę ar bent valandą, kitą prie legendomis apipinto ir mūsų tautos dainiaus Maironio apdainuoto ežero ir piliakalnio. Juk tai šventa ir garbinga, mūsų protėvių išvaikščiota vieta. Užkopiau anądien ant didingo Dievyčio piliakalnio, ant kurio kadaise pabuvojo Maironis, ir grožėdamasis Dievyčio ežero blizgesiu bei toli nusidriekiančiais laukais ir kloniais, prisiminiau 1921 metais Maironio parašytos baladės Dyvitis posmelį: Ko kalnai tie nėra matę Taigi turi šie du broliai Dievyčio ežeras ir bendravardis piliakalnis Dievytis ne tik žilos praeities paslapčių, bet ir nepakartojamo natūralaus gamtos grožio. Šie du paslaptingi Dievo ir gamtos kūriniai žavi čia užklystančio žmogaus akis ir sielą...
Šilalės rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |