|
Kunigas partizaninio pasipriešinimo organizatorius
Stanislovas ABROMAVIČIUS
Sausio 15-ąją paminėjome Didžiosios Kovos apygardos (DKA) vado Jono Misiūno-Žalio Velnio100-metį. Vardindami jo ginklo draugus, turėtume prisiminti ir vieną iš artimiausių jo pagalbininkų Čiobiškio (Širvintų r.) kleboną Liudviką Puzoną. Jie buvo vienmečiai, bendraminčiai
Iš archyvų: Puzonas Liudvikas (Liudas), Simono, g. 1911 08 15 Daugų mstl., Alytaus aps. Kunigas. Nuo 1943 Čiobiškio klebonas. Nuo 1944 09 DKA kapelionas ir štabo narys. Suimtas 1946 02 07. Kalėjo Intoje, Abezėje, Uchtoje. 1955 06 22 paleistas. 1958 metų lapkrityje grįžo į Lietuvą. Paskirtas Labūnavos klebonu. Mirė 1988 04 29 Labanore, Molėtų r.
1943 metais kun. Liudvikas Puzonas tapo Čiobiškio parapijos klebonu. Karo metais jis baisėjosi vokiškųjų okupantų elgesiu, ypač žydų atžvilgiu, patarė lietuviams nestoti į vokiečių legionus. Jo pastangomis buvo išgelbėta žydaitė Estera Elinaitė, jis padėjo ir kitiems žmonėms. Su nerimu laukė ir senojo okupanto sugrįžimo. Trauktis su vokiečiais negalvojo buvo patriotas ir drąsus žmogus. Tikėjo, kad atsiras žmonių, kurie su ginklu stos ginti savo žemės. Ir vieną dieną tai įvyko...
Dar 1944 metų vasarą viršila Jonas Misiūnas atsidūrė Musninkų valsčiuje, Širvintų apskr. Tarėsi su bendražygiais imtis ginklo ir kovoti su nauju, jau pažįstamu okupantu. Klebonas L. Puzonas pasiuntė brolį Juozą Gediminą-Putiną, dirbusį Čiobiškio mokyklos mokytoju (1946 m. lapkričio pradžioje suimtą ir nuteistą), pasiteirauti, ar jie vyks į Vakarus, ar liks Lietuvoje. Klebonas viršilą su draugu pasikvietė į kleboniją, kuris dar kartą patvirtino, kad jiedu liks, tačiau savo vyrams trauktis netrukdys. Prasitarė, kad turi ginklų. Su klebono sutikimu jie su kariškais ratais atvežė ginklus į klebonijos klojimą ir kurį laiką čia slėpė. Su J. Misiūnu, kuris netrukus pasivadino Žaliu Velniu, buvo plechavičiukai Česlovas Tveraga, Stasys, Juozas ir Vladas Marcinauskai. Žalias Velnias suprato, kad būtina partizaniniame judėjime karinės struktūros. Suburtame būryje kun. Liudvikui Puzonui buvo patikėtos kapeliono pareigos. Susikūrus Didžiosios Kovos rinktinei (DKR), kunigas buvo jos štabo nariu, ryšių mazgo organizatoriumi, klausydavo partizanų išpažinčių, laimino jų kovą. Pradėjus rašyti ir platinti rašomąja mašinėle spausdintus leidinius, prisidėjo prie šios veiklos. Saugojo DKR įsakymus, dienynus, fotografijas, dokumentus. Daugiausia bendravo per bažnyčios vargonininką Stasį Marcinauską. DKR štabui įsikūrus Čiobiškio vaikų prieglaudoje, buvo susitikęs ir su naujuoju DKA vadu Mečislovu Kesteniu-Serbentu, patarė jam pasitraukti iš šios nesaugios vietos. Vadas žadėjo iš prieglaudos išeiti, tačiau tam priešinosi J. Markulis-Vaiduoklis, vedęs čia gyvenusią vedėjo pavaduotoją Veroniką Sorokinaitę.
1945 metais saugumas pradėjo domėtis L. Puzonu. Jis gavo KGB įspėjimų, pas jį lankėsi represinių įstaigų darbuotojai, grasino, draudė mokyti vaikus tikybos, suteikti Pirmąją Komuniją. Kunigas nepasidavė. Jam bandė padėti arkivyskupas Teofilius Matulionis, 1945 02 10 parašęs laišką Tikybos kulto reikalų įgaliotiniui prie LSSR ministrų tarybos, kuriame rašė: Čiobiškio bažnyčios klebonas Liudvikas Puzonas iš okupantų generolo Povetkin gavo grasinantį laišką: Pranešu Tamstai ir įspėju, kad jeigu banditai darys pasikėsinimus prieš mokytojus, aktyvą, tarnautojus, tamsta būsit asmeniškai atsakingas pagal karo meto įstatymus. Šitokio aukšto rusų kariškio grasinimas yra vertinamas visišku nesusipratimu. Lietuvoje negirdėtas dalykas, kad kunigas būtų banditų vadas.
Pasirodo, kad KGB turėjo apie Čiobiškio klebono veiklą daugiau žinių nei jo vyskupas...
Klebonas turėjo didelį būrį ryšininkų. Jam talkino vargonininkas Stasys Grumada, zakristijonas Antanas Graželis ir jo žmona Marijona, bažnyčios tarnautojas Jonas Drėgva, Rusių Rago gyventojai Adomas Šalkauskas ir Adolfas Bagdonavičius, Musninkų klebonas Juozas Voveris.
1946 metų pradžioje, jausdamas, kad gali būti demaskuotas ir suimtas, pradeda klebonauti Bijutiškyje (Molėtų rajonas). Bando užmegzti ryšį su vietos partizanais, bet nesuspėja. 1946 02 07 Rusių Rago kaimo bunkeryje NKVD kareiviai aptinka ir suima tris partizanus iš Rusių Rago kaimo, žiemojusius Jono Kudopkos sodyboje: būrio vadą Vaclovą Drumstą-Karabiną (g. 1915 m.), Andrių Kazlauską-Kurmį (g. 1910 m.) ir Vytautą Lapinską-Beržą (g. 1923 m.). Matyt, išgaunama žinių apie jų rėmėjus ir bendražygius, nes Liudvikas Puzonas su savo talkininkais tą pačią dieną buvo suimtas. Po kruvinų apklausų, kankinimų, jis davė parodymas, prisiimdamas visą kaltę sau, nurodydamas pavardes daugiausia tų partizanų, kuriems jau negalėjo pakenkti, ar tų, apie kuriuos saugumas žinojo. Per tardymus kalbėjo atvirai, smerkė okupantus, tačiau pasakojo tai, kas jau buvo visiems žinoma.
Iš tardymo protokolų: Vieną 1945 metų naktį prie Pigonių kaimo per kautynes buvo nušauta Žaliojo Velnio žmona. Ją palaidojau naktį Čiobiškio kapinėse. Apeigos buvo tik duobės pašlakstymas. Su žibintuvėliu švietė Juozas Marcinauskas, laidojo kiti. Naktį jų gerai nepastebėjau, bet jie buvo iš tos pačios grupės. Paties Žalio Velnio nebuvo. 1945 metų vasarą per kautynes kažkur Dainavos miškuose žuvo majoras Svilas. Tada buvo prikomandiruotas leitenantas Piliakalnis. Jo pavardės nežinau. Jį buvau sutikęs kalėdodamas. Jis buvo su barzdele ir ūsais, apsirengęs Lietuvos karininko rūbais. Kartu su juo buvo ir Žalias Velnias, Vladas Marcinauskas, Vaclovas Drumstas, Vytautas Lapinskas, Andrius Kazlauskas. Jie mane klausė, kas girdėti ir kaip bus su balsavimu. Aš pasakiau, ką buvau skaitęs laikraščiuose, o dėl balsavimo sakiau, kad žmonės vis tiek balsuos, nes balsuoti negalima, nes paskui gali nebalsavusius nubausti. Piliakalnis pasakė: Mums nesvarbu, balsuos ar ne, mums svarbiau, kad balsavimas praeis su kariuomene ir kad partizanai, kur gali, puls balsavimo punktus ir prie balsavimo dalyvaujančius žmones. Iki rinkimų jie spausdino lapelius ir juos išklijavo prie kelių ir skelbimų lentose... Musninkų klebonu tada buvo Valatka Petras, dabar gyvenantis Daugų miestelyje. Paparčių klebonas Valatka Petras girdavosi, kad pas jį užeina Žalias Velnias ir Piliakalnis. Jis kartą man davė perskaityti Žalio Velnio raštelį, spausdintą po to, kai kunigai pradėjo skaityti ir rašyti laiškus, kad banditai registruotųsi ir išeitų iš miškų. Tame raštelyje jis labai pyko ant kunigų, kad jie taip kalbėjo...
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tardymo metu kun. P. Valatka, V. Lapinskas ir A. Kazlauskas jau buvo suimti, Juozas Marcinauskas 1945 03 27 žuvęs, V. Drumstas buvo išvykęs ir slapstėsi. Tad jo liudijimas niekam nepakenkė. Netrukus kun. Liudvikas Puzonas buvo nuteistas už tėvynės išdavimą 10 metų kalėjimu ir 5 metų tremtimi. 1958 metais grįžo į Lietuvą, mirė 1988 04 29 Labanoro kaime, Molėtų r.
© 2011 XXI amžius
|