Naujienų vaivorykštė
Gyvenimas per fotoobjektyvą
Gintarė Martinaitienė
|
Viktoras Vilčinskas su žmona
Irena ir anūke Ugne. Kairėje
renginio vedėja Lina Eringienė
|
|
Viktoras Vilčinskas sako,
kad fotografijose viskas
suprantama ir aišku
Dariaus Pavalkio nuotrauka
|
Šakių viešosios bibliotekos sienas papuošė fotografo
Viktoro Vilčinsko šeštoji fotodarbų paroda Fotoreportažai. Parodoje
užfiksuotos akimirkos iš sportinių renginių, susitikimų, išvykų,
daug portretų.
Nuo 1992 metų V. Vilčinskas pradėjo dirbti Šakių
rajono laikraščio Valsčius fotokorespondentu ir nuo to laiko hobis
tapo profesija. V. Vilčinskas sako, kad fotografijose jis stengiasi
įamžinti tas akimirkas, kurios šventę ar kasdienybę paverčia įsimintiniausia
gyvenimo diena. Tai tiesiog galimybė parodyti pasaulį taip, kaip
mato pats autorius. Ką čia paaiškinti? Meno čia nėra, viskas suprantama,
parodos lankytojams apie savo darbus kalbėjo autorius.
Renginio vedėja Lina Eringienė sakė, kad jai keista
šį žmogų gatvėje matyti be fotoaparato, nes visur, kur tik sutinka
V. Vilčinską, jis visada fotografuoja tai, kas vyksta.
Nors didžioji dalis eksponuotų nuotraukų iš darbinės
aplinkos, buvo galima išvysti ir asmeninių fotografijų. Pavyzdžiui,
vienoje iš nuotraukų didelėmis akimis žvelgia anūkė Ugnė, parodos
atidarymo metu ne kartą glaudusis prie senelio. Visko čia yra
ir darbo, ir nedarbo fragmentų, tik manęs nė vienoje nuotraukoje
nėra, šmaikščiai kalbėjo Viktoro žmona Irena. Nors ji jau norėtų,
jog sutuoktinis taptų sėslesnis, eitų į pensiją, padirbėtų sode,
nė vienas parodos lankytojas tam nepritarė visi linkėjo ir toliau
ir dar surengti vieną savo darbų parodą.
Renginio metu prisiminti laikai, kokiomis aplinkybėmis
tekdavo fotografams dirbti seniau, kaip ilgai, kantriai tekdavo
laukti rezultato. Buvo įdomus laikas, kai reikėdavo pačiam ryškinti
juostas, daryti nuotraukas prie raudonos lempos, kad nepatamsėtų,
džiovinti ir karpyti jas... prisiminė V. Vilčinskas.
Daug šiltų sveikinimų bei prasmingų linkėjimų
buvo išsakyta parodos atidarymo metu. Daugelis kalbėjusiųjų dėkojo
ne tik už galimybę išvysti sustabdytą akimirką, bet ir už paprastą,
nuoširdų V. Vilčinsko bendravimą, draugišką rankos paspaudimą ar
tiesiog pajuokavimą, patarimą ar pasidalijimą sukaupta patirtimi...
Šakiai
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
© 2011 XXI amžius
|