Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Aš už tave didesnis

Prie paminklo – I. Užkurnio našlė Auksė Aurelė Užkurnienė

Aš, Auksė Aurelė Užkurnienė, Ipolito Užkurnio našlė, esu Ipolito Užkurnio autoriaus teisių perėmėja. Protestuoju prieš ketinimą demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą „Vytautas Didysis“ (1994 m., katalogo Nr. 1205), sukurtą Vytautų klubo prašymu ir tais pačiais metais pastatytą Trakuose, Karvinės saloje. 1995 metais Ipolitas Užkurnys sukūrė dar vieną skulptūrą „Vytautas Didysis“ (katalogo Nr. 1470), lietuvių bendruomenės pastangomis pastatytą viename iš svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) mieste Gardine, kelių, vedančių į Aukštutinę ir Žemutinę pilis, sankirtoje.

Abu šie paminklai rodo Ipolito Užkurnio, Medžio drožėjų meistrų meistro (1972 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalieriaus (2000 m.), išskirtinį dėmesį ir pagarbą Vytautui Didžiajam ir šalies istorijai. Ipolito Užkurnio kūrybinis palikimas yra archyvuotas, saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve (f. 326. b. 1-318). I. Užkurnio paminklų, dekoratyvinių, antkapinių skulptūros kūrinių žemėlapyje „Ipolito Užkurnio kūrybos takais“ (sudarytojos R. Bugorevičienė ir A. Užkurnienė. f. 326. b. 269) yra nurodytos kūrinių buvimo vietos Lietuvoje ir užsienio šalyse – Baltarusijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje.

Labai liūdna, kad ketinimu demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą man nežinomos tarnybos demonstruoja nepagarbą savo šalies istoriniam paveldui, nesiskaito su teise į kūrinio neliečiamybę ir manimi – autoriaus teisių perėmėja. Deja, tokių pavyzdžių Lietuvoje yra ne vienas.

Vytautas Visockas

Skaitytojų dėmesiui pateikiau A. Užkurnienės pareiškimą, liepos 12 dieną išsiųstą Lietuvos Respublikos kultūros ministrui A. Gelūnui ir Trakų rajono savivaldybės administracijai.

Kas atsitiko? Apie kokį ketinimą kalbama?

Šį pareiškimą gavau iš pačios A. Užkurnienės liepos 16 dieną, kai Trakuose Lietuvos Vytautų klubų Vytautai minėjo Žalgirio mūšio 601-ąsias metines. Tada, prie I. Užkurnio skulptūros „Vytautas Didysis“ Karvinės saloje gavau ir Trakų rajono laikraštį „Trakų žemė“ (2011 07 15, Nr. 28 (663), kuriame yra Trakų rajono savivaldybės viešųjų ryšių specialistės Sigitos Nemeikaitės straipsnis „Vytautą Didįjį Trakuose įamžins jungtinės pajėgos“.

Straipsnio autorė rašo, kad Vytauto Didžiojo paminklo įkūrimu Trakuose rūpinsis jungtinės pajėgos – Trakų rajono savivaldybė, Vytauto Didžiojo sąjunga ir Trakų istorijos muziejus. Jau sudaryta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius, Vytauto Didžiojo sąjungos valdybos pirmininkė Birutė Valionytė ir Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas.  Sutartis pasirašyta salos pilies didžiojoje menėje minint Valstybės dieną, iškilmėse dalyvavo Signatarų klubo nariai (straipsnyje jie visi paminėti). Jie sutiko remti Vytauto Didžiojo grįžimo į Trakus idėją, jie plaukiojo „Baltų amatai“ laivu, gėrėjosi pilies, Užtrakio dvaro vaizdais ir, žinoma, nepraleido progos pasivaišinti garsiaisiais trakietiškais kibinais.

Puiku! Kas galėtų prieštarauti! Tačiau, kaip savo pareiškime rašo A. Užkurnienė, Vytauto Didžiojo grįžimo į Trakus idėja įgyvendinta jau 1994 metais, kai Vilniaus Vytautai Karvinės saloje pastatė I. Užkurnio skulptūrą „Vytautas Didysis“. Ją galima tik tęsti, ir toks ketinimas sveikintinas.

Remiuosi S. Nemeikaitės straipsniu. „Apie 5 metrų bronzinė Vytauto skulptūra bus įkurdinta Karvinės, dar vadinamos Karaimų, saloje pakeliui į pilį perėjus tiltą. Ji įsikomponuos į LDK bei esamos Lietuvos kontūrus turinčią  apžvalgos aikštelę. Vytautas vėl žvelgs į miestą, sutikdamas savo statytos pilies svečius iš viso pasaulio“, – rašoma straipsnyje.

Bet kad Vytautas Didysis jau žvelgia į Trakų miestą ir sveikina svečius iš viso pasaulio! Apie tai S. Nemeikaitės straipsnyje neužsimenama nė žodžiu. Įdomu, ar apie tai nors žodžiu buvo užsiminta, kai „jungtinės pajėgos“, dalyvaujant keliolikai signatarų, pasirašė bendradarbiavimo sutartį? Kai jie plaukiojo po ežerą arba kirto trakietiškus kibinus? O jeigu užsiminta, tai ką ketinama daryti su „Vytautu Didžiuoju“, kuris jau stovi Karvinės saloje? Kodėl prieš darant tokį sprendimą nepasikalbėta su skulptoriaus I. Užkurnio našle, su Vilniaus Vytautų klubo nariais, 1994 metais pastačiusiais paminklą Karvinės saloje? Kodėl „demonstruojama nepagarba savo šalies istoriniam paveldui, nesiskaitoma su teise į kūrinio neliečiamybę ir autoriaus teisių perėmėja“?

Elgiamasi taip, tarsi jokios problemos nebūtų. Tai gal tą ąžuolinį Vytautą griausite irgi taip paslapčia, naktį, kai Trakuose nebus svečių? Taip jau buvo daroma. O juk problema akivaizdi, visų pirma – moralinė, etinė problema. Gerbiamoji Vytauto Didžiojo sąjungos valdybos pirmininke Birute Valionyte, jūs paniekinote Medžio drožėjų meistrų meistrą Ipolitą Užkurnį, įžeidėte jo našlę A. Užkurnienę ir Vilniaus Vytautų klubo narius, kurių rūpesčiu ir pastangomis buvo pastatytas tas kuklus Atgimimo laikų Vytautas Didysis. Be to, įžeidėte sąmoningai, keršydama, o tai – sunkinanti aplinkybė.  Tokia mano nuomonė.

Taip, Trakų Karvinės saloje ketinama pastatyti skulptoriaus Gedimino Karaliaus „Vytautą Didįjį“, tą patį, kurio nepavyko pastatyti Vilniuje labai netinkamoje vietoje, netoli Karaliaus Mindaugo, „už kampo“. Pasipriešino ne tik Vilniaus Vytautų klubas, bet ir daug žymių žmonių: filosofas Vytautas Radžvilas, architektas Vytautas Brėdikis, istorikas Romas Batūra, taip pat LR Aukščiausiosios Tarybos deputatas Nikolajus Medvedevas, dabar tarsi ir proteguojantis minėtą skulptūrą – dalyvavęs tame signatarų  pasiplaukiojime Valstybės dieną.

Tada laimėjo tie, kurie manė, kad tokį kuklų, iš biusto perdirbtą, dirbtinokai padidintą paminklą galima statyti daug kur Lietuvoje, tik ne ten, kur siūlė ką tik įsikūrusi Vytauto Didžiojo sąjunga. Dabar irgi – nei Lietuvos Vytautai, nei A. Užkurnienė apie skulptoriaus G. Karaliaus „Vytautą“ nekalba – tik apie tą užgaulų kitų ignoravimą, lipimą per galvas, galios demonstravimą: ką norim, tą darom, mes esam signatarai, mes – Trakų rajono valdžia!

Dar nevėlu atsikvošėti ir atsiprašyti, rasti kompromisą. Ne paskutinis čia turėtų būti ir skulptoriaus Gedimino Karaliaus žodis. Ar jam irgi priimtinas toks mirusio kolegos paniekinimas: aš už tave didesnis! O jeigu po dešimtmečio kito ir su G. Karaliumi bus panašiai pasielgta?

© 2011 „XXI amžius“